Feministinis Lietuvos kino diskursas

Vienu iš nenuginčijamų knygos privalumų galime įvardyti šį knygos sudarytojų draugėn sutelktą daugiabalsiškumą ar veikiau daugiabalsiškumus.  Versdamas knygos puslapius skaitytojas randa net dešimties savo srities profesionalų straipsnius. Daugelio autorių pavardės yra gerai pažįstamos tiems, kurie aktyviau domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu – čia savo tyrimus pristato literatūros ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė, kino ir kultūros istorikė Lina Kaminskaitė, kuratorė, menininkė, rašytoja Laima Kreivytė, menininkė ir kuratorė Gerda Paliušytė, istorikas Juozapas Paškauskas, festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytoja Aistė Račaitytė bei festivalio „Kino pavasaris“ meno vadovė Mantė Valiūnaitė, psichologė Jelena Šalaj, kino ir medijų tyrinėtoja Renata Šukaitytė, kinotyrininkas Lukas Brašiškis ir rašytojas, kino kritikas Narius Kairys.

            Skirtingos ne tik autorių prieigos ar pasitelkiami tyrimo metodai, bet ir pati straipsnių tematikos optika. Pagal pastarąją knyga suskirstyta į tris skyrius: „Abipus ekrano: kūrėjos ir žiūrovės“, „Filmai: zoom out“ ir „Filmai: zoom in“. Pirmojo skyriaus „Abipus ekrano: kūrėjos ir žiūrovės“ straipsniuose aptariama problematika susijusi su realiomis moterimis, kurių kino žiūrėjimo ir kūrimo patirtis formavosi konkrečiame istoriniame kontekste, o antras ir tečias skyriai, pasak knygos pratarmės, „siūlo moterų reprezentacijų ir lyties tvarkos analizę dviem masteliais“, pastarieji skyrių pavadinimuose įvardijami kaip zoom out ir zoom in. Antrajam skyriui „Filmai: zoom out“ priskiriami straipsniai, kuriuose dėmesys sutelkiamas į moterų reprezentaciją Lietuvos dokumentiniame, komerciniame ir autoriniame kine. Trečiajame skyriuje „Filmai: zoom in“ koncentruojamasi į detalią atskirų filmų analizę. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks knygos suskirstymas galėtų kelti problemų dėl brėžiamos konceptualios skirties tarp pirmojo skyriaus ir likusios knygos, tačiau skaitant tekstus aiškėja, kad pasirinkta skirtis ne tik tikslinga, bet ir produktyvi. Ji padeda knygos sudarytojoms suvaldyti skirtingų tekstų masyvą jame nepametant moterų, aktyviai prisidėjusių bei prisidedančių prie kino kaip kolektyvinės kūrybinės bei gamybinės veiklos funkcionavimo.

            Šis ilgai lauktas ir analogų Lietuvos leidybiniame pasaulyje neturintis straipsnių rinkinys siekia prisidėti prie lyčių lygybės ir įsijungti į daugialypį bei daugiapakopį pokalbį apie moteris Lietuvos kine. Istoriko Juozapo Paškausko straipsnyje „Ankstyvasis kinas: bilietas į modernų gyvenimą“ atskleidžiama, kaip ankstyvasis kinas prisidėjo prie modernėjančios visuomenės laisvalaikio sampratos plėtimo bei kaip ekrane matomi vaidmenys veikė su lytimi siejamas moderniąsias kasdienybės praktikas. Šis straipsnis praskleidžia šydą, dengiantį kino pradžią Vilniuje ir tuometinėje Rusijos imperijoje apskritai bei su lytimi siejamas kino žiūrėjimo praktikas. Kuratorė, menininkė ir rašytoja Laima Kreivytė originaliame ir įprastam Lietuvos kino istorijos vaizdavimui iššūkį metančiame straipsnyje „Moterys Lietuvos kine. Perrašomos istoriJOS“, pasitelkdama feministinę kino teoriją, persvarsto Lietuvos kino istoriją. Šiame tekste keliama „moteriškojo žvilgsnio“ svarba ekrane, ieškant kitokių šeimos bei lyties rodymo strategijų. Kino programų sudarytojos ir kuratorės Aistė Račaitytė ir Mantė Valiūnaitė straipsnyje „Ką veikia ir kaip atrodo moterys lietuvių komerciniame kine?“ tiria, kaip ir ar kinta su lytimi siejami stereotipai komerciniame kine. Renata Šukaitytė straipsnyje „Istorija Lietuvos režisierių moterų dokumentiniuose filmuose: faktai, emocijos, asmeninė perspektyva“ kalba apie istorinę reprezentaciją bei vaizduotę. Gerda Paliušytė straipsnyje „Moterų kūryba ankstyvajame Lietuvos mene: Karlos Gruodis atvejis“ iš feministinės videomeno istorijos perspektyvos aptaria kūrėjų moterų vietą lietuviškame videomene ir Karlos Gruodis kūrybą. Natalijos Arlauskaitės straipsnyje „Netyčia nukreivavusi melodrama: „Suaugusių žmonių žaidimų“ (1967) lyčiu tvarka“ analizuoja antrąją filmo novelę „Žlugimas“ ir pastebėjusi pasikeitusią  - suqueerintą - reakciją į šį filmą, kelia klausimą, kokie naratyviniai ypatumai susiję su tokiu pokyčiu. Rašytojas, kino kritikas Narius Kairys straipnyje „Žvilgsnis į kitą: „Mūsų nedaug“ atvejis“ analizuoja, kaip režisieriaus Šarūno Barto kinui būdinguose Kito(s) vaizdiniuose dalyvauja lyties matmuo. Luko Brašiškio straipsnyje „Ekofeministinis žvilgsnis į Šaltąjį karą, arba Undinė su kino kamera“, nagrinėdamas Emilijos Škarnulytės darbus, atskleidžia, kaip juose ekofeministinė poetika virsta ekofeministine politika.

            „Fokuse: moterys Lietuvos kine“, kaip ir dera tokio pobūdžio darbui, ne tik skatina žiūrėti, matyti bei įsižiūrėti į struktūrinę nelygybę, bet ir iš esmės kvestionuoti iš vyrocentrinės perspektyvos rašytą bei rašomą mūsų šalies kino istoriją, kurioje svarbiausius istorinius riboženklius bei lūžio taškus dažnai atskleidžia vyrų režisierių pavardės. Šiame kontekste aktualu dar kartą prisiminti vyro kūrėjo mitologiją, kurioje moteris matoma tik kaip priedas, tąsa ar stimulas kūrėjo vyro vaizduotei ar įrankis atskleisti jo kūrybines aspiracijas. Vienas efektyviausių būdų kovoti su tokiomis nuostatomis – padaryti tai, ką skaitytojui sufleruoja jau ir pats knygos pavadinimas – pakeisti fokusą. Nes net ir nedėkingomis istorinėmis aplinkybėmis gebėjusios kino procesuose dalyvauti moterys, vėliau dažnai yra nustumiamos į istorijos paraštes ar net visai užmirštamos. Tik pakeitę fokusą, dar galime jas grąžinti į istoriją ar istorijas.  Šia kryptimi eina ir Lina Kaminskaitė savo straipsnyje „Kūrusi kino žvaigždyną: režisierė Regina Vosyliūtė“, kuriame nuskamba kvietimas iš esmės peržiūrėti istorines savaimesuprantamybes ir sustabarėjusį kanoną vardan teisingesnio Lietuvos kino pasaulio vaizdavimo, kad pamatytume tas industrijos dalyves, kurias kultūrinis patriarchatas buvo bepasmerkiąs užmarščiai.

            Vyro kūrėjo mitologija skleidžiasi ir tarpsta totalumo regimybėje. Kaip yra pastebėjęs vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, geriausias būdas įvykiui suteikti istorinį totalumą – nubraukti ar nutylėti priežastis, aplinkybes, kontekstą. Tik tokiu būdu, iš istorijos it skalpeliu aštriais ir tiksliais judesiais pašalinus aplinkybes, likę „nuogi“ faktai save atskleidžia kaip didingus. Kino istorijos lauke konteksto suspendavimas taip pat pasitarnauja kaip didingumo šleifą kūrėjo mitologijai dovanojantis veiksmas.

            Kino kūrėjo mitologijos didingumas išgaunamas ignoruojant faktą, kad kino kūrimas yra veikla, kurioje dalyvauja daugybė įvairių sričių profesionalų bei profesionalių. Kino kaip kolektyvinės kūrybinės bei ekonominės veiklos  samprata ypatingu būdu išskleidžiama psichologės Jelenos Šalaj tekste „Kažkaip taip natūraliai gavosi, kad dingo interesas kurti“: kino profesionalės ir lyties nuostatos“, kuriame iš socialinės psichologijos pozicijų analizuojamos Lietuvos kine dirbančių bei dirbusių profesionalių patirtys ir gilinamasi, kaip savo vietą Lietuvos kine bei santykį su darbu mato pačios kino darbuotojos. Mokslininkė šiam tyrimui pasitelkia O'Brien subjektyvumo tipologiją, kuria vadovaujantis kine dirbančių moterų padėtis vertinama ne vien iš struktūrinės ar kolektyvinės kultūros perspektyvos, bet atsigręžiama į individo lygmenį. Čia subjektyvumas suvokiamas kaip nesibaigiantis procesas, kurio metu moterys internalizuoja lyties tapatumą ir apibrėžia save kaip moteris ir darbuotojas. Tyrimas grįstas 21 giluminiu interviu. Šiuose interviu atsiskleidžia Lietuvos kino darbininkių požiūris į save kaip darbuotojas ir lyties vieta tame. Iš pažiūros O'Brien aprašytas įlytinto subjektyvumo bei darbinės tapatybės internalizavimo judesys kiek primena prancūzų mąstytojo ir filosofo Michelio Foucault subjektyvumo kaip galios santykių interiorizacijos schemą, kurioje individas ne tik apibrėžia save, bet ir pagal tas apibrėžtis atveria save galios santykių cirkuliacijai.

            Šiame kontekste minėtas darbinės tapatybės internalizavimo judesys gali būti priskirtas kaip esmiškai į vėlyvąjį kapitalizmą nurodantis veiksnys, bylojantis apie individo subordinaciją veiklai ir efektyvumui. O'Brien subjektyvumo tipologija taip pat išskiria neoliberalų subjektyvumo tipą – šiam priskiriamos respondentės, manančios, kad visuomenė jau seniai išsprendė didžiąją dalį su lytimi susijusių problemų, o moterys pačios turėtų prisiimti visą atsakomybę už profesinį kelią. Toks ir panašus požiūris trukdo matyti struktūrinę nelygybę ar kažkaip keisti su tuo susijusią situaciją. Jelena Šalaj rašo: „Neoliberaliam mąstymui būdingas perdėtos atsakomybės individui priskyrimas. Teigiu, kad kine dirbančių moterų nuostatos turi įtakos diskursui ir kino industrijoje įsitvirtinusioms praktikoms“. Ten pat, pati straipsnio autorė taip pat pastebi savo straipsnio teiginiuose randamą paradoksą – neoliberalią poziciją kritikuojančiame tekste skatinama atsigręžti į individus: „Jei dauguma moterų sąmoningai ar nesąmoningai atsisako pripažinti lyties aspekto profesijoje problematiką, tada apie tai kalbančiųjų požiūris dažnai vertinamas kaip pernelyg dramatizuojantis esamą padėtį. Taigi atsakomybė – kalbėti apie lyties vaidmenį darbe, kelti problemas – tebelieka ant moterų pečių.“ Tokia straipnyje besiskleidžianti bei pačios autorės taikliai reflektuota prieštara tik dar kartą primena apie tai, kad gyvename vėlyvajame kapitalizme, kuriame neoliberalizmas jau seniai įvairiais savo pavidalais yra prasismelkęs į mūsų mąstymą, tad net bandydami jį kritikuoti galime atlikti labai panašias minties praktikas, kurias manomės demaskuojantys. Jelenos Šalaj straipsnis nusipelno ypatingo Lietuvos kultūros visuomenės dėmesio, nes jame atskleistos iki šiol tiek mūsų šalyje, tiek Baltijos valstybėse mažai tyrinėtos perspektyvos. Straipsnio autorė šiame tekste kelia klausimus apie subjektyvumo svarbą atskleidžiant moterų padėties Lietuvos kino lauke daugiamatį problemiškumą. Pasitelkus jos pasirinktus teorinius įrankius, veikiausiai būtų ne ką mažiau produktyvu panašius tyrimus atlikti Lietuvos literatūros, teatro, dailės ir kitose meno bei kultūros srityse.

            Ne paslaptis, kad Lietuvoje kinotyros ir kino teorijos tyrimai nėra gausūs. Neturime nei pakankamos šiai temai skirtų knygų bazės, nei kultūrinėje ar akademinėje spaudoje vykstančios aktyvios polemikos, nei gyvų debatų kino tema tradicijos. Šiame kontekste straipsnių rinktinė iš feministinės perspektyvos žvelgianti į Lietuvos kino istoriją, industriją, procesus yra sveikintinas bandymas nuo kažko pradėti ar užpildyti Lietuvos kultūrinio gyvenimo spragas. Bent trumpam sutrikdyti Lietuvoje šią temą gaubiančią tylą. Deja, Lietuvoje projektinis mokslas dėl finansavimo stokos, leidybos madų bei kitų aplinkybių dažnai stokoja tvarumo ir tęstinumo. Tad norėtųsi palinkėti, kad ši svarbi ir laukta tekstų rinktinė įkvėptų kuo daugiau diskusijų, o tyrimai sulauktų tęstinumo. Pati knyga savo užtaisu ir potencialu tikrai nusipelno būti pastebėta, deramai įvertinta ir naudojama, nes tai ne paprasta knyga, o tikrų tikriausias teorinių įrankių rinkinys.