Puikios dienos
(Perfect Days)

Hirajama dirba Tokijo viešųjų tualetų valytoju. Jis tiesiogine to žodžio prasme švarina miestą ir pasaulį. Savo darbą atlieka uoliai, kruopščiai, net kūrybingai – turi įsigijęs visokių prietaisų švarai palaikyti. Tokiu darbu yra patenkintas, atlieka jį oriai ir pagarbiai.

Valydamas tualetus, Hirajama įtraukiamas ir įvairias miesto gyventojų istorijas. Gelbsti pasiklydusį vaiką, padeda nevėkšlai jaunam bendradarbiui, per „kryžiukų nuliukų“ žaidimą užmezga netiesioginį ryšį su to ieškančiu asmeniu.

Hirajama tiesiog elgiasi žmoniškai. Kiekvienas geras darbas keičia pasaulį ir patį tave, o kiekviena diena, kai tai įvyksta, yra puiki. Hirajamos veidą kartais vis nušviečia šilta šypsena. Ypač pakėlus akis į dangų, į medžių viršūnes, ir stebint pro jas besiskverbiančią šviesą. Tą besikeičiančią gyvenimo šviesą, dengiamą šešėlių žaismės, jis nuolat fotografuoja senu juostiniu fotoaparatu. Hirajama fiksuoja nuolatinę gyvenimo kaitą, kurios daugelis kasdienybės monotonijoje ir nepastebi, ir nestebi.

Filmo siužetas ir yra ta personažo kasdienybės rutina, kurią Wimas Wendersas poetizuoja. „Dabar yra dabar. Kitą kartą bus kitą kartą“, – sako Hirajama savo paauglei dukterėčiai. Tik ta dabarties akimirka ir yra „puiki diena“, kurią reikia išgyventi ir vertinti, kol duota.

Filmui įpusėjus, herojaus dabartį pasiveja praeities šešėliai. Tegul ir punktyriškai, bet atskleidžiama, kas lėmė tokį Hirajamos gyvenimą. Vienatvę, atskirtį, net tokio darbo pasirinkimą, kuriam, akivaizdu, jis per daug išsilavinęs ir intelektualus. Tą patvirtina ir jo kiekvieno vakaro skaitiniai prieš miegą – Williamo Faulknerio, Patricios Highsmith, Ayos Kōdos knygos. Režisierius neatsitiktinai aiškiai parodo, kokia knyga skaitoma, gana iškalbingai praskleisdamas ir filmo siužetą, ir Hirajamos gyvenimo patirtis.

Suirę Hirajamos šeimyniniai ryšiai atvedė jį ten, kur jis yra dabar. Netikėtai pasirodžiusi dukterėčia Niko (beje, jos personažas labiau atskleidžiamas per skaitomą Highsmith apsakymą „Vėžlys“) – maža viltis, kad tie šeimyniniai saitai visai neišnyks. Kažkur šmėsteli ir neišsipildžiusios / neįvykusios meilės šešėlis. Su buvusiu, dabar mirtinai sergančiu mylimos moters vyru Hirajama kartu ieško atsakymo į klausimą, kurio abiem taip ir nepavyko per gyvenimą išsiaiškinti – ar gali šešėlis patamsėti.

Beveik be žodžių suvaidinti visus gyvenimo šviesą gaubiančių šešėlių pustonius galėjo tik toks aktorius kaip Kôji Yakusho. Kai finalinėje filmo scenoje jo veide susilieja skausmas ir džiaugsmas, kančia ir palengvėjimas, ašaros ir šypsena, matai aktorystės viršūnę, pasiekiamą tik labai nedaugeliui. Ne veltui Yakusho pelnė Kanų festivalio apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.

„Puikios dienos“ vėl grąžino Wendersą į Japoniją, kur jis jau yra nufilmavęs dvi dokumentines juostas. „Tokijas-GA“ (1985) skirta japonų kino klasikui Yasujirô Ozu, kurio įtaka naujame Wenderso filme daugiau nei akivaizdi. Kitas filmas „Užrašai apie drabužius ir miestus“ (1989) – apie japonų mados dizainerį Yohji Yamamoto. Bet vaidybinės juostos šioje šalyje režisierius ėmėsi pirmą kartą, ir būtent šis filmas buvo atrinktas atstovauti Japonijai „Oskaro“ nominacijoje.

„Puikios dienos“ – vienas iškiliausių pastarųjų metų Wenderso filmų. Jame ryškios sąsajos su geriausiais ankstesniaisiais. Tačiau santykis su praėjusiu laiku nėra sentimentalus. Tą pabrėžia ir Hirajamos klausoma muzika iš kasetinio grotuvo. Jauniems filmo personažams tai yra taip neįtikėtina, kad net suvirpina jų širdis. Skambančios filme Lou Reedo, Ninos Simon, Van Morrisono, Patti Smith ir kitos dainos tarsi vedžioja mus po ankstesnių Wenderso filmų pasaulį. Filmo pavadinimas neatsitiktinai sutampa su žinomos dainos, kurią filme girdime net kelis kartus, pavadinimu. O kai Hirajama žvelgia į dangų ir šypsosi, šmėsteli mintis, gal jis mato tuos angelus, kadaise sklandžiusius virš Berlyno.