Homo Vilutis

 

Dvi naujausios V. V. Landsbergio dokumentinės juostos vėl skirtos menininkams. Viena, „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“, pasakoja apie lietuviškos fotografijos meistrą, o kita, „Homo Vilutis“, – apie vieną ryškiausių lietuvių grafikų Mikalojų Povilą Vilutį. Šiuos filmus sieja vienas bendras bruožas. Režisierius nekuria nuosekliai ir chronologiškai menininko kūrybą ir gyvenimo įvykius pristatančių biografinių juostų. Nevargina žiūrovų gausiais ir smulkmeniškais herojaus prisiminimais, kurie kartais tik jam pačiam ir įdomūs. Filmo kūrėjų žvilgsnis nukreiptas į šiandieną, – koks filmo herojus yra šiame laike, kaip jaučiasi, kokia dabar jo aplinka, koks požiūris į savo likimą, išgyventas patirtis. Gal tai padeda jį labiau priartinti prie dabartinio žiūrovo. Gal taip jis tampa lengviau suprantamas ir gal labiau sudomina. Juk ne visiems žiūrovams, ypač jauniems, šie menininkai ir jų kūrybos kontekstai gerai žinomi, ir gal toks filmas galėtų tapti pažinties pradžia.

 

 

Jau pačiame filmo pavadinime „Homo Vilutis“ ironiškai mirktelima – ieškosime žmogiškosios herojaus pusės. Stiprus menininko ego išreiškiamas filmui tik prasidėjus. „Baisiai savęs nekenčiu, bet myliu dar baisiau“, – cituojamas Vilutis. Arba vėliau, jau filmui įpusėjus, rodydamas dukrai naują paveikslą klausia: „Aš genijus?“

 

 

O toliau neriama į herojaus žmogiškųjų savybių paieškas. Tiesiogine žodžio prasme ekrane matome nardantį ir patį filmo herojų. „Norisi ką nors užmušti. Tai šaudau į žuvis“, – sako jis. Vandens stichijos, povandeninio pasaulio motyvas vis pasikartoja. Tai režisūrinė metafora, bylojanti, jog žmogaus vidinis pasaulis kitam toks pat sunkiai pasiekiamas kaip vandens gelmės. Toks pat neaprėpiamas ir paslaptingas.

 

 

Koks aš esu žmogus? Kokia gyvenimo ir kūrybos prasmė? Atsakymų į šiuos ir kitus kankinančius klausimus (kad ir apie tą norą užmušti) bando ieškoti ir pats filmo herojus. Kamera paskui jį nuseka net į psichologo kabinetą, kur vykstantys atviri pokalbiai padeda atskleisti Vilučio asmenybę, jo mąstymą, gyvenimo filosofiją.

 

 

Daug filmo scenų vyksta gamtoje, kur tarsi grįžtama į natūralią homo rūšies atsiradimo aplinką. Vilutis leidžiasi į žygį gamtoje su anūku, aktoriumi Šarūnu Rapolu Meliešiumi, diskutuoja su juo apie aktorystę. Jis iškylauja, sėdi prie laužo ir su savo broliu, kalbasi apie kapus, po kuriuos vaikščioti labai patinka. Prisimena savo vaikystės vietas, pirmąją vaikišką meilę, pasibaigusią tragiškai.

 

 

Ekrane pasirodo ir kolegos, bičiuliai. Vyksta šelmiška užstalė su Petru Repšiu, kai abu nevengia vienas kitą patraukti per dantį, nors bando rutulioti ir svarbias temas. Su kunigu Juliumi Sasnausku gerdami kavą samprotauja apie gyvenimo kelią, apie tą lipimą į Mozės kalną.

 

 

Kūrybos klausimai, žinoma, irgi iškyla filme. Ir nuotoliniuose pokalbiuose su užsienyje gyvenančia dukra dailininke, ir su kolega, ir su psichologu. „Kūryba – tai padaryti, ko nebuvo. Vaizdas trenkia per galvą kaip kuolas. Kaip nušvytimas“, – prisipažįsta Vilutis.

 

 

Atrodo, visi tie herojaus susitikimai, pokalbiai filme užfiksuoti tam, kad įvyktų jo paties akistata su gyvenimu, būtų prisimintos nuodėmės ir kitiems žmonėms sukeltos kančios, atsakyta į klausimus, kurie nedavė ir neduoda ramybės. Toks vedžiojimas po skaistyklą, kaip apibūdina savo dabartinę būklę pats Vilutis. „Jei atkentėsiu, tai bus kaip atleidimas, – sako jis. – Gyvenu, kad gera būtų gyventi.“

 

 

„Dabar daugiau dvaselė nei kūnas pasidariau. Dingo seksualinė energija“, – girdime iš jo filme. Ir iš tiesų, sveikatos rūpesčiai tą patvirtina. Vis dėlto gyvenimo varikliu išlieka kūryba. Net gyventi norisi tiek, kad spėtų pabaigti rašomą knygą. Kadrai su Vilučio paveikslais, kuriuose yra visas jo pasaulis, ir baigia filmą.

 

 

Jame iš tiesų išryškėja tokia ypatinga homo Vilutis rūšis – kieta ir kreipianti filmą taip, kaip jis nori. Režisierius savo herojaus neidealizuoja, kartais net ironizuoja. Gal tą filmo kūrėjų ir Vilučio galynėjimąsi ir įdomiausia stebėti, nes nė vienas nenori nusileisti.