Nematomas frontas

Jungtinis režisierių – švedo Jono Ohmano ir Amerikos lietuvio Vinco Sruoginio – kūrinys „Nematomas frontas“, užsienio auditorijai skirtas edukacinis dokumentinis filmas apie lietuvių partizanų kovas ir vieną partizanų didvyrių Juozą Lukšą- Daumantą, sėkmę Lietuvoje jau patyrė. Kovo pabaigoje vykusiame „Kino pavasaryje“ tapo lankomiausiu lietuvišku filmu, susilaukė palankių recenzijų. Nuo rugpjūčio 15 d. bus rodomas šalies kino teatruose. Neįprastas lietuvių publikos susidomėjimas ir stebina, ir verčia susimąstyti – tai nėra pirmasis filmas apie partizanus, kuo jis patraukė žiūrovus?

Temą, be abejo, suaktualino įvykiai Ukrainoje (net internete labai padaugėjo galimybių parsisiųsti filmų apie lietuvių partizanus ir panašios tematikos dokumentikos). Įtakos turėti taip pat galėjo neblėstantis lietuviškas noras sužinoti, ką apie mus pasakys užsieniečiai. Be to, kitiems šnekėti sudėtingomis temomis neretai pavyksta geriau. Čekai teigia, kad jiems reikėjo sulaukti lenkų režisierės Agnieszkos Holland, kad atsirastų filmas apie Janą Palachą, 1969 m. sausio 16 d. dėl laisvės susideginusį studentą, simboliškai pradėjusį Aksominę revoliuciją („Degantis krūmas“, 2013). O vokiečių literatūrologas ir poetas W. G. Sebaldas, tyrinėjęs vokiečių pokario literatūrą, studijoje „Apie destrukcijos evoliuciją“ („On the Natural History of Destruction“, 1999) daro išvadą, kad su vokiečiams skaudžia Antrojo pasaulio karo patirtimi geriausiai susitvarkyti pavyko kiek „pašaliniam“ (vokiečiui, emigravusiam į Šveicariją) rašytojui Peteriui Weissui, suvokusiam, kad valdomieji ir valdantieji, išnaudojamieji ir išnaudotojai yra iš esmės tokie patys ir kad auka turėtų jaustis skriaudikų bendrininke, kaltę prisiimti ne vien teoriškai. Vokiečių slydimą į sentimentalumą ir kolektyvinę amneziją, kurią nulemti galėjo pasąmonės cenzūra, bei negalėjimą iki galo apmąstyti, aprašyti karo patirties W. G. Sebaldas vaizdingai įvardijo „žiūrėjimu ir nusisukinėjimu tą pačią akimirką“.

Šia metafora apibūdinti galima ir lietuvišką filmų apie partizanus kontekstą. V. V. Landsbergio ir J. Vaitkaus kūriniuose partizanai idealizuojami, o apie stribus dažniausiai kalbama arba blogai, arba nieko. Todėl akivaizdu, kodėl dokumentinis J. Ohmano filmas apie stribus „Smogikai“, pasirodęs 2008 m., susilaukė piktų reakcijų – nes fiksavo ir rodė dėmesį tiems, kuriuos derėjo ignoruoti: „Tarp filmo kūrėjų neatsirado nė vieno, kuris kritiškai imtų vertinti tokius [smogikų] pasakojimus. Tai galėjo padaryti tikrieji, priesaikos neišdavę partizanai, istorikai ar net psichologai. Tačiau žodis paliekamas išskirtinai smogikams ir tik jiems. [...] Jei filmo kūrėjai turėjo sumanymą objektyviai parodyti KGB klastos metodus, reikėjo išklausyti ir kitus įvykių liudininkus – tikruosius partizanus. O dabar seni žmonės nerišliai ir tikriausiai meluodami pasakoja visokius nutikimus taip, kad nelabai tampa aišku, kas žudė, už ką žudė, kas buvo teisus, o kas – išdavikas“, – recenzijoje teigė I. Vėgelytė.

Estetine prasme „Smogikai“ nebuvo stiprus filmas, tačiau užfiksuotos smogikų veidų išraiškos ir nevalingos šypsenos prisimenant anuos laikus kalbėjo pačios už save. Nesinorėtų pritarti I. Vėgelytei, kad žiūrovas yra toks kvailas, jog be „tikrųjų“ partizanų, istorikų ar psichologų komentaro nieko nesuprastų. Kinas yra gestų ir išraiškų menas. Spindinčios stribų akys priminė W. G. Sebaldo cituojamus vokiečių prisiminimus apie ekstazę atsiradus galimybei sprogdinti. Kodėl turėtume nusisukti nuo destruktyviosios žmogaus pusės? Nejau tikime, kad tokie dalykai yra vienkartiniai, nesikartoja? Todėl „Smogikai“ buvo ir tebėra įvykis.

Vėliau pasirodžiusiame „Nematome fronte“ iš tiesų justi režisierių pastanga jautriau nei „Smogikuose“ tvarkytis su skaudžia tema, išlaikyti pagarbų atstumą – partizanai prisiminimais dalijasi filmuojami rugių laukuose, prie medžių, vaikštantys palei trėmimus menančius traukinių bėgius. Medžiaga pildoma archyvinėmis nuotraukomis, animaciniais žemėlapiais, kuriuos angliškai komentuoja šaltas diktoriaus balsas, ryškinantis liudininkų teigiamą neįveikiamą „ten buvusiųjų“ ir „ten nebuvusiųjų“ distanciją, kuri lopoma negrabiai suvaidintais partizanų pasivaikščiojimais po miškus ir po Paryžių bei anksčiau ta pačia tema sukurto Vytauto V. Landsbergio filmo „Baladė apie Daumantą“ ištraukomis, švelniomis, tačiau sentimentalokomis fortepijono melodijomis.

Jorė Janavičiūtė savo recenzijoje teigia, kad filmo stilius atitinka aiškinamosios dokumentikos kanoną, tačiau ką išreiškia šitas kanonas? Atsakyti norėtųsi kinotyrininkės Ewos Mazierskos apibendrinimu: „Prie įprastos, klasikinės žanro formos artėjantys filmai arba „uždari tekstai“ tvirtina dominuojančią ideologiją ir vyraujančią istorinių įvykių sampratą, o avangardiniai filmai linkę istorijai kelti klausimus“ („European Cinema and Intertextuality: History, Memory and Politics“). Deja, tokiai išvadai tenka pritarti. Televizinės klišės kiša koją, ir „Nematomas frontas“, kitaip nei „Smogikai“ (kurį dėl pasirinkto tabu objekto galima būtų vadinti avangardišku) nejučia ima pataikauti oficialiai, įprastai nuomonei, skamba veikiau kaip atsiprašymas už ankstesniu filmu parodytą drąsą.

Sunku pritarti Mariui Ivaškevičiui, savo atsiliepime teigusiam, kad filme pasirodantys Juozo Lukšos-Daumanto mylimieji, artimieji, išdavikai ir stribai „suteikia galimybę pamatyti visą šios milžiniškos žmogiškos dramos spektrą“. Be abejo, puiku, kad į filmą režisieriai įtraukė ir nepageidaujamus matyti asmenis, kad žiūrovai aršiai tam neprieštaravo, plūdo į seansus. Tačiau sudėtingesnei minčiai, kurios, neabejoju, buvo siekta (Jonas Ohmanas savo interviu akcentavo pastangas pažvelgti į tikrą, o ne butaforinę Lietuvą), sukurti tik išvardijimo nepakanka. Istorinių veikėjų veidai šmėsteli vos akimirkai, jų liudijimai iškarpyti tiek, kad charakteriai lieka neatskleisti, tampa negyvomis, greitai pamirštamomis istorijos vadovėlio iliustracijomis.

Todėl norėtųsi režisieriams siūlyti ateities projektuose daugiau dėmesio skirti kūrinio estetikai. Nuotrupomis kalbančios galvos ir suvaidinti partizanų pasivaikščiojimai neveikia, taigi norint „įsijausti“ tenka akumuliuoti visą gyvybinę energiją, ir jos vis tiek neužtenka. O kartais juk reikia išties nedaug. Intymaus pokalbio įspūdį filme apie astronautus „Mėnulio šešėlyje“ („In the Shadow of the Moon“, 2007) Davidui Singtonui pavyko sukurti filmuojant tokiame aukštyje, jog atrodo, kad legendiniai Amerikos astronautai žvelgia žiūrovui į akis. Brazilų tautos didvyrio, lenktynininko Ayrtono Sennos portretą 2010 m. sukūręs režisierius Asifas Kapadia filmą montavo tik iš archyvinių kadrų (didžiavosi išvengęs kalbančių galvų), kėlė daug klausimų, o atsakymus sugalvoti paliko žiūrovams, kuriais pasitikėjo. Apie Kambodžos tautos genocidą filme „Trūkstamas vaizdas“ („Lÿimage manquante“, 2013) poetiškai pernai prabilo Rithy Panhas, iš molio lipdydamas ištisą nužudytųjų kaimą. Simboliškas pasirodė ir stalas Vytauto V. Landsbergio „Baladėje apie Daumantą“, prie kurio buvo susodinti visi liudininkai, tik gaila, kad prie jo nebuvo diskutuojama, tik žiūrimas filmas. O taip norėtųsi, kad būtų tęsiamas „Smogikuose“ pradėtas atviras pokalbis.

Kol nepasirodė dar vienas filmas partizanų tematika (toks tikrai turėtų atsirasti, nes Kanados lietuvio Antano Šileikos romano „Pogrindis“ ekranizacijos teisės jau parduotos; pagrindinio personažo prototipu kūrinyje vėl tapo Juozas Lukša-Daumantas), norinčius išlipti iš mąstymo apie partizanus klišių galbūt sudomintų istorinė Mindaugo Pociaus studija „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“, kurioje teigiama, kad „pogrindis kovoje su kolaborantais kartais vykdė ir veiksmus, kuriuos galima laikyti karo nusikaltimu“.

Įdomiai partizanus su vakarietiško mąstymo tradicija susiejo ir virš lokalios problematikos pakėlė filosofas Algis Mickūnas: „Lietuvos partizanai suvokė vakarietiškos civilizacijos esmę, savo pareigą viešumai, pareigą skleisti žinias, stengdamiesi bent per bunkerių spaudą atremti totalų imperijos melą, pasivadinusį absoliučia tiesa. Panašiai kaip atėniečiai ar spartiečiai prieš tūkstančius metų, jie pakluso pareigai ginti tėvynės laisvę, kultūrą, istoriją. Partizanų ryžtas sietinas ir su gynimu Vakarų civilizacijos lopšio, išugdžiusio viešą visuotinumą, racionalumą, teises ir atsakomybę“ („Pasaulinė kova: Dovydas prieš Galijotą“, Kultūros barai). Jonas Ohmanas irgi yra įsipareigojęs Lietuvai – į švedų kalbą išvertė jau ne vieną lietuvišką romaną, Daumanto dienoraštį, A. Šileikos „Pogrindį“, apie lietuvių partizanų kovas stengiasi papasakoti pasauliui. Norėtųsi palinkėti, kad glaudus ryšys su lietuviška kultūra neįpareigotų pagarbiai nusisukti nuo opių, neapkalbėtų ir neišžiūrėtų problemų.