Paskutinis

Kai 1965 m. Respublikinėje dainų šventėje vaikai musmiryčių kepuraitėmis džiaugsmingai dainavo „Na ir žąsys pas senelę, nemačiau aš dar tokių...“, partijos lyderiai ir KGB viršininkai galėjo atsikvėpti ir nuoširdžiai šypsodamiesi priimti šventines gėles iš mažų rankyčių. Jie padarė viską, kad šie mažieji dainininkai ramiai miegotų. Pagaliau buvo susidorota su visais paskutiniais sovietinės ramybės trikdytojais. Prieš kelis mėnesius iki visaliaudinės šventės per KGB apsuptį nusišovė paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujalis-Siaubūnas, o šiandieninę Mindaugo karūnavimo dieną Žemaitijoje per susišaudymą iš gyvenimo pasitraukė paskutinis kovotojas už laisvę Pranas Končius.

Kam žinomi šių žmonių vardai? Neslėpsiu, man – ne. Ką apie juos girdėjo laisvos Lietuvos karta? Ar šiandien kam nors svarbi mūsų istorija, kovojusiųjų už laisvę likimai, kai patriotinius jausmus, atrodytų, kaitina tik krepšininkų pergalės? Pagaliau kaip perrašyti istoriją žmonių atmintyje, kai asmenys, kažkada vadinti banditais, dabar įvardijami didvyriais, kovojusiais už Lietuvos laisvę?

Tik pasižiūrėjusi dokumentikos kūrėjo Edmundo Zubavičiaus filmus „Partizanai“ (1993), „Partizanės“ (1995), ėmiau pildyti šią Lietuvos istorijos – „karo po karo“ periodo spragą. Dokumentiniuose filmuose užfiksuota nemažai žmonių, prisimenančių partizanų kovas, daug šiurpą keliančių faktų apie žiaurius susidorojimus su kovotojais už laisvę. Tačiau šiuos filmus dažniausiai pažiūri tie patys liudytojai ir keli istorikai. Praeities istorijos perdavimas naujoms kartoms vyksta formaliai pagal programą – supažindinant su faktine medžiaga istorijos pamokose. O dokumentiniai filmai, galintys pagyvinti dėstomą medžiagą, geriausiu atveju yra specialistų rankose. Kita problema, kad filmai apie praeitį dažnai būna nuobodūs, juos sunku žiūrėti prie judraus vaizdo pripratusiems jaunuoliams.

Naujausias Algimanto Maceinos dokumentinis filmas „Paskutinis“ apie partizaną Antaną Kraujalį- Siaubūną gali pasiekti jauną auditoriją ne tik dėl galimybės jį pamatyti (jį ėmėsi platinti „Lietuvos kinas“), bet ir todėl, kad režisierius sugebėjo filmui suteikti gyvybingumo. Kurdamas jį, tarsi nieko naujo neprigalvojo. „Restauruodamas“ istoriją, Maceina naudoja įprastas priemones – vaizdo archyvus ir gyvuosius liudytojus. Kalbinamų dviejų Kraujalio seserų – Janinos ir Vitalijos – pasakojimo intensyvumą kuria montažas. Viena kitą papildydamos, kartais lyg neleisdamos iki galo pasakyti, prisimena visa, kas susiję su broliu ir jo partizanavimu. Į filmo pasakojimą įterpiant nuotraukas, fone skambant dainoms apie „brolužėlius“, sukuriama romantizuota partizano istorija. Net neįvaizdinta ji galėtų būti įdomus literatūros kūrinys.

Kraujalių šeima iškart po karo, paaiškėjus, kad viena iš vyresniųjų seserų (jų būta šešių) tapo partizanų ryšininke, ėmė kelti įtarimą ir buvo sekama. Tai neišgąsdino kitų šios šeimos vaikų – Antano ir Vitalijos (pastaroji, vos pora metų jaunėlesnė už Antaną, taip pat buvo partizanų ryšininke). Vienintelis Kraujalių sūnus partizanaut išėjo 1948 m., lydimas drąsinančios iš namų skambančios dainos. Kito kelio, kaip išeiti miškan, Antanas nematė. Nors šeima buvo persekiojama, kaimas, anot Vitalijos, buvo draugiškas, todėl ilgą laiką niekas partizanų neįskundė. Pats Siaubūnas mokėjo mėtyti pėdas, kartais įžūliai – pavalgydavęs už vieno stalo su „enkavėdistu“ ir palikdavęs ant stalo raštelį: „Čia pietavo Kraujalis“. Ne tik drąsą nusakantys pavyzdžiai papasakoti seserų ir kraštotyrininko Algirdo Šiukščiaus rodo, koks bebaimis ir nepalaužiamas buvo Kraujalis. Kai 1952 m. visas būrys žuvo, Siaubūnas iki 1965 m. (iki pat mirties) išliko vienišu kovotoju, tikėjusiu nepriklausoma Lietuva.

Žiūrint filme „Paskutinis“ archyvinę kino medžiagą, iliustruojančią slaptąsias „miško šukavimo“ operacijas, sunku patikėti, kokios pajėgos buvo metamos siekiant sugauti vienintelį miške besislapstantį partizaną. „Vien savo buvimu jis kėlė didelį pavojų saugumiečiams“, – sako A. Šiukščius.

Drąsaus ilgaplaukio lietuviško Robino Hudo istorija galėtų tapti kiekvieno šiuolaikino paauglio idealu. Tik nežinia, kiek ją galėtų pritaikyti sau šių dienų žiūrovas. Tačiau pakaktų ir to, kad, pažiūrėjus Maceinos filmą „Paskutinis“, gimtų pagarba praeičiai ir žmonėms, vertinusiems laisvę.

Beje, filmas „Paskutinis“ įtrauktas į „Skalvijos“ kino centro siūlomų edukacinių filmų programą. Dabar tik reikia laukti aktyvių istorijos mokytojų dėmesio.