Kaip būti žiūrovu

Viena vertus, šių filmų niekas, išskyrus seanso pavadinimą, nesieja. Kita vertus, net pusė pristatytų filmų – animaciniai, tad paprasčiausiai galima juos skirstyti į vaidybinius / dokumentinius ir animacinius trumpo metražo filmus. Bet kas iš to? Tai tik formalumas, tik filmo rūšys, kurios savaime jų nesujungia. Kodėl šiuo atveju svarbu juos pamatyti kaip visumą? Nes tai ne padriki filmukai, o tam tikras trumpametražio lietuviško kino koloritas, kuris nusako ne tik išorines, bet ir vidines kinematografines kryptis.

Savo požiūriu į temą, o ir pačia tematika panašūs pasirodė „Reisas“ (rež. Rimantas Oičenka) ir „1991“ (rež. Linas Žiūra). Tai dokumentikos įkvėpti filmai. „Reisas“ atspiria nuo tikros istorijos, jungia dokumentinį vyro ir žmonos pasakojimą su archyviniais vaizdais bei užkadriniu balsu, įgarsinančiu jų laiškus vienas kitam. Tai pasakojimas apie nuotolį, kuris neįveikia žmonių jausmų, apie geležinę uždangą, kurią įveikė žmonės. Istorija suveikia, nes ne sykį girdėta iš tėvų ar senelių jaunystės pasakojimų. „Reisas“ – lyg atvirukas iš svetur, parašytas lietuvių kalba, todėl jis mums savas. Bet galbūt todėl jis labai lokalus? O gal tai ir nesvarbu. Lino Žiūros filmas „1991“ kur kas labiau skendi sapne ir dokumentinis kadras parodomas tik pabaigoje. Kurdamas to kadro priešistorę Žiūra šiek tiek pamiršta žiūrovą, kuris šio sapno nuotrupas turi sujungti į vientisą istoriją.

Bendrai temai artimas ir animacinis filmas „Purga“ (rež. Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Antanas Skučas) apie tremtį ir ją išgyvenusius (ar bandžiusius išgyventi) žmones. Tai judantys piešiniai, judinantys atmintį. Žiūrovui čia pasiūlomas stebėtojo – pūgos pustomos lapės – vaidmuo, tačiau, deja, šioje atmintyje ir liekama ta lape, t. y. svetimu ir neprijaukintu žvėreliu. Ir kiek apmaudu, nes tokią skaudžią ir, vėlgi, artimą temą galėtum pajusti ir išgyventi kiek giliau. Bet ji tavęs neprisileidžia, o gal tu jos? Svetimumo jausmo, kuris įsileidžia, esama Skirmantos Jakaitės filme „Daug geresnis“. Jakaitės filmai visada sukuria keistą patirtį, lyg ilgai žiūrėtum į Birutės Žilytės ar Stasio Eidrigevičiaus kūrinius ir pradėtum jausti, kaip jie tave įtraukia (tiesiogine prasme). Galbūt tai sapnas, kurio nelogiškumą lengviausiai pavyksta suprasti. Jis gali įkvėpti tave lyg orą, paversti tave vabalu ar paskandinti baloje, kuri, pasirodo, yra kitas, daug geresnis pasaulis.

Prie sapno įspūdžio tinka ir Eglės Razumaitės „Krytis“. Tiesa, jame šiek tiek daugiau vaidybinių ir išbaigtų scenų nei Žiūros filme „1991“, mažos istorijos leidžia šiek tiek labiau įsigyventi ar bent jau suprasti, kas ir apie ką sapnuojama. Tačiau tik iš dalies. Nesinori šio filmo įvardinti kaip karo žaidimo, nors tokių užuominų esama. Bet jei kalbėti apie filmą leidžia tik užuominos, gal jis nusipelno ir likti užuominų lygyje? Noriu pasakyti, kad gal visi šie filmai tėra tik žaidimas, apie kurį aš mėginu kalbėti lyg apie rimtą dalyką?

Turbūt buitiškiausias iš seanse pristatytų filmų – jau minėtas „Kaip būti žmogumi“. Žodį „buitiškiausias“ vartoju teigiama prasme, nes, tiesą sakant, šiame seanse norėjosi, kad kas nors tiesiog stovėtų ant kojų arba bent jau leistų atsistoti ant savųjų. Tačiau įtikino nebent filmo istorija, o ne tai, kaip ji papasakota. Kažkoks dirbtinumo skonis buvo juntamas nuo pat pradžios. Kiek apmaudu, nes, rodos, režisierė ir nori, ir turi ką pasakyti, bet žodžiai tarsi stringa aktorių lūpose. Gal kalti žodžiai? Ne kino kalba, o scenarijus.

Nuo kitų šiek tiek atsiskyrė vaikams skirtas filmas „Patrikas“ (rež. Meinardas Valkevičius) apie vaikų namuose augantį paukštį ir zoologijos sodo bei sociumo paraleles. Nustebino tas triukšmas, kuris mane labiau blaškė nei leido susitelkti. Tačiau nesu tos amžiaus grupės žiūrovė ir filmo vertinti nedrįstu. Lygiai taip pat be atsako mane paliko ir animacinio filmo „Planetos ir robotai“ (rež. Julius Zubavičius, Antanas Skučas) raiška. O gal jį pamatyti sutrukdė kontekstas, kuriame atsidūrė? Nes vis dėlto ieškoti paralelių ar kontekstų tarp viename seanse rodomų filmų žiūrovui norisi, kaip ir suprasti seanse rodomus filmus. Tiesa, kartais nepavyksta net kartu susapnuoti.