Lošėjas

Žiūrovai, atėję į Igno Jonyno filmo „Lošėjas“ premjerą, dar neužgesus salės šviesai jau žinojo: tai geriausias šių metų lietuviškas filmas. Ar bent jau gausiausiai apdovanotas „Sidabrinėmis gervėmis“. Gal toks žinojimas leidžia žiūrėti nevertinant, o tiesiog įsijautus. Išankstinė nuostata, kai tikimasi kažko labai gero, kūrinio suvokimui dažnai nėra palankiausia, kita vertus, tokį nusistatymą gali nukenksminti grynai teorinė prielaida, kad komisija galėjo juk ir suklysti arba išrinkti „geriausią iš to, ką turime“. Bet ar pats „Lošėjas“ leidžia žiūrovui įsijausti? 

Filmo pradžia šiek tiek primena švedų detektyvinių serialų stilistiką ir atrodo, kad čia bus normali veiksmo drama plačiai auditorijai: yra ir neblogai sumanyta intriga (greitosios pagalbos paramedikas Vincentas organizuoja makabrišką lošimą iš pacientų mirčių, suprantama – gero nelauk), ir erotiškai apnuogintų užpakalių, ir kruvinų muštynių. Rodomas žmonių moralinis nuosmukis, abejingumas, žiaurumas, kas čia dar... Bet vėliau filme atsiranda keletas visai kitos stilistikos „meninių“ intarpų – sulėtinto judesio kadrų, keistų ekstradiegetinių garsų. Jie suardo „normalaus“ trilerio audinį, bet, man regis, taip ir lieka vien triukais, tarsi skirtais reiklesnei (galbūt festivalinei?) publikai patenkinti. Tokio intarpo užtektų gal tik vieno – ilgo (bet gal geriau ne tokio ilgo) kameros sukimosi aplink Vincentą. Juk vienas panašios formos triukas, pavyzdžiui, R. W. Fassbinderio „Martoje“, visiškai pasiteisina, manyčiau, tampa veikėjos likimo lūžio taško vizualine išraiška. Tiesa, ten jis įtikina daug labiau...

O šiaip turbūt norėta sukurti labai tikrovišką filmą – štai kokie dalykai dedasi čia pat, šalia mūsų, tiesiog tarp mūsų, – nes aktoriams nurodyta kalbėti kažkaip lyg tarp kitko, nevaidinant, tiesiog burbant sau po nosimi. Net ir teatro režisierius Jonas Vaitkus, vaidinantis epizodinį skyriaus viršininko vaidmenį, atrodo tarsi neišmokęs savo teksto arba lyg jam būtų nuobodu vaidinti. Toks perdėtas dialogų „natūralumas“, atsipalaidavimas suveikia priešingai – dialogai skamba nenatūraliai, na, kaip lietuviškam filmui tradiciškai ir pridera. Visų veikėjų emocijos tarsi prigesintos, tačiau ta visuotinė apatija vis dėlto nesukuria tokio betarpiškumo ir beviltiškumo jausmo, koks apima žiūrint, pavyzdžiui, rumunų Naujosios bangos režisieriaus Cristi Puiu juostą „Pono Lazaresku mirtis“, kurios niūri spalvinė gama ir veiksmo vieta – ligoninė – kiek panašios į „Lošėjo“. Neapatiška „Lošėjuje“ tik buto šeimininkė – šis mažutis Larisos Popovos vaidmuo bene vienintelis įtikina be išlygų. 

Įsijausti į filmą trukdo ir daug scenų bei detalių, kurios čia atrodo visiškai nebūtinos. Pavyzdžiui, neaišku kam reikalingi girto Vincento siautėjimo epizodai: darkymasis per kolegos pakasynas, automobilio daužymas. Dėl to jo personažas nepasidaro įdomesnis, tikresnis, mažiau androidiškas, nors, sakytum, jam ir netrūksta charakterio prieštaravimų (lošia ir geria, bet pasiaukojančiai dirba savo darbą, morališkai smukęs, tačiau altruistas). Androidas (dirbtinis žmogus) Rojus Ridley Scotto filmo „Likvidatorius“ pabaigoje, man, pavyzdžiui, ima rūpėti daug labiau nei šitas „tikras“ žmogus. 

O kodėl rodoma keistai sužalota (tarsi kadaise buvusi nuplikyta) Ievos nugaros oda? Toliau tai visiškai niekaip nepanaudota nei siužetui, nei Ievos charakteriui atskleisti. Kam rodyti, kur slepiami pinigai, jei niekas niekada net nemėgins jų iš ten pasiimti (ką jau kalbėti apie tai, kad maišelis juk buvo suplyšęs, tai kaip tie pinigai neiškris ar nesušlaps vandenyje)? Kodėl Ieva mokosi plaukti, jei vėliau, paskutiniame (labai gražiame) kadre tiesiog plūduriuoja audringos jūros paviršiuje? Ar tai sugebėjimo išsilaikyti gyvenimo paviršiuje metafora? Ar filmas tik tiek norėjo pasakyti: gyvenimas žiaurus, bet išmokime jame neskęsti? Ne tik neskęsti, bet ir niekur neplaukti, o vien plūduriuoti? Nors baltas Ievos pilvas, tarsi apvirtusios žuvies, iš aukštai atrodo toks pažeidžiamas... Tačiau tokia pabaiga, deja, kelia klausimą filmo kūrėjams, o ne veikėjams. Kitaip sakant, čia nei siužetiškai, nei psichologiškai, nei moraliai neprieinamas liepto galas, filmas nesibaigia kankinančiu klausimu „o kas toliau?“ arba „kokį kelią pasirinks veikėjas (-a) – šokti nuo liepto ar grįžti?“ Kita vertus, filmo pabaiga nepalieka nei katarsinio apsivalymo, nei nušvitimo, nei ekstaziško išsilaisvinimo, nei tragiškos nevilties ar netekties jausmo, nėra net ir paprasto „hepiendo“. Šiuo atveju lieka tik kiek erzinantis neaiškumas dėl filmo kūrėjų intencijų.

Apie filmų pabaigas galima būtų pasakyti Maltės Lauridso Brigės žodžiais, kuriais jis kalbėjo apie žmonių mirtis: „Kai produkcijos apimtis tokia didelė, kiekviena atskira mirtis atliekama ne taip kruopščiai, bet tai ir nesvarbu. Kas šiandien duotų nors sudilusį skatiką už gerai atliktą mirtį? Niekas. Net ir turtingieji, kurie galėtų sau leisti kruopščiai numirti, pradeda darytis aplaidūs ir abejingi: noras turėti nuosavą mirtį pasitaiko vis rečiau.“ (Ši ir kitos citatos – iš R. M. Rilke, „Maltės Lauridso Brigės užrašai“, Vilnius: Metodika, 2011.) 

Savo žanru, stiliumi, kino kalba „Lošėjas“ turbūt yra kažkur tarp Ridley Scotto futuristinės neo-noir distopijos ir „Pono Lazaresku mirties“ nykiojo realizmo. Visi šie trys tamsūs, bet labai skirtingi filmai baigiasi herojaus mirtimi. Kaip ji „atlikta“? 

Androidas Rojus miršta oriai ir poetiškai – „ne bet kokia po ranka papuolusia mirtimi“, jis, perfrazuojant Rilke, susiima ir numiršta tuo, kuo būtų galėjęs tapti (jo trumputis finalinis monologas ne veltui laikomas gražiausiu ir įspūdingiausiu kino istorijoje: „...karo laivai degė prie Oriono peties...“). Senas girtuoklėlis Lazaresku miršta beprasmiškai ir nepastebimai, lošėjas Vincentas – akivaizdžiai ir realistiškai. Lietaus merkiamo sužmogėjusio androido pasidaro velnioniškai gaila. Apšepusio, apsidirbusio, apsišlapinusio Lazaresku – irgi gaila. Savo gyvybę aukojančio Vincento – negaila, ir gana. Man, kaip žiūrovei, jis visiškai nerūpi. 

Bet galbūt labiausiai įsijausti į „Lošėją“ trukdo vis nepaliekantis jausmas, kad buvo labai stengtasi šį filmą daryti (rašyti, režisuoti, filmuoti, montuoti) „taip, kaip reikia“ (išskyrus tik subtitrus, kurių nemokšiškas pažodinis vertimas nelietuvius gerokai glumins, kaip antai tiesiog komiškas „percentages grew“ („procentai užaugo“) vietoj, pavyzdžiui, „interest on top“). Bet juk visų reikalingų ingredientų suma nebūtinai tampa skaniu patiekalu. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad šis filmas ne visai apsisprendęs, kokiam jam iš tikrųjų būti. 

Bet tai tik pirmas pilnametražis Igno Jonyno darbas kine. Tikėkimės, kad „Lošėjo“ sėkmė suteiks režisieriui laisvės, drąsos ir noro sukurti ne vieną nuosavos stilistikos, jaudinantį, paveikų ar bent jau rimtai įtraukiantį filmą. Rilke’s Maltei Lauridsui atrodo visai suprantama, kad giliausiame piniginės skyrelyje žmogus galėtų nešiotis mirties valandos aprašymą. Pavyzdžiui, poeto. Išgirdęs vienuolę ligoninės slaugę pasakius žodį „kolidorius“, jis atidėjo savo mirimą ir išdėstė vienuolei, kad reikia sakyti „koridorius“, nes „nekentė apytikslių žodžių“. Ir tik tada numirė. „Tik nevalia manyti, kad tai buvo pedantiškumas. [...] Jam tiktai rūpėjo tiesa.“