Tikslas – įvartis
(Next Goal Wins)

Naujosios Zelandijos režisierius Taika Waititi jau spėjo tapti žinomas kaip ironijos ir grotesko meistras. Jo rankose naujai atgyja ir klasikinės vampyrų, ir nacistinės Vokietijos žlugimo istorijos, ir net superherojų filmai. Tai, kad jo dėmesį patraukė ir absurdiška blogiausios pasaulyje futbolo komandos istorija, atrodo visiškai natūralu – taip atsirado filmas „Tikslas – įvartis“. Čia reikėtų paminėti, kad dėl faktinės tiesos net ir pats režisierius ragina žiūrovus būtinai pasižiūrėti dokumentinį 2014 m. filmą tuo pačiu pavadinimu. Belieka pritarti šiai rekomendacijai.

Waititi filmo istorija prasideda atleidus iš darbo JAV patyrusį, tačiau rimtų elgesio bėdų turintį olandą trenerį Tomą Rongeną (Michael Fassbender). Mainais jam pasiūlomas vienintelis alternatyvus sprendimas – treniruoti Amerikos Samoa rinktinę, kurios tikslas – visai ne laimėti, o paprasčiausiai įmušti vieną vienintelį įvartį. Neturėdamas kito pasirinkimo, Rongenas išvyksta į egzotiškas salas, o iškeltam tikslui pasiekti jis turi lygiai keturias savaites.

Pagrindinis filmo konfliktas, žinoma, paremtas dviejų skirtingų kultūrų kolizija. Neurotiškam alkoholikui Rongenui futbolas reiškia daugiau už gyvenimą, jis reiklus, preciziškas ir yra pasiruošęs Amerikos Samoa rinktinę treniruoti kaip profesionalus. Tačiau vietiniai gyventojai visai neatitinka jo keliamų lūkesčių. Jie – geraširdiški keistuoliai, dirbantys po kelis darbus, labai religingi ir ne itin sportiški. O patį futbolą vietiniai laiko tik žaidimu, pramoga, suteikiančia daug džiaugsmo, bet nedarančia lemiamos įtakos jų mažiems gyvenimams.

Nuspėti „Tikslas – įvartis“ siužetą nėra sunku net nežinant tikrosios istorijos. Savo struktūra tai visiškai klasikinis sporto filmas: čia bus dvi viena kitos nesuprantančios pusės, jų konfliktas, susivienijimas bendram tikslui ir viską vainikuosiantis finalinis žaidimas. Tačiau Waititi nevengia pasijuokti iš žanro, kurį kone begėdiškai eksploatuoja, klišių. Vietoje savo tikslui atsidavusių žaidėjų komandos ekrane mes išvystame žavius nevykėlius, karikatūriškas žvilgsnis į vietinių skurdą – čia nėra mobiliojo telefono ryšio, futbolo federacija vis dar naudoja VHS kasetes, kokybiškos įrangos neturi net policija, o lyg iš dangaus atsiųsto trenerio namus jie dekoruoja Dolly Parton ir Jėzaus portretais – primena holivudišką „egzotikos“ percepciją ir „baltojo išgelbėtojo“ (apie šį užsimena ir vienas filmo personažų) naratyvą. Net ir finalinę motyvacinę kalbą, turinčią įkvėpti komandą, Rongenas pasiskolina iš Oliverio Stone’o „Šiuolaikinių gladiatorių“.

„Tikslas – įvartis“ – vieno personažo filmas, ir tai bene pagrindinis jo trūkumas. Visas scenarijaus autorių dėmesys atitenka Rongenui, o kiti personažai – vietinės komandos žaidėjai – taip ir lieka punktyriški, turintys tik po keletą ryškesnių bruožų, tarsi būtų kolektyvinis nevykėlių portretas, kurio užduotis – padėti keistis Rongenui. Būtinai atsiras ir vidiniai praeities demonai, kuriuos Rongenui reikės įveikti, tačiau, kaip ir priklauso tokio pobūdžio filmui, viskuo nepatenkintas, į tikslą orientuotas sporto treneris atras kelią į vidinę laimę ir supras, kad Amerikos Samoa gyventojų jam reikėjo kur kas labiau, negu jiems jo.

„Tikslas – įvartis“, nors ir turi Waititi filmams būdingų bruožų, – lakonišką pasakojimo būdą ir specifinį (kartais ne itin taktišką) humorą, – yra tikrai labai paprastas ir naivus filmas, tuo turbūt ir nuvylęs bent dalį režisieriaus gerbėjų. Vis dėlto jis gražus paprastomis gyvenimo tiesomis – nebūtina siekti didelių pergalių, kad galėtum būti laimingas. Galbūt tai galioja ir pačiam režisieriui, kuris, regis, puikiai žinodamas, kad kuria į apdovanojimus nepretenduojantį filmą, tiesiog leido sau mėgėjiškai pasilinksminti.