Lieknas

Didžiajame lietuvių kalbos žodyne žodžiui „lieknas“ apibrėžti pateikiama bent šešetas reikšmių, bet to paties pavadinimo Julijos Gruodienės ir Rimanto Gruodžio dokumentinei juostai, be abejo, labiausiai tiktų „liekno“ kaip šlapios klampios pievos, pelkės, balos, liūno, krūmais ar skurdžiais medžiais apaugusio raisto, nedidelio miško, biržtvos apibūdinimas.

O tame liekne (Pabiržės kaime, Biržų rajone) gyvena filmo herojė Aldona Jaronytė. Kaip pati sako, „visą gyvenimą viena... laisva nuo visko... visai laisva...“. Tarytum iškirpta iš konkretaus laiko ir socialinės aplinkos.

Apie herojės praeitį ir nugyventus metus filme šmėkšteli vos viena kita šykšti užuomina – jaunystėje esą labai skurdusi, neturėjusi už ką net druskos nusipirkt, svajojusi pasistatyt namelį... Ir pasistačiusi, net elektrą „išsivedžiojusi“ pati, kaimynas pamokęs...

Tada pradėjusi nelegaliai lįst į šalia namuko plytintį liekną, buvusio kolūkio krūmynus, net baust už tai kadais žadėję, bet, laimė, nenubaudę. O atkūrus nepriklausomybę išsipirkusi liekną už investicinius čekius ir trisdešimt metų nuo aušros iki sutemų savo rankomis viena pati rovusi medžius, kasusi durpes, taip sakant, kultivavusi, gražinusi ir kultūrinusi baisią neįžengiamą pelkę. Geležinė Pabiržės Varlė. Melioratorė Viešpaties Skaisčiausioji. Vyriausioji durpyno vaidilutė.

Gruodžių kameros akiratyje filmo herojė pasirodo tuomet, kai pagrindinis jos gyvenimo darbas, pagrindinis įvykis – liekno sutramdymas, suturėjimas, pažabojimas – jau užbaigtas. Nors Aldona Jaronytė visą laiką kruta baigdama nepabaigiamus ir vėl iš naujo pradėdama ką tik pabaigtus darbus, galima justi, kad atėjo saulėlydžio metas: ir sveikata nebe ta, ir lieknas pagaliau užkariautas, ir atsipūsti šiek tiek jį prižiūrint jau galima.

Iš esmės tai filmas apie kantrybę, vienatvę ir darbą: „Nieko nėr sunkaus. Viską galima įveikt. Gimiau, viena užaugau, viena ir gyvenu. Labai gerai. Kaip noriu, taip darau. Nieks nekomandavoja. Eini per dienų dienas po savo parkelį – man nieks nieko... Spakainas gyvenimas...“, – tokių ir panašių liekno šeimininkės lūpomis tariamų buitinių- būtinių pafilosofavimų filme nepristinga, bet ir nėra per daug.

Įdomu žiūrėti į filmo heroję: kažką viduramžiško, galbūt proistoriško ji vis dėlto turi. Veido ovalas tarytum iš senųjų flamandų meistrų drobių, kūno sudėjimas, eisena tarsi iš padavimų, legendų, sakmių.

„Sakmiška“ ir Gruodžių juostos stilistika – lėtai, ramiai sruvenanti, be staigių posūkių ar slenksčių nuvinguriuojanti per apeiginę-ritualinę Aldonos Jaronytės kasdienybę.

Galbūt įdomiausia šiame iš pirmo žvilgsnio negudriame ir paprastame (kartais net pernelyg) Gruodžių filme yra ta nuolat supulsuojanti laikų kryžkelės situacija – viena vertus, filmo herojė gyvena čia ir dabar, bet kartais ima atrodyti, kad ji jau gyveno arba gyvendavo ten ir kitados, arba, rodosi, jos dar iš viso nėra ir nebuvo – ji dar tik plevena kažkur efemeriškai tarp šiapus-anapus, ji dar tik gims, augs, vargs, dirbs, plušės, sirgs, pasens, mirs, bus palaidota, bet trečią dieną būtinai prisikels iš numirusių ir pasičiupusi įjuodusią lopetą skubės į savo liekną medžių kirsti, akmenų ritinti, durpių kasti.

Nekenksmingas, šiltas, netoksiškas filmas (kaip tas iš lizdo iškritęs paukščiukas herojės delne), bet į pabaigą šiek tiek prailgstantis. Įspūdis toks, lyg kažkas būtų nepasakyta. Ne iki galo ištarta. Gal taip ir geriau. Be taško. Nes lieknuose turbūt taškų nepridėliosi.

Julijos ir Rimanto Gruodžių „Lieknas“ – tai, ko gero, meditacija, kur daug dangaus, žalios žalios žolės ir drumzlino vandens, baltakamienių keistai supintų berželių, švelnaus rudens, filmo herojės taikos su savimi ir pasauliu. Ką gi dar ten galima išvysti?..

Vieną kitą netiesioginį karosą, ant valo parištą tiesioginę plastmasinę gulbę, mirkstančią tykiam tvenkinėly, numanomą plačiauodegį bebrą („bebrai – žvėrys dideli, galvos – gražios plačios, uodega – didelė plati“), raudonų plytų nameliūkštį, įstingusį vėjuotam įsauly, tarytum iš Vytauto Balčyčio „Lietuvos miestelių“ ciklo, ir, be abejo, daugybę medelių, gėlių ir augalų: „Persikų, abrikosų, obelų, gervuogių, šilauogių, aviečių ankstyvų ir rudeninių, serbentų įvairiausių, dekoratyvinių medelių įvairiausių, lelijų plots įvairiausių, tulpių apie pusantro šimto įvairiausių, vilkdalgių visokių, narcizų, hiacintų, vynuogių devynios rūšys...“, – epiniu-tarmišku-panteistiniu-buitiniu progiesmiu su užkrintančiais ir atkrintančiais pasikartojimais savo liekno botanikos paveldo egzempliorius vardija Aldona Jaronytė. Sklidina žoliapjoviškos amžinybės. Įsmigusi į savo liekną laiko properšoje. Nepajudinamai.