Nekuriu personažo, pasakoju jo istoriją

Kino ir teatro aktorė Gabija Jaraminaitė

Dar paauglystėje vaidinote režisieriaus Raimundo Banionio filmuose „Neatmenu tavo veido“ ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Kaip vertinate šią patirtį dabar?

Vaidinti filme „Neatmenu tavo veido“ buvo svarbus mano, penkiolikmetės paauglės, savarankiškas sprendimas. Mano seneliai – teatro aktoriai. Aš užaugau teatre, teatras buvo kaip namai, močiutė mane vesdavosi ir į uždaras filmų, kurių nerodė kino teatruose, peržiūras. Mėgau filmus ir, kaip daugelis vaikų, svajojau juose vaidinti. Sužinojusi apie atranką į Banionio filmą, nedvejodama nuėjau. Ankstesnį režisieriaus filmą „Mano mažytė žmona“ buvau mačiusi daugybę kartų ir vis įsivaizduodavau, kad paaugusi gyvensiu taip romantiškai kaip filmo herojai. Režisierius kūrė puikius filmus jaunimui. Norėjau filmuotis būtent Banionio filme, apie kitus režisierius negalvojau. Kiną įsivaizdavau kaip didžiulį nuotykį. Gal ir dabar įsivaizduoju taip pat. Tuomet nesupratau nei ką darau, nei ko iš manęs nori režisierius. Tiesiog buvau savimi ir dariau tai, ką liepė. Po daugelio metų, jau tapusi aktore ir besiruošdama vaidmeniui Kristinos Buožytės filme „Kolekcionierė“, apmąsčiau šią savo paauglystės patirtį ir ką ji man davė. Susipažinau su darbu kino aikštelėje, atmosfera, išmokau susikaupti, kad ir kas vyktų aplink, ir atsiriboti nuo kino kameros. Šios žinios išliko, kūnas viską prisiminė.

Šiuo metu dirbate ir kine, ir teatre. Kur yra daugiau laisvės aktoriui?

Vaidyba neatskiriama nuo tavo asmenybės. Kiek tavyje yra laisvės, tiek laisvės bus kine ar teatre. Tik tu pati gali varžyti kūrybą. Žinoma, yra režisierių, kurie mėgsta viską primesti ir nubrėžti ribas, bet man dar neteko su tokiais susidurti.

Bet aktoriaus darbo teatre ir kine specifika skiriasi.

Taip, tiesa. Spektaklyje vaidmenį suvaidini ištisai, kine scenos filmuojamos ne paeiliui. Ta pati scena gali turėti ir keliolika dublių. Bet juk į aikštelę neateini lyg iš dangaus nukritęs. Labai ilgai ruošiamės, viskas būna daug kartų aptarta, kartais ir surepetuota. Nors aš nemėgstu repeticijų prieš filmavimus.

Kodėl?

Spektaklį repetuojame ten, kur ir vaidinsime. Filmo repeticija daug naudos neturės, nes ji vyksta kitoje erdvėje. Aikštelės scenografija, fizinis judėjimas joje bus visai kitokie. Ruošdamiesi filmui „Amžinai kartu“ repetavome kai kurias santykių scenas. Be mizanscenų, tik atmosferą. Prieš filmavimą viską smulkiai išsiaiškinome, atsakėme į visus kilusius klausimus, todėl atėjusi filmuotis jau daug mėnesių buvau procese, „medžiagoje“. Nors vaidini istoriją nenuosekliai, galvoje turi visumą. Manau, svarbiausias dalykas yra praktika. Kuo daugiau praktikos, tuo procesas lengvesnis, greičiau prisitaikai, jauti, kada reikia save patausoti. Gera vieta įgyti praktikos yra ir serialai.

Ko, Jūsų nuomone, trūksta Lietuvos kinui?

Gerų scenarijų. Turime operatorių, režisierių, aktorių. Gaila, kad ne tiek daug filmų sukuriame. Dar trūksta pinigų. Idėjų tikrai netrūksta. Jaunosios kartos režisieriai turi puikių idėjų ir aiškiai žino, apie ką nori kalbėti.

Ar įžvelgiate jaunosios kartos režisierių darbo ir mąstymo skirtumus, palyginti su vyresniaisiais?

Jie didžiuliai, bet, manau, kitaip ir negali būti. Kiekviena karta kitokia ir turi kitus prioritetus. Negali kaltinti vyresniosios kartos, bet jie neišmoko girdėti savęs. Dabar režisieriai bando įsiklausyti į save, aiškiai žino, ko nori, moka save išreikšti. Moka pamatyti esmę ir atskirti, kas yra tikra, kas netikra. Jie atviri, daug keliauja, stebi kitus. Žmonės gilinasi į save ir tam turi didesnes galimybes nei anksčiau. Santvarka, kurioje gyvenome, buvo grįsta melu. Tarp lozungų, koks turi būti, sunku išgirsti save. Per susitikimą su lenkų teatro režisieriumi Krystianu Lupa įsiminė jo ištarti žodžiai: „Teatru užduodu klausimą – kas aš toks? Kas mes tokie? Kiek mumyse yra to, kas primesta visuomenės? Kokie mes esame tikri? Kas yra tikra, o kas neva tikra?“ Manau, tai svarbiausi klausimai menininkui ir kiekvienam žmogui. Vyresnės kartos režisieriai taip pat sprendė šiuos klausimus, bet jauni režisieriai tai daro kitaip. Džiaugiuosi, kad puikiai susikalbame.

Gal todėl, kad pastaruoju metu dirbote su moterimis režisierėmis – Kristina Buožyte („Kolekcionierė“, „Aurora“), Kamile Milašiūte („After Rave“, „Motinos diena“) ir Lina Lužyte („Jau puiku, tik dar šiek tiek“, „Amžinai kartu“)?

Galbūt. Mes diskutuojame, bandome išgirsti viena kitos argumentus. Lužytė viename interviu sakė, kad nėra svarbu, kas kuria filmą – vyras ar moteris, svarbu, ar filmas geras, ar blogas. Sutinku, bet kas geriau papasakotų vidinį moters herojės pasaulį – vyras ar moteris?

Kaip sekėsi dirbti su Lina Lužyte filme „Amžinai kartu“?

Labai gerai. Lina sugeba išklausyti, mes jaučiame viena kitą. Žinoma, niekada nesame tikros, koks bus rezultatas, nors viską tiek kartų aptarėme. Premjera – dar vienas atskiras filmo etapas. Juk po montažo filmas gali būti visai ne toks, kokį jį įsivaizdavai filmuodamasi. Koks jis bus iš tikrųjų po ilgo darbo, laiko, ar toks, koks buvo mūsų mintyse ir noruose? Ar toks, kokį Lina norėjo papasakoti, kokį norėjau papasakoti aš ir kokį pasakojau aš už ją?

Kaip ruošėtės vaidmeniui? Ar buvo sunku įsijausi ir prisijaukinti personažą?

Intensyviai dirbdama pastaraisiais metais atsakiau sau į klausimą – kas yra aktorystė. Aš nekuriu personažo, o pasakoju jo istoriją. Dabar tokia aktoriaus kalba ir balso pastatymas scenoje, koks buvo anksčiau, nebetinka. Balsas turi būti kuo paprastesnis, natūralesnis, kuo artimesnis mūsų gyvenimui. Tokia turi būti ir vaidyba. Buvo svarbu išgirsti, ką Lina nori papasakoti, kokią istoriją, kokią moterį sukurti. Tuomet suprasti, kuo aš galiu padėti, ką galiu pasakyti. Ką ši istorija man sako. Man kaip dukrai, mamai, žmonai. Kuo aš savo gyvenimu, suvokimu ir patyrimu galiu prisidėti prie šios istorijos.

Kokia yra filmo „Amžinai kartu“ herojė?

Ji perfekcionistė ir tam tikra prasme egoistė. Ji viską kontroliuoja ir manipuliuoja kitais. Ji nori, kad viskas būtų gerai ir linki tik gero. Bet tie gražūs ir dideli norai gali sugadinti gyvenimą kitam. Viskas turi būti taip, kaip ji trokšta. Viskas bus gerai tik tada, kai visi elgsis taip, kaip ji pasakys. Ji žino geriausiai, kas visiems geriausia. Vyro ir dukters poreikiai turi atitikti jos, kad visi būtų laimingi. Bandžiau ją suprasti ir pateisinti. Man ji buvo tiesiog nelaiminga moteris, nerandanti vidinės darnos. Norėjau pavaizduoti gyvą, pulsuojantį žmogų. Ji nori būti laiminga, bet nežino, kaip tokiai būti ir ką daryti. Ji nesugeba pažiūrėti į save iš šalies. Ieško atsakymo kituose, o ne savyje. Priekaištauja vyrui ir dukrai. Iš tiesų ji nori mylėti, būti mylima, turėti gražią šeimą, ramiai ir laimingai gyventi. Bet laimės paieškos kartais būna labai skausmingos.

Filme yra scena, kai socialinė darbuotoja visiems šeimos nariams pasiūlo apsikabinti.

Taip, ši scena svarbi visam filmui. Čia įvyksta tam tikras šeimos santykių lūžis. Lina norėjo, kad socialinė darbuotoja būtų lyg iškritusi iš žanro, kaip pasakų fėja. Ji atėjo priminti esminių vertybių. Pasiūlė tokį paprastą dalyką – apsikabinti ir pasižiūrėti vienas į kitą.

„Amžinai kartu“ filmavo rumunų operatorius Olegas Mutu. Kiekviena filmo scena nufilmuota vienu kadru. Kaip sekėsi taip dirbti?

Buvo sunku, kol neperpratome darbo pobūdžio. Scenos ilgos, daug judėjimo, todėl viską reikėjo atlikti itin tiksliai. Į kiekvieną kadrą įdėjome labai daug jėgų. Dirbome taip – ateiname į aikštelę, aptariame sceną, žiūrime, kaip galėtume judėti, tada repetuojame. Reikėjo iki smulkmenų techniškai sudėlioti kadrą. Operatorius norėjo, kad vaidintume „pilna koja“, bet išsikraudavome dar prieš pradedant filmuoti. Vėliau perpratome jo filmavimo būdą ir repeticijose tausodavom save. Mutu galvojo, ką Lina nori kiekviena scena pasakyti, stebėjo, kaip vaidiname, kaip judame, mūsų tarpusavio dinamiką ir ryšį. Ypač sudėtinga buvo paskutinė filmo scena, kurią perfilmavome gal tris kartus. Sudėtinga ir techniškai, ir emociškai. Operatoriaus filmavimas buvo labai paprastas, be įmantraus apšvietimo, neieškant gražesnės kadro kompozicijos. Jis buvo fiksuotojas, stebintis šalta dokumentine akimi, be savo santykio su tuo, kas vyksta.

Šį mėnesį žurnalas klausia savo autorių – koks filmas keitė jų požiūrį į kiną? Užduodu šį klausimą ir Jums.

Tai Federico Fellini filmas „Kazanova“, matytas paauglystėje. Filmas ne tik sukrėtė, bet ir supykdė. Pasirodė neteisingas ir žiaurus. Poveikis buvo toks stiprus, kad jo niekaip nepamirštu. Nieko panašaus iki tol nebuvau mačiusi. Kiek vėliau požiūrį į kiną apvertė Friedricho W. Murnau „Nosferatu“.