Karalių pamaina

Atrodyti prasmingai


Režisierius Ignas Miškinis
Scenarijaus autoriai Ignas Miškinis, Saulius Drunga
Operatorius Rolandas Leonavičius

Montuotojai Ignas Miškinis, Giedrius Svirskis

Kompozitorius Edgars Rubenis

Prodiuseriai Janis Kalejs, Ieva Norvilienė

Vaidina Vainius Sodeika, Dainius Gavenonis, Vidas Petkevičius, Aistė Diržiūtė, Paulius Ignatavičius


2016, vaidybinis, 100 min.

„Tremora“, „Film Angels Production“


Pradžioje – juodas fonas. Režisierius (Ignas Miškinis) iš lėto eksponuoja filmo rėmėjų logotipus, tarp jų darydamas penkių sekundžių juodo ekrano ir tylos pauzę. Tuomet užrašu paaiškinama, ką reiškia „karalių pamaina“, nors vėliau, jau pačiame filme, bent du kartus tai paaiškins personažai. Beveik tais pačiais žodžiais. Savo paaiškinimą režisierius baigia: „tai visuomet būna ypatingas laikas“. Skamba kaip pažadas, ar ne?

 

Ši pirma minutė apibūdina visą filmą: kūrėjai intrigą kuria ne įvykiais ir personažų susidūrimais, bet tiesiog tuščiai deklaruodami, o patį pasakojimą konstruoja nemotyvuotai lėtai. Dvidešimt veiksmo minučių aiškiai parodo, kad pažadas ištesėtas nebus, neįvyks nieko ypatingo, kad ir kaip atkakliai personažai tai akcentuotų.

Gal ir būtų galima jais patikėti, jeigu jie bent kiek primintų gyvus žmones. Bet „Karalių pamainos“ personažai tėra prasti ir paviršutiniški tipažų ir ideologijų įsikūnijimai.

Pavyzdžiui, Vainiaus Sodeikos jaunas policininkas įkūnija žodžius vykdyti įsakymą. Nieko daugiau. Aktoriaus darbas kadre – kartoti „toks įsakymas“, atsakinėti bent penkias šešias sekundes patylėjus ir sutrikusiu žvilgsniu žiūrėti į tolį. Taip ilgai, kad pradedi suprasti tuos, kurie tyčiojasi iš lietuviškiems filmams atseit būdingų ilgesingų žvilgsnių.

Aistės Diržiūtės užduotis – visada šypsotis, prunkšti. Žemiau adekvatumo ribų. Tai, matyt, turėtų simbolizuoti jaunatvišką nekaltumą, gerumą, naivumą. Atvirai kalbant, gaila šios aktorės – tiek beprasmiškai, komiškai ir infantiliai šypsotis tikriausiai netenka net vaidinant klouną vaikų gimtadienyje. V. Sodeikai taip pat galima pareikšti užuojautą – jaunam aktoriui buvo sunku susitvarkyti su užduotimi, kuri neturi sąlygos, tik porą tuščių frazių.

Nei personažai, nei autoriai tiesiog neturi ką pasakyti. Kūrėjai skaito naujienas, jaučia, kad dabar pats metas kalbėti apie praeitį, istorijos aidus šių dienų realybėje. Dabar yra tinkamas laikas nagrinėti pareigos jausmą, kelti klausimą, kas svarbiau – įstatymo raidė ar žmoniškumas. Tačiau tai ir viskas, ką autoriai apmąstė – jie žino, kad tai ant bangos, ir iškėlė tą klausimą lyg užrašytą ant popieriaus. Kam tuomet kurti filmą? Juk galima apsiriboti komentaru naujienų portale.

Filmo scenaristai – Ignas Miškinis ir Saulius Drunga – žiūrovo niekur nenuveda. Nesukuria atmosferos, kurioje tas klausimas pasidarytų išties svarbus, nepasakoja istorijos, į kurią būtų galima įsijausti. Atrodytų, kad jie nenuėjo jokio kelio ir stovi ten pat, kur buvo prieš imdamiesi šios temos.

Šį įspūdį sustiprina dvi filmo scenos. Pirmoji – tai ideologinė kova tarp paciento, buvusio nomenklatūrininko (Vidas Petkevičius), ir šiandienai atstovaujančio gydytojo (Dainius Gavenonis). Sovietinę ir šiuolaikinę kartas kaktomuša sudūrusi scena, užuot atspindėjusi norą atsiriboti nuo tų laikų ir nesugebėjimą to padaryti, virto tiesiog banaliu dialogu apie tai, kad visada reikia rinktis vieną arba kitą pusę, o nutrūko apsimestiniu apalpimu, nes scenaristai atsimušė, vaizdžiai tariant, į savo galimybių dugną.

Antroji – tai finalas, kuriame policininkas priverstas pasirinkti – ar svarbi ampulė turi būti palikta „įtariamajam fašistui“, ar atiduota kitam žmogui, kuriam skubiai reikia tų pačių vaistų. Dilemą policininkas turi išspręsti apimtas streso. Ši scena tokia neįtikinama, kad nuo juoką keliančio absurdiškumo negelbsti net D. Gavenonio improvizaciniai sugebėjimai. Kulminacija vyksta tarsi tuščioje vietoje – iki tol įtampos kreivė bemaž nekilo, žiūrovas nejuto jos artėjimo, konfliktas užsimezga tik dabar. Viskas, ko reikia jam suvokti: vienas ligonis yra fašistas, kitas – komunistas, o per vidurį – pareigos jausmo etalonas policininkas Kastytis. Neskubant kurti istorijos, palaipsniui auginti įtampos, kulminacija tiesiog teleportuojama (beje, kone taip pat kaip S. Drungos scenarijuje „Anarchija Žirmūnuose“).

Vis dėlto blogiausia, kaip autoriai subanalina ir redukuoja pasirinkimo klausimą. Tarsi tai būtų ne sudėtingas procesas, reikalaujantis žmogaus valios pastangų, o impulso padiktuotas sprendimas.

Matyt, dėl tos priežasties, kad personažai nėra gyvi žmonės, neįvyksta joks lūžis, policininkas, nepaisant visko, kaip buvo, taip ir lieka pareigos įsikūnijimas, seselė šypsojosi kaip ir šypsojusis, nukenčia (pašaunamas) tik D. Gavenonio racionalusis šiuolaikiškumo įsikūnijimas.

Nejaugi autoriai bando mums pasakyti, kad aklai paklusti įsakymui tolygu rizikuoti žmoniškumu? Bet juk tai tas pats, kas sakyti, kad važiuodamas automobiliu rizikuoji padaryti avariją. Šios grėsmės įvardijimas, neįvelkant jos į šiuolaikinį ir/ar žiūrovui artimą bei pažįstamą kontekstą, yra tiesiog tušti žodžiai. O jų Lietuvoje per akis ir kasdieniame naujienų sraute.

Galų gale, norint pasakyti ką nors svarbaus, nebūtinas pakeltas tonas, tarsi pranešantis: dėmesio, tai, ką išgirsite, yra labai svarbu. Tai pabrėžia ir intensyvi minimalistinė muzika, turinti prisidėti prie įtampos augimo, bet kadangi įtampa neauga, tai ji skamba lyg lopšinė suaugusiesiems. Tai praneša ir be galo lėta filmo pradžia, kai režisierius mėgaujasi tuščiais kadrais ir ilgai rodomais kūrybinės grupės vardais. Tai padeda suprasti ir filmo autorių sprendimą po paskutinio kadro keliolika sekundžių laikyti juodą ekraną, tarsi visa, kas ką tik jame įvyko, būtų taip svarbu, jog titrų rodyti dar negalima, reikia laiko atsitokėti.

Galima sakyti, kad visa tai – detalės. Bet jos iškalbingos. Jos rodo kūrėjų įsi- tikinimą, kad tai, ką jie padarė, yra labai gilu. Nors iš tikrųjų jie sukurpė neįdomų ir, nepabijokime, tiesiog nuobodų, neįtikinantį, turinio ir minties neturintį naratyvą, bet jį įvilko į manieringą formą, tikėdamiesi, kad tai pakels filmą į aukštą lygį. Tarsi vartodamas tarptautinius žodžius savaime tampi protingesnis, o reiškiamos mintys įgauna prasmę. Negana to, „Karalių pamainos“ kūrėjai tuo net puikuojasi ir pretenzingais kadrais tarsi sako: štai, žiūrėkite, mes vartojame „tarptautinius žodžius“, negi negirdite?

Šis filmas įspėjamai signalizuoja, kad kartais kai kurių jaunųjų mūsų šalies kino kūrėjų autorinis kinas yra sietinas ne su autentišku požiūriu ar unikalia vizija, o su giliaminčio poza fiksuojama tuštybe.