Pokalbis „Meno avilio“ mediatekoje

 

„Meno avilio“ mediatekoje įvyko trumpametražio vaidybinio filmo „Šuns dienos“ peržiūra ir susitikimas su kūrybine grupe: režisiere Ieva Veiveryte, operatoriumi Narvydu Naujaliu ir prodiusere Marija Razgute. Norėta ne tik išsamiau paanalizuoti Ievos Veiverytės filmą, bet ir išklausyti jaunųjų kino kūrėjų mintis, galbūt net apčiuopti besiformuojančias naujas tendencijas. Su kūrėjais kalbėjosi kino tyrinėtojai Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lukas Brašiškis.

 

Lina Kaminskaitė-Jančorienė: Ieva, spaudoje radau tavo komentarą, kad norėjai pavaizduoti šeimą kaip mūsų visuomenės mikrolygmenį. Minėjai, kad sieki išryškinti žmonių elgsenos, mūsų visuomenei būdingų santykių inertiškumą. Įvardijai tai kaip „aukos sindromą“ arba įsijautimą ir prisitaikymą prie aukos vaidmens.

 

Ieva Veiverytė: Ieškodama idėjų naujam filmui daug galvojau apie žmogaus vaidmenį visuomenėje, būtent apie aukos vaidmenį, nes buvo labai keista, kai pastebėjau labai jaunų žmonių prisitaikėliškumą daugelyje situacijų. Pradėjau mąstyti, kodėl taip yra? Ir spaudoje, ir apskritai kasdienybėje nuolatos matome ir girdime žmones dejuojant, jie linkę kažko laukti ir prašyti, skųstis. Tai tiesiog tapo patogiu vaidmeniu. Labai mažai žmonių iš tiesų stengiasi ką nors keisti, daryti kitaip. Tai ir buvo postūmis filmui.

 

L. K.-J.: Kaip sekėsi rašyti scenarijų?

 

I. V.: Scenarijų sekėsi rašyti gan sklandžiai, nes toks šeimos modelis man asmeniškai yra pažįstamas. Kai pradėjome su scenarijaus bendraautore Tekle Kavtaradze gilintis, pamatėme, kad labai daug žmonių gyvena būtent taip. Buvo labai įdomu.

 

L. K.-J.: Pakalbėkime apie filmo vietą ir erdvę. Dažniausiai šiuolaikiniuose filmuose, kalbančiuose apie mūsų tikrovę, pasirenkami sovietiniai mikrorajonai. Tu pasirinkai kitą erdvę – ženklinančią kitą socialinį statusą, t. y. naujuosius mikrorajonus, kurie nurodo į tam tikrą virsmą atgavus Nepriklausomybę. Kodėl filmui kurti pasirinkote būtent tokią vietą?

 

I. V.: Čia taip pat esama tam tikro konteksto. Mąstydamas apie visuomenę, apie žmones, pradedi kelti klausimą: o kas mes buvome ir kas mes esame dabar? Aišku, neatsiejama filmo tema yra ir laisvė arba nelaisvė. Prieš kažkiek metų mes buvome priklausomi ne nuo savęs, ir buvome pripratę, kad mums pasakoma, kaip turi būti ir ką turime daryti. Baigę mokslus iš karto gaudavome darbo, nereikėjo galvoti patiems. Ir, griuvus tai santvarkai, atsidūrėme aklavietėje, kaip maži vaikai turėjome išmokti gyventi iš naujo, prisiimti atsakomybę ir priimti sprendimus savarankiškai. Šis laikotarpis neišvengiamai atsispindi ir filme. Aš esu užaugusi tokiame rajone, daugiabučiai man pažįstami mažiau.

 

Marija Razgutė: Filmavimo vietų ieškojome Balsiuose ir tai buvo tarsi antropologinis tyrimas. Aš tikrai sunkiai galėjau patikėti, kad žmonės gali statytis tokius namus ir dar juose gyventi. Dažniausiai matai trijų aukštų namą, kuriame gyvena dviejų asmenų šeima, dar garažas šalia ir daug visko aplinkui. Tokie namai statyti, kai turėta daug pinigų, kai tų pinigų neliko, pusė namo buvo užkalta lentomis, gyvenama tik kitoje pusėje. Daugybė tokių pavyzdžių, tokių Dalių tokiuose namuose. Balsiai buvo tikrai labai tinkamas, situaciją gerai iliustruojantis rajonas.

 

Lukas Brašiškis: Kalbant apie aktores, jūsų filme nėra tų problemų, kurias mes dažnai matome lietuvių kine, aktorės atitinka pasirinktą tipažą. Kaip sekėsi dirbti su Vesta Grabštaite? Buvai ją numačiusi iš anksto ar buvo kastingas?

 

I. V.: Buvo kastingas, bet po susitikimo su Vesta nebeturėjau jokių abejonių. Tikrai norėjau su ja dirbti. Su Laima Štrimaityte buvo taip pat. Jos netgi vizualiai kažkuo panašios. Dėliojome įvairias aktorių poras, bet jos iškart labai gražiai sulipo.

 

M. R.: Jau atrankoje, kai jos abi skaitė scenarijų, ir viena, ir kita sakė pažinojusios tokių žmonių. Joms buvo nesudėtinga, nes nereikėjo vaidinti kažko, ko jos nežinotų.

 

L. B.: Jau minėta šeima, kaip mikrolygmuo, kaip tam tikras visuomenės pjūvis, tarsi metonimija, jūsų kine vaizduojama labai estetiškai, ir tai, drįsiu pasakyti, man netgi priminė M. Haneke’s filmus. Man patiko, kad personažų psichologija lietuvių kino kontekste konstruojama gan neįprastai. Naratyve nėra aktyvaus veikėjo. Tiesą sakant, pagrindinis veikėjas greičiau jau yra „nuaktyvintas“, nesugebantis veikti. Sekiau montažą ir kamerą, – kamera subjektyvi, kadrai statiški. Gal papasakotumėt daugiau apie patį kūrybinį procesą?

 

Narvydas Naujalis: Kai Ieva man atsiuntė scenarijų, aš, matyt, klausinėjau daugiausiai: kodėl tas personažas toks nejudrus, kodėl jis toks statiškas, kodėl viskas nukreipta į tamsią pusę? Ieva man tą patį vakarą išdėstė, ką ji nori pasakoti ir kad būtent čia ir yra pagrindas. Vienas iš kameros rakursų ir kameros judesio pasirinkimų buvo gilintis į pagrindinės veikėjos būseną, nes ji niekad neparodo savo jausmų. Kamera turėjo padėti atskleisti žmogaus jauseną. Kai kamera prikimba prie personažo ir pradeda jį sekti, tai tarsi turi signalizuoti žiūrovui, kad žmogus kažkam pasiryžo, tačiau vėl nueinama į statiškus planus, kur vaizdas sustoja.

 

L. K.-J.: Narvydai, pakalbėkime apie kino estetiką apskritai – nuo garso iki vaizdo. Ji santūri ir asketiška, mes nerasime čia žiūrovo emocijomis manipuliuojančių muzikinių intarpų, o kartu vaizdas yra labai skaidrus. Nėra ir to dekoratyvumo, pernelyg į akis krintančio dirbtinio apšvietimo, kuris kurtų papildomą vaizdinę prasmę, artimą TV reklamoms. Kodėl pasirinkote būtent tokį vaizdinį sprendimą?

 

N. N.: Aš, kaip ir Ieva, esu užaugęs panašiame rajone, tik Alytuje. Apšvietimu ieškojau autentikos. Ieškojom būdų, kaip filmuoti būtent tokį namą, kaip išgauti tokią oranžinę šviesą, sklindančią pro langus. Prisiminiau ir savo namus – gatvių žibintai nuolat apšviečia langus. Nors gyveni arti gamtos, urbanistinis apšvietimas vis vien ją nustelbia.

 

M. R.: Nuosekliai rinkomės realizmą. Buvo aišku, kad šis filmas negali būti nufilmuotas reklamos estetika, nes tai būtų lyg parodija. Žinojom, jog tai turi būti išgrynintas – be muzikinio fono, be lipšnumo – buitinis vaizdas.

 

N. N.: Reikia save disciplinuoti, nes jaunam kūrėjui, turinčiam daug kompleksų, norisi padaryti įspūdį. O čia reikėjo filmuoti labai subtiliai ir niekur nedemonstruoji savo galimybių. Pats filmas, manau, atsikrato daugelio kompleksų, būdingų lietuviškam kinui.

 

L. K.-J.: Paskutinė scena vaizduoja, kaip dukra pasielgtų su motina, jei galėtų. Puiki –negebėjimo reikšti emocijų, neryžtingumo nuo veiksmo iki emocinio potyrio metafora, tokia mimezė. Manau, čia ir slypi kūrybinės komandos drąsa žvelgti į tikrovę ir įsiklausyti, o pirmiausia – atsisakyti vizualinių stereotipų. Narvydai, sakai, kad turėjai save disciplinuoti. Juk esi Ramūno Greičiaus mokinys, tad išvengti tam tikrų štampų, matyt, yra labai sunku ir kartu drąsu?

 

N. N.: Reikia pajusti malonumą daryti mažai. Turi planą, žiūri į jį, statiškas kadras, pakreipi kamerą, užblokuoji veikėjo žvilgsnį ir, užuot dirbęs dvi valandas prie apšvietimo, supranti, kad radai scenai raktą. Tuose subtiliuose sprendimuose pradedi ieškoti savų atradimų, kad toliau motyvuotum save. Gilinimasis į personažą ir tie sprendimai kadre ir atneša tą kūrybinį pasitenkinimą. Būtent į tai koncentruojiesi ir tada pasidaro labai įdomu filmuoti paprastai.

 

L. K.-J.: Marija, esi viena iš prodiuserių, kuri aktyviausiai dirba su naująja karta, o ir pati jai priklausai. Kaip renkiesi filmus: ar tai asmeniniai ryšiai, ar kitos priežastys?

 

M. R.: Kiekvienas atvejis buvo vis kitoks, bet dažniausiai tai yra žmonės, kuriuos pažįstu. Man labai svarbi asmenybė. Niekada negalėčiau dirbti su žmonėmis, su kuriais negaliu bendrauti atvirai. Svarbu ir istorija. Neprodiusuočiau filmo vien dėl to, kad režisierius ar režisierė yra mano draugas ar draugė, o istorija man yra visai neįdomi, neaktuali. Man kinas nėra pramoga. Paskutinis filmas, kurį prodiusavau, yra „Triukšmadarys“. Jo scenarijus man pasirodė labai įdomus, nors režisieriaus ir nepažinojau. Šį filmą turėtume pristatyti rudenį. Atsirenkant filmus svarbiausi du dalykai – asmenybė ir istorija.

 

L. K.-J.: O kokios istorijos tau yra aktualios?

 

M. R.: Dar niekada nedariau istorinio filmo. Visi mano prodiusuoti filmai kalba apie šiandieną, apie tai, kas yra labai kasdieniška, buitiška. Problematikos ieškome šalia mūsų. Kuriame filmus apie tai, ką patys suprantame. Juose yra daug socialinio aspekto.

 

L. B.: Man tavo atsakymas atrodo labai pozityvus. Tikrai norėtųsi „naujos bangos“. Visiškai nuvalkiotas terminas, bet lyg ir gręžiantis į tą kasdienybę, kurioje gyvename. Jūsų filme vaizduojami Balsiai, Andriaus Blaževičiaus filmas „10 priežasčių“ taip pat nufilmuotas visiškai kasdieniškoje aplinkoje. Abu jie operuoja terpe, kuri yra dabar, kurią tie žmonės tikrai pažįsta ir kurioje ieško dramų, o ne bando iš anksto sukonstruoti dramą scenarijuje. Šis faktas labai pozityvus, kalbant apie naująją kartą. Juk rumunai ar kiti Vidurio Europos kūrėjai aiškiau suvokia kasdienybę, kurioje gyvena.

 

L. K.-J.: Ar galima kalbėti apie šiuolaikiniame lietuviškame kine užgimstančią naująją bangą? Prodiuseriui tokie filmai kaip šis, ypač lietuviškame kontekste, dažniausiai rizikingi. Klausimas susijęs su kino pramone – kaip atrodom platesniame, kitų šalių kontekste?

 

M. R.: Lietuviški trumpametražiai filmai paskutinius trejus, gal ketverius metus tikrai įsilieja į tarptautinį kontekstą, jau turi tam tikrą bendrumą ir yra atpažįstami. Anksčiau jiems labai sunkiai sekėsi. Gal dėl pačių istorijų ar dėl tų filmų meninio rezultato. Aišku, būdavo išimčių, bet atradimai dar tik gimsta ir formuojasi. Dabar ateina labai šauni režisierių karta. Tad dabartinei kartai jau reikia pradėti daryti pilno metražo filmus ir tuomet bus galima kalbėti apie tą naująją bangą. Dabar dar per garsu būtų sakyti. Reikia padirbėti.

 

L. B.: Pažiūrėjus šį filmą, taip pat Andriaus Blaževičiaus ir kitų, krinta į akis, kad titruose vardijami tie patys žmonės. Tu, Andrius, Dovilė Šaraitytė – dirba lyg ir ta pati grupė. Gal ir todėl galima kalbėti apie bendrą jūsų kartos pasaulio matymą.

 

M. R.: Taip ir yra. Ta pati karta ir panašus pasaulio suvokimas atsispindi ir kūryboje.

 

Klausimas iš auditorijos: Ar trumpametražis formatas jums yra tiesiog pereinamasis etapas, ar tai savarankiška forma? Ar yra kokių nors problemiškų formatų?

 

M. R.: Nematau nieko blogo, jeigu padarai pilno metražo filmą, o po to vėl grįžti prie trumpo. Kai kam, aišku, tai yra tik pereinamasis etapas.

 

I. V.: Trumpas metražas yra nemažas iššūkis dėl laiko limito. Pirmasis filmo „Šuns dienos“ variantas buvo keturiasdešimties minučių, ir staiga reikia kažko atsisakyti, sutrumpinti. Tavo, kaip kūrėjo, rankos yra surištos, nes negali per daug nukrypti į šalį, turi koncentruotis ir tikslingai rinktis tik tai, kas svarbiausia, atsisakyti papildomų detalių. O kurdamas pilnametražį filmą turi pakankamai vietos ir papildomiems personažams.

 

N. N.: Trumpametražis yra savarankiškas. Aš asmeniškai nelabai juos mėgstu, bet galbūt dėl to, kad dar niekad nefilmavau pilnametražio. Norisi išbandyti, kaip veikia tavo sprendimai kuriant ilgą filmą. Filmuodamas trumpametražį vos tik įsibėgėji, o jau turi baigti.

 

M. R.: Apie problemiškus formatus: manau, tiesiog reikia gerai pagalvoti, kur nori rodyti savo filmą. Tai labiau praktinis klausimas. Jeigu nori jį parodyti kino teatre, tai jis turi būti arba trumpas (iki trisdešimties minučių), arba ilgas. Kitaip neturėsi kur savo filmo rodyti, nebent televizijoje, nes vidutinis formatas yra labai televizinis. Aišku, priklauso ir nuo istorijos – kiekviena istorija turi savo trukmę. Jeigu būtų nuostabi istorija ir ji truktų keturiasdešimt minučių, nesakau, kad jos nesiimčiau.

 

L. B.: Koks kitas projektas?

 

M. R.: Turime tik idėją pilnametražiui, bet apie tai dar anksti kalbėti.