Šanxai Banzai (Vilniaus Šanchajus)

Kinematografinė ekskursija „Šanxai Banzai“ kvartale


Režisierė Jūratė Samulionytė | Operatorius Audrius Zelenius
Garso operatoriai Marius Blažys, Giedrius Kriūnas, Marius Trajanauskas | Garso režisierius Martynas Tamulis
Muzika Vygintas Kisevičius, Elena Neniškytė („left I right“) | Montažo režisierius Egidijus Zaliapūgas | Prodiuserė Asta Valčiukaitė
2010, dokumentinis, 26 min. Studija Kultūrinių projektų centras


Jūratės Samulionytės dokumentinis filmas „Šanxai Banzai“ – tarsi 26 minutes trunkanti turistinė ekskursija po vieną egzotiškiausių Vilniaus centro kvartalų, sostinės gyventojų vadinamą Šanchajumi. Filmo pavadinimas „Šanxai Banzai“ ir įžanginiai kadrai, kuriuose stebime taiči meistrų ir mokinių ritualą stiklinių dangoraižių ir medinių lūšnų fone, žada pramogą, egzotišką ekskursiją, o ne dokumentinį tyrimą, ko gal tikisi filmo anotaciją paskaitę arba apie dažnus mįslingus naktinius šiame kvartale kylančius gaisrus girdėję žiūrovai. „Turistės“ strategiją Jūratė Samulionytė pasirinko turbūt sąmoningai, nes nuo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų ją traukė šis paslaptingas sostinės rajonas, kurį tekdavo stebėti tik iš šalies – pro langą važiuojant viešuoju transportu. Tad baigusi studijas režisierė nusprendė į jį pažvelgti įdėmiau ir iš arčiau – pasitelkusi kino kameros objektyvą. Turbūt ne tik ji, eiliniai miesto gyventojai, bet ir „medinio Šanchajaus“ kaimynystėje įsikūrusių verslo, prekybos, pramogų, savivaldybės įstaigų darbuotojai ir lankytojai mažai težino, kas vyksta jų pašonėje, ir tik praeivio žvilgsniu pažindinasi su ne itin patrauklia kaimynyste.

Išties, ne vienas sostinės gyventojas pasijustų „svetimas“ šiame „multikultūriniame kaime“ arba „multikultūriniame gete“, turinčiame savus elgesio kodus, „istorinius“ objektus (pvz., kadaise grįstas kelias, buvusi vaistinė – dabar čigonų namas ir pan.) ir asmenybes (pvz., elegantiškoji ponia su skrybėlaite, pensininkas kvartalo mušeika – dabar balandžių augintojas), naminius ar laukinius gyvūnus ir net savitą kalbą, susiformavusią iš lietuvių, rusų, „tuteišų“ ir vietinio dialekto. Čia retai užklysta svetimi, o ir atklydę gali būti priimti ne itin svetingai (pvz., gauti šampano buteliu per galvą). Ištrūkti iš šios miesto „išvietės“ (taip kvartalą pavadino vienas jo gyventojų) taip pat nėra lengva, nes čia visi jaučiasi savi, lygūs ir „normalūs“, be to, gyventojų iškeldinimo į geresnį būstą planai baigėsi kartu su visuotinės sovietinės gerovės siekiais. Apie tai žiūrovui primena sovietinės kino kronikos kadrai, kuriuose stebime laimingus blokinių namų naujakurius, entuziastingai gabenančius savo mantą iš dabartinį „Šanchajų“ primenančių Vilniaus kvartalų.

Filme „šanchajiečius“ stebime tarsi zoologijos sodo arba rezervato gyventojus. Pripratę prie „turistų su kamera“, jie gana noriai ir laisvai pozuoja, atlieka kasdienius ritualus, ne visuomet suvokdami jų atgrasumą kultūringam žiūrovui (pvz., popietinių stiklelių kilnojimas ar nelauktai atsiradusių šunyčių „likvidavimas“), ir net atveria savo namų duris bei paatvirauja apie kasdienybę ir jaunystės žygdarbius. Tik vaikai ir gyvūnai šiame filme atrodo įprastai, be „geto“ žymės. Filmo struktūra ir filmavimo maniera taip pat padeda nutiesti analogijas tarp „Šanchajaus“ ir zoologijos sodo arba rezervato. Jis prasideda ir baigiasi taiči ritualo vaizdais, įrėminančiais ir sustiprinančiais „Šanchajaus“ egzotiką. Kamera gana klaustrofobiškai fiksuoja kvartalo lūšnas, tvoras, gyventojus, „važinėjasi“ kvartalo gatvėmis tarsi labirintu, iš kurio negalima ištrūkti. Žiūrovas nemato, kas vyksta anapus medinių tvorų. Stikliniai dangoraižiai šmėsteli tolumoje tarsi geresnio gyvenimo miražas arba gynybinė siena, skirianti zoologijos sodo gyventojus nuo jų prižiūrėtojų ir žiūrovų. Šiems lieka tik gana abejingai stebėti keistus „Šanchajaus“ gyventojus, tarsi jie būtų nykstančių gyvūnų rūšių atstovai.

Pasižvalgę po „Šanchajų“, patenkiname turistinį smalsumą: paklaidžiojame negrįstomis gatvėmis, užklystame į privačius kiemus, pakalbiname vietos gyventojus, susipažįstame su „tradicine virtuve“ ir „tradiciniais amatais“. Tačiau nesužinome, kodėl šis keistas kvartalas vis dar egzistuoja Vilniaus miesto savivaldybės ir modernaus verslo centro pašonėje. Nesužinome, ką kaimynai, gyvenantys anapus „stiklinės tvoros“, tarsi pridengiančios miesto „nešvarumus“, mano apie „šanchajiečius“ ir kokius ateities planus jiems kuria. Gal ir neturime sužinoti. Juk turistas tik trumpam užsuka, kad patenkintų savo smalsumą ir užfiksuotų išskirtinius objektus bei čiabuvius vaizdo kamera.