Aš čia tik svečias / Dialogas su Josefu
Pasakyti ir prisiminti
Pasakyti ir prisiminti
Aš čia tik svečias
Režisierės ir scenarijaus autorės Giedrė Žickytė, Maite Alberdi
2016, dokumentinis, Čilė, Lietuva, 26 min.
Dialogas su Josefu
Režisierė ir scenarijaus autorė Elžbieta Josadė
Operatorė Elžbieta Josadė
Prodiuserės Dagnė Vildžiūnaitė, Elžbieta Josadė
2016, dokumentinis, Lietuva, Prancūzija, 42 min.
„Just A Moment“, „Ananke“
Josebė – baskė, emigrantė, jau daugelį metų gyvenanti Čilėje, o dabar ir Santjago senelių namuose. Nuo pirmųjų kadrų Josebės buitis (ir būtis) senelių namuose atrodo niekuo neišsiskirianti. Arba gal išskirtinė, bet tik dėl jos pačios buvimo: charakteringos ir guvios (gal net guvesnės nei daugelis jos „kolegų“) Josebės pilna visur, ir kieme, ir prie pusryčių stalo, ir poilsio kambaryje. Ji ori, įžvalgi, principinga. Didžiuojasi savo kilme, atkakliai gina baskų žemės garbę (besiginčydama su aplinkiniais netgi kalba baskiškai), nesidomi jai dėmesį rodančiu gerbėju ir nevengia paauklėti kitų gyventojų. Josebė nuolat pasakoja jaunystės istorijas, dalijasi prisiminimais apie gimtuosius kraštus ir, visa tai iliustruodama, sklaido senas savo nuotraukas. Liūdna realybė į filmą „atslenka“ po truputį: su vakariniu laukimu, kada kas nors atvažiuos ir ją pasiims (nes ji čia tik svečiuojasi), su telefoniniu pokalbiu besistebint – nejaugi čia gyvenu? – ir su nauja diena, kai... viskas vėl prasideda iš naujo – „aš čia tik trumpam“.
Filmo režisierės kuria šviesų pasakojimą, korektišką ir nespekuliatyvų. Nors žiūrovams, be abejonės, jis rezonuos skirtingai: vieni susidurs su savo baimėmis, kitiems prieš akis iškils jų artimųjų patirtis. Vis dėlto filmas, panašu, nėra nei Josebės kasdienybės portretas (ir jos pačios pasakojamų istorijų čia nuskamba ne tiek ir daug), nei juo labiau pasakojimas apie ligą ar ja sergančiųjų išgyvenimus. Veikiau tai apibendrinimas apie taip keistai veikiančią žmogaus atmintį, prisiminimus ir jų svarbą. Stiprybės Josebė semiasi iš jaunystės. Jos prisiminimai įveikia laiką, ligą, galbūt net iškyla kažkur virš mirties perspektyvos. Leidžia laikytis oriai ir tikėti savimi. Leidžia gyventi. Ar kiekvienas turime prisiminti ką nors tokio gražaus kaip Erenterijos miestas, į kurį mintimis vis grįžta Josebė?
Debiutuojančios režisierės Elžbietos Josadės tėvo portretas „Dialoge su Josefu“ – visai kitoks. Tiksliau – visai ne portretas tradicine „portreto“ prasme. Josefas tapo paveikslus ir jau daugiau nei dešimt metų gyvena ne Lietuvoje. Tiek pat metų nesimatė ir su dukra. Komunikuoja telefonu ir per skype. Iš pažiūros – negrabiai: tėvas vis tempia „į kadrą“ didžiulius paveikslus, o duktė komentuoja taip, lyg iš tiesų nelabai turėtų ką pasakyti. Bent jau žodžiais. Tada ji iš už kadro praneša, kad vyksta aplankyti ilgai nematyto tėvo. Čia ir prasideda keistas dialogas. Keistas, nes verbaliai jis nevyksta. Jokių apsikabinimų, santykių aiškinimųsi, nesibaigiančių pokalbių ir bendrų (ar paskirų) prisiminimų. Vienu metu net imi galvoti, ar jis, tas pokalbis, tarp tų dviejų žmonių apskritai gali megztis.
Iš pradžių duktė savo monologu dar bando išjudinti tėvą – na, pasakyk, kaip sakei man tada ir tada, apie tą ir aną, pakartok bent dalį? Galbūt filmo sumanymas ir buvo toks – „išpešti“ pasakojimus, tėvo filosofiją atradus „savąją žemę“? Bet tėvas neatsako, tik keičia nuotraukas, ištaria žodį ar du, nusijuokia ir vėl rodo kitą nuotrauką. Visi bandymai filme kalbėtis žodžiais čia ir pasibaigia, lieka tapyba, kameros „pagauti“ vaizdai ir du žmonės. Gal svetimi, o gal – net labai artimi.
Apie Josefą per filmą mes iš tiesų nesužinosime nieko. Net nelabai jį matysime – pažadėtasis filmo herojus (?) beveik nepatenka į kadrą, jį pakeičia vaizdai. Nieko nesužinosime ir apie jo gyvenimą, darbą, šeimą: kodėl išvyko iš Lietuvos, ką veikia dabar, profesionalus dailininkas ar tik mėgėjas? Net ir minčių apie jo paties darbus nebus. Jis tik tapys savo Izraelio žemę, debesis ir kalnus, o filmo režisierė juos, tuos pačius kalnus, dangų ir žemę, tik jau realius, kiek užsižaisdama rodys užfiksuotus kamera.
„Dariau žemę, o išėjo dangus“, – sako į naujai nutapytą paveikslą žiūrėdamas filmo herojus. Po to abu pasvarsto ir nusprendžia – galima apversti! Žiūrint filmą ima kirbėti mintis, kad galbūt jų dialogas ir yra toks, kokį matome nuo pat filmo pradžios – kūriniais: paveikslais, nuotraukomis, filmais? Per faktūras, per vaizdus ir per dangų, kurį pašaliečiui sunku atskirti nuo žemės?
