Mariupolis
Tyli tragedija Mariupolyje
Tyli tragedija Mariupolyje
Režisierius ir scenarijaus autorius Mantas Kvedaravičius
Operatoriai Vadym Ilkov, Viačeslav Cvetkov, Mantas Kvedaravičius
Montažas Dounia Sichov
Prodiuseriai Nadia Turincev, Uljana Kim, Mantas Kvedaravičius, Thanassis Karathanos, Julie Gayet, Anna Palenchuk
2016, dokumentinis, 90 min. Studijos „Rouge International“, „Studio Uljana Kim“, „Extimacy Films“, „435 Films“, „Twenty Twenty Vision“
Viena Ukrainos kino režisierė ir karo operatorė atkreipė dėmesį, kad kurti filmus apie karą labai paprasta. Nes čia visuomet esi apsupta veiksmo, dramos ir įvykio. Kitaip sakant, veiksmas, tragedija visuomet po ranka, nereikia papildomai sukti galvos, kada įjungti kamerą, nes viskas atrodo svarbu ir turi būti užfiksuota. Manto Kvedaravičiaus filmas prieštarauja tokiam požiūriui. Jis nespekuliuoja karo motyvu, jo filmo dėmesio centre – žmonės ne įvykių sūkuryje, o šalia jų, tie, kurie priversti išgyventi tragediją tyliai, įprastu kasdienybės ir miesto gyvenimo ritmu.
Tragedija šiame filme ypatinga ne tik dėl kasdieniškai nekasdienių įvykių (vykstančio karo), bet ir dėl simbolinės funkcijos. Tragedija, teatras, miestas (polis) – Vakarų civilizacijos ištakų atplaišos, tarp kurių savo vaidmenis atlieka šio pakraščio gyventojai. It pavargę civilizacijos herojai, atlieka juos inertiškai: kariauja, švenčia, dirba. Mariupolio sąsaja su Graikijos kultūra sustiprinama tiesmukomis, bet vykusiomis metaforomis: kultūros namų freskos su Odisėjo (?) kelionės fragmentais, butaforinės, apsilupusios, kelis kartus perdažytos klasikinio stoto skulptūros.
Kartu Mariupolis – tai scena, kurioje veikia skirtingos atmintys ir patirtys. Antrojo pasaulinio karo šmėkla (Pergalės dienos minėjimas, karo inscenizacija) mums primena traumines patirtis, kurios neišgijusios žmonių kolektyvinėje atmintyje ir tampa atraminėmis šiandieniniame Rusijos ir Ukrainos kare. Kaip švęsti? Ką švęsti? – tai klausimai, kuriems suskilusio tapatumo žmonės neranda atsakymo.
Egzistuoja ir pasikartojantis kelio, judėjimo link neaiškaus tikslo motyvas (plaukimas valtimi, važiavimas garvežiu, sunkvežimiu, lengvuoju automobiliu ir t. t.), neįrėminantis filmo į aiškią struktūrą, o apibrėžiantis miesto erdvę. Filme nėra ir dokumentiniam kinui būdingų literatūrinių kanonų: siužetiškumo, konkretaus herojaus. Šiam filmui dažnai prikišamas vaizdo (aiškiai justi skirtingas operatorių braižas), herojų linijų, erdvės (atsisakoma įprasto montažo sekos: nuo bendro prie stambaus plano) nenuoseklumas man yra privalumas, o ne profesinis trūkumas. Filme tarsi grįžtama prie neliteratūrinės dokumentinio kino prigimties – stebėti, fiksuoti, dokumentuoti, o ne pasakoti. Viena vertus, kamera, vaizdas filme yra save patvirtinantis pasaulio, aplinkos, žmogaus pažinimo būdas, kita vertus – ribotas įrankis. Žmonių kūnais slystanti kameros akis, dėmesys stambioms detalėms (ypač rankoms) lyg primena, kad matomas vaizdas yra selektyvus ir ribotas.
Ypatingą vietą filme užima diegetinis garsas (puikus Artūro Pugačiausko, Andrijaus Nyzelskio darbas), miestui suteikiantis papildomos erdvės, herojams – intymumo. Bet filme ne tik įžvelgiami garso privalumai, bet ir deklaruojami jo trūkumai. Tarsi sekant Chrisu Markeru, abejojama kinematografiniu regimumu ir girdimumu, miesto zoologijos sodo gyvūnams priskiriami ne jų skleidžiami garsai, apribojamas ir įvykių bei herojų girdimumas (pvz., mūšių ir Antrojo pasaulinio karo inscenizacijos epizoduose).
Taip, „Mariupoliui“ gal ir galima prikišti nenuoseklumą, prieštaringumą, metaforų perteklių, bet tai netrukdo jį įvardyti kaip vieną įdomiausių pastarojo meto lietuvių filmų.
