Kodėl vyras be galvos
Atsako „Amžinai kartu“ režisierė Lina Lužytė
Atsako „Amžinai kartu“ režisierė Lina Lužytė
„Gyvenimas yra laisvas. Kai imi jį per daug kontroliuoti, jis tampa nebegyvas, nebeteikia malonumo“, – sako vaidybinio debiuto premjerai Lietuvoje besiruošianti režisierė.
Pasaulinė filmo „Amžinai kartu“ premjera įvyko vasarą Karlovi Varų kino festivalyje. Filmas parodytas ir Kairo, Turino kino festivaliuose. Jaunos režisierės vardas tarptautinei auditorijai iki šiol siejosi su sėkmingu, į sarkastiškai perteiktą sovietmetį nukeliančiu trumpametražiu debiutu „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ ir dokumentiniu pasakojimu „Igruški“ apie nelegalią prekybą pliušiniais žaislais traukinių stotyje Baltarusijoje.
Po premjeros Čekijoje pasirodė „Amžinai kartu“ apžvalgos, kuriose filmas vadinamas vienatvės tarp žmonių tyrimu arba bandymu atsakyti į klausimą, kodėl žmonės, būdami nelaimingi, vis tiek gyvena kartu. Ar teisingi šie mėginimai suprasti tavo filmą?
Aš pasakoju apie trijų žmonių, kurių niekas nesieja, šeimą. Man tas šeimos mikropasaulis yra paralelė visuomenės, kurią sudaro susvetimėję, nesusikalbantys individualistai. Joje taip pat yra be galo daug vienatvės ir šalčio. Pagrindinis personažas – moteris, mama, žmona – jaučiasi lyg gyventų kalėjime, nes šeima neatitinka jos lūkesčių. Taigi filmo centre – žmogaus lūkesčių nesutapimas su realybe. Išeitis – laisvė. Gyvenimo impulsų neįmanoma sukontroliuoti. Kontroliuojamas gyvenimas atsisuka prieš tave, nebeteikia džiaugsmo, ir žmogus pasmerkiamas nuolatiniams ieškojimams.
Daug kino festivalių apkeliavęs trumpametražis filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ taip pat pasakoja apie moterį, kuri bando sukurti, bent jau išoriškai, pavyzdinę šeimą. Pagrindinį vaidmenį, kaip ir „Amžinai kartu“, atlieka Gabija Jaraminaitė. Tačiau, tęsdama tą pačią temą, šįkart atsisakei ryškaus komizmo. Kodėl?
Taip, pirmasis filmas buvo satyriškesnis, šis – dramatiškesnis. Dar pirminėje „Amžinai kartu“ vystymo stadijoje nusprendžiau, kad šis filmas bus nejuokingas. Gal tai mano pačios branda, juk „Jau puiku...“ buvo LMTA baigiamasis darbas. Tačiau kartais taip nutinka, kad filmas pradeda gyventi savarankiškai ir tampa toks, koks nori ir turi būti. Kita vertus, „Amžinai kartu“ taip pat yra komiškų scenų, o pavadinime – ironijos.
Pirminis filmo pavadinimas buvo „Ar tu mane myli?“. Esi sakiusi, kad jei žmogus kitam užduoda šį klausimą, aišku, kad viskas baigta. Kodėl keitėsi filmo pavadinimas? Gal drauge su požiūriu į pačią meilę?
Akivaizdu, kad šio filmo veikėjams trūksta meilės. Žinoma, tuomet kyla klausimas, kas yra ta meilė. Pagrindinei veikėjai meilė – tai už rankų susikibusi šeima. Aš manau, kad tikrai myli tada, kai kitam duodi laisvę. To šioje šeimoje nėra. O pavadinimas keitėsi, nes „Amžinai kartu“ kelionė labai ilga: scenarijus, vystant jį kūrybinėse dirbtuvėse, daugybę kartų perrašytas. Man patiko pavadinimas „Ar tu mane myli?“, bet galiausiai jis ėmė nebeatitikti scenarijaus.
Sukurta begalė filmų, kuriuose akcentuojamos savojo identiteto paieškos. Galbūt, nebe pirmą kartą gilindamasi į šeimos santykius, gali atsakyti, ar būtent šeimoje žmogus ir atranda save, savo vietą?
Nemanau. Nebent, jei pavyksta, gali atrasti save šeimoje, kurioje gimei. Baltijos šalių likimas – ieškoti savojo identiteto, kuris buvo suniokotas sovietmečiu. Tą ieškantįjį taikliai apibūdino Jonas Mekas – „žmogus be vietos“. Kas mūsų, kas svetima, kas mes esame – klausimai, į kuriuos bus bandoma atsakyti dar daug kartų.
Abiejuose filmuose yra nuotraukos motyvas. Pirmajame – tiesioginis: tobulą šeimą bandoma sustatyti fotografijai prie naujo šaldytuvo. Antrajame – netiesiogiai, tačiau neapleidžia jausmas, kad Moteris stengiasi susodinti šeimos narius nuotraukai, kurią vėliau išvystame filmo plakate. Ką tavo kino darbuose simbolizuoja šeimos portretas?
Šeimos portretas – tas pats bandymas suvokti, kas tu esi, kaip tu atrodai kitiems, kaip save pristatai pasauliui. Ir kai trūksta pasitikėjimo savimi, savo šeima, nori kabinti tai ant sienos. Kuo mažesnis vyras – tuo didesnis automobilis. Kuo tau labiau ko nors trūksta, tuo labiau tai eksponuoji. Abiejų filmų pagrindinei veikėjai labai reikalingas banaliai išreikštas idealios šeimos portretas.
Kodėl „Amžinai kartu“ plakate, kaip ir kai kuriuose kadruose, vyras be galvos?
Plakate Vyro personažui nukirsta galva simboliškai. Tą šeimos portretą sukūrė Moteris. Netinkamas vyras su tobulai šeimai nederančia specialybe, draugais, pomėgiais, planais jį tik gadina. Tačiau, jei vyro nebūtų, liktų tuščia vieta.
Tavo filme Moteris – gydytoja, Vyras – kaskadininkas. Ji gelbsti gyvybes, jis savąja kasdien rizikuoja. Tokią specialybę sugalvojai Vyro personažui, norėdama išryškinti laisvę ar laikinumą?
Taip, Moterį erzina Vyro profesija, nes jis kasdien rizikuoja gyvybe filmuodamasis pigiame kine. Žinoma, tai laisvė plačiąja prasme, kai gali šokinėti nuo stogų. Tačiau ji turi savo kainą – tau bet kada gali kas nors nutikti. Tai gyvenimo alegorija – niekada niekuo negali būti tikras: kad tave mylės amžinai, kad pats mylėsi ir pan. Laisvė yra laikinumas. Kaskadininko specialybė – paralelė nežinomybei. Moteris trokšta viską žinoti, tačiau tai neįmanoma. Čia ir slypi drama.
„Reikia mažiau kreipti dėmesio į tai, ką sako berniukai. Žinok, jie suauga tris kartus vėliau negu mergaitės. Ir net kai suauga, vis tiek lieka durniukai“, – sako dukrai Jaraminaitės personažas. Kaip manai, ar moteris režisierė gali sukurti vyro personažą, kurio charakteryje, reprezentuojant vyriškumą, nesigirdėtų moteriško balso?
Daug apie tai galvoju, bet visada, kai ateina mintis apie naują scenarijų, stoju į moters pusę. Žinoma, moteriai nėra lengva sukurti vyrišką personažą. Nebent tai būtų istorinė asmenybė. Tačiau jei tai smarkiai psichologizuotas kinas, kuriame svarbūs vyro išgyvenimai, nerizikuočiau. Nežinau, kaip man dabar sekasi kurti veikėjus vyrus, tiesiog į scenarijų perkeliu tai, kas mane supa.
Kalbi apie laisvę, jos nevaržymą šeimoje ir pan. Ar galima sakyti, kad savo kuriamame kine moralizuoji?
Nesinori moralizuoti. Manau, kad šiame filme nėra moralo, nes jo pabaiga atvira. Jis labiau skirtas susimąstyti, apgalvoti savo elgesį, suvokti, ko nori tavo antroji pusė, šeimos nariai. Išgirstu įvairiausių reakcijų. Labai gera buvo po premjeros Karlovi Varuose, kai padėkoti priėjo keturiasdešimtmetė moteris, o po jos – septyniolikmetis vaikinas. Tai rodo, kad filmo tema universali.
Bet gal žiūrovams reikia to moralizuojančio režisieriaus, kuris pasako, kaip gyventi?
Man patinka konceptualus kinas, kai yra stipri idėja ir režisierius turi aiškią poziciją, stoja į vieną ar kitą pusę, bet kartu palieka žiūrovui bent mažą terpę pritarti ar ne. Būna filmų, kuriuos mėgsta tiek pat žmonių, kiek ir nekenčia. Svarbiausia, kad kiltų diskusija, kad filmo gyvenimas tęstųsi ir už ekrano.
Pirmajame filme Vakarų invazija į sovietinę aplinką suteikė filmui ryškų socialinį kontekstą. Šiame filme jo nėra. Kodėl?
„Amžinai kartu“ šeima visko turi tiek, kiek reikia, gal net truputį per daug. Pinigai čia lyg ir neturi reikšmės. Problemų nekelianti socialinė šeimos padėtis tik paryškina gyvenimą su daugybe siaubingų dilemų. Atrodo, turi viską, tačiau vis tiek kažkas ne taip, kasdien kyla vis naujų, ramybės neduodančių klausimų.
Filmą nufilmavo žymus rumunų operatorius Olegas Mutu („Pono Lazaresku mirtis“, „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, „Jungtinės meilės valstijos“). Ar tai jo sprendimas buvo filmuoti vieną sceną vienu kadru arba nesutalpinti veikėjų galvų į kadrą? Kaip apskritai sekėsi dirbti kartu?
Olegas – labai stipri asmenybė, šiek tiek laukinis operatorius, nemėgstantis kadruočių, derybų ir pan. Filmuodamas jis dirba „čia ir dabar“, kadrą kuria tiesiog aikštelėje. Daugelis dalykų atsirado kone įjungus kamerą, todėl reikėjo staigių sprendimų. Įsivaizduokite, su aktoriais sukuriame mizansceną, Olegas tai stebi iš už kampo, po to pasiima kamerą, išvaikšto visą tą sceną vienu kadru, o aš įsivaizdavau, kad bus bent penki kadrai. Iš pradžių, žinoma, toks principas kėlė paniką. Tačiau rezultatas man labai patiko. Vienu kadru nufilmuotos scenos turi dokumentiškumo, organiškumo. Personažus sekanti kamera, „nupjautos galvos“ – visa tai Olego nuopelnas. Žinoma, visada gali kištis, vadovauti, bet suteikiau jam laisvę ir rezultatas džiugiai nustebino.
Galbūt vienu kadru nufilmuotos scenos apsunkino montažo procesą?
Iš pradžių montavome su rumunų montažo režisieriumi ir filmas išėjo labai ilgas. Kiek vėliau permontavau su prancūzu, kuris nieko nebijojo, neturėjo jokių stabdžių, tad atrado naujų galimybių. Gabija – ypatinga aktorė, jos kiekvienas veido virptelėjimas svarbus, tad šiek tiek trūko medžiagos, kurioje ji nufilmuota stambesniais planais. Tačiau tai kompensavome kitais operatoriaus sprendimais, kuriančiais žiūrovui malonų netikėtumo įspūdį.
Praėjusiame „Kino“ numeryje spausdintame interviu kino operatorė Agnès Godard, dirbusi su Wimu Wendersu, Peteriu Greenaway’umi, prisipažino, kad kine jai „neretai tekdavo įrodyti, ką sugeba, ir stengtis daug labiau už kolegas vyrus“. Ar kada nors jauteisi panašiai todėl, kad esi moteris?
Man nesvarbu, ką apie mane galvoja, kaip į mane žiūri. Tai mane išlaisvina nuo nepilnavertiškumo pojūčio. Taip, esu moteris, tačiau nesijaučiu kine blogiau nei vyrai. Klausydamasi „BBC World News“ dažnai girdžiu diskusijas apie moterų ir vyrų teises, apie tai, kad moterys mažiau uždirba ir pan. Tačiau tiesiogiai su tuo nesusiduriu. Pamenu, kai pirmą kartą Olegas atvyko pas mus į biurą Vilniuje, pasisveikino su visais, išskyrus mane. O sužinojęs, kad aš filmo režisierė, nustebo. Tačiau aš to nesureikšminu. Šiaip manau, kad Lietuvos kine dirba daug gerų specialisčių moterų. Beveik visos geriausios prodiuserės moterys, tarp kino festivalių organizatorių taip pat jų daugiausia. Yra ir stiprių režisierių.
Ar rašydama scenarijų galvojai apie filmo finansinę sėkmę, pavyzdžiui, kad filmas šeimai gali atnešti didesnį pelną? Ar „Amžinai kartu“ nepatenka į šią kategoriją?
Filmo tema aktuali ir paaugliams, ir brandaus amžiaus žmonėms. Tai filmas įvairioms amžiaus grupėms, ir moterims, ir vyrams. Žinoma, rašydama scenarijų negalvojau apie finansinę jo sėkmę. Kaip jau minėjau, „Amžinai kartu“ kelionė buvo labai ilga. Nuo pirmųjų impulsų praėjo maždaug penkeri metai. Tuomet galvojau kitaip: norėjau kalbėti apie tai, kas skauda. Man buvo nesvarbu, ar daugeliui žmonių tai bus įdomu. Keliaudama, bendraudama su kino kūrėjais pradėjau kiek kitaip suvokti filmo temos pasirinkimą. Dabar man atrodo, kad svarbiau yra temos universalumas, o ne asmeniškas aktualumas.
Neseniai vienoje kultūros laidoje, skirtoje Vytauto Žalakevičiaus 20-osioms mirties metinėms, kino žmonės diskutavo, ar nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kinui trūksta svarbių temų. Ar susiduri su šia problema kaip režisierė?
Žinoma, rezistencijoje, kai yra kam priešintis, temos pačios peršasi. Tačiau ir laisvėje visuomet yra apie ką kalbėti. Tik gal tos temos ne tokios dramatiškos, pernelyg skaudžiai neliečiančios šalies, kurioje gyveni: pabėgėlių, karų, Amerikos prezidento rinkimų ir pan. Kitame savo filme, prie kurio dirbu ir kurį taip spirga kuo greičiau pabaigti, kalbėsiu apie emigraciją. Pagrindinė veikėja – 12–13 metų paauglė. Bus daug muzikos. Daugiausia filmuosime Lietuvoje ir Airijoje.
