Bogdanas nenori namo

Nauja režisieriaus Marato Sargsyano dokumentinė juosta tyrinėja Veliučionių socializacijos centrą. Jis tapo namais paaugliams ir jaunuoliams, kurių gyvenime jau nutiko didesni ar mažesni nusikaltimai, būta kitokių bėdų, vartoti narkotikai ir net atsirado priklausomybė nuo jų. Režisierius tarsi prisijaukina šią aplinką. Žiūrint filmą jaučiasi, kad čia jis gali laisvai judėti, bendrauti ir kantriai stebėti. Matosi, kad jo kamera netrikdo filmo herojų, neverčia jų pozuoti ar maivytis, o leidžia jiems ramiai gyventi savo kasdienybėje. Tai didelis komplimentas režisieriui, pasirinkusiam kurti filmą stebimosios dokumentikos principu.

Filmas apie jaunų žmonių ugdymo, socializacijos centrą prasideda gana metaforiška scena. Jaunuoliai kasa ir į karutį krauna velėną, ruošia žemę šiltnamiui, kur bus sodinamos daržovės, kurios, tikimasi, duos gerą derlių. Kaip sako žinoma patarlė, ką pasėsi, tą ir pjausi. Kaip auginsi, tas ir užaugs. O filmo herojai, kiekvienas su savo nelengva istorija, ir yra to pavyzdys.

Viena gražiausių ir įsimintiniausių filmo scenų yra pamoka, kurioje mokytoja su jaunuoliais kalba apie jų šaknis. Kuo trumpesnės šaknys, tuo sunkiau įsitvirtinti. Tuo labiau esi paveikiamas ir visokių vėjų siūbuojamas. Taip mokytoja kalba vaikams, iš kurių kai kurie net savo tėvo nepažįsta, tik žino, kad iš jo „paveldėjo teistumą“... Filme matosi, kaip toks pokalbis paveikia tuos jaunuolius, lyg prasiskverbia pro tvirtą užsidėtą „kietuolių“ luobą. Ir suteikia vilties, kad mokytojos klausimas „Ar tiki, kad gali pasikeisti?“ bent sukels jiems nuoširdų norą to siekti.

Tačiau pakeisti savo gyvenimą nėra ir nebus lengva. Jau pats filmo pavadinimas rodo režisierių dominančią problemą – vienas berniukas nenori po mokslo metų grįžti namo atostogų. Ir, pasirodo, tai ne vienetinis atvejis. Viena iš priežasčių – baimė vėl patekti į blogą aplinką. Bet jų yra ir daugiau. Kaip sako pagrindinis filmo herojus Bogdanas, „kaip aš mamai į akis pasižiūrėsiu?“ O gal nelaisvėje saugiau nei laisvėje?

Režisierių tai labiausiai ir domina. Stebėdamas savo filmo herojus, jų kasdieninę gyvenimo tvarką, perteikdamas socializacijos centro atmosferą, jis kreipia žiūrovus pasvarstyti, kaip šie jaunuoliai gyvens laisvėje, koks jų santykis su pasauliu, su visuomene už saugančios sienos. Ar mes nesame jiems abejingi? Ar tikrai buvimas izoliuotam išmoko gyventi laisvėje? Ar tik nuo jų pačių priklauso, ką jie pasirinks?

Sargsyanas nemoralizuoja, o bando įžvelgti iškalbingas jaunuolių kasdienybės detales. Perteikti vyraujančias nuotaikas, emocijas (slepiamas ar atviras). Užpildyti kadrus jaunuolių energija, veiksmais. Nieko ypatinga filme tarsi nevyksta. Atrodo, tai paprasti paaugliai, kurie tvarkosi kambarius, eina į valgyklą, sėdi pamokose, švenčia išleistuves ir kt. Jie sportuoja, svajoja apie merginas, žiūri tiktoką. Kartais galvoja apie ateitį, kuo norėtų būti. Gal fotografu. O gal traukinio mašinistu, tik reikia „vaizdinių nebematyti“, kad ta svajonė išsipildytų...

Tai vyriškas pasaulis, kuriame dominuoja jėga, grubumas, „kietumas“, keiksmažodžiai, noras viską išsiaiškinti kumščiais. Nors už viso to – žinoma, paaugliškas jautrumas ir liūdnos patirtys. Jaunuolių prisiminimai ir patyrimai – kaip sako vienas iš jų, „arba juoda, arba balta“. Gal todėl ir filmas nespalvotas.

Veliučionių centro gyvenimo realybė kartais nufilmuota kiek iškreiptai, tarsi dar labiau pabrėžiant vietos ypatingumą. Pasirinkti kameros rakursai irgi išskiria filmo herojus iš erdvės, pabrėžia, kad jie yra kažkur kitur nei mes.

Kaip tie vaikai čia pateko, kokios jų gyvenimo istorijos, režisierių nelabai domina. Apie tai mes sužinome tik iš pokalbių nuotrupų ir tegalime numanyti, kas nutiko. Labiau domina visa ši bendruomenė, gyvenanti izoliacijos sąlygomis. Net pagrindiniu herojumi Bogdaną sunku pavadinti. Jis labiau siužetinis siūlas, aplink kurį susiveja filmo scenos. Jose svarbiausia ne kas, o kaip vyksta.

Filmo pabaiga – pirmosios scenos metaforos tęsinys. Vėl kasama šiltnamio žemė, vėl Bogdanas stumia karutį. O paskutinis filmo kadras – viltingas. Gražiai kerojantys šiltnamio augalai. Atrodo, šį kartą pavyko.