Kabinetas

Į režisūrą Živilė Mičiulytė sugrįžo po beveik aštuonerių metų. Filmo centre – Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo darbas rengiant tiriamosios žurnalistikos knygą „Kabinetas 339“. Filmuoti pradėjo prieš ketverius metus, tuo metu tai buvo jos disertacijos tyrimo apie posttiesą dalis. Žurnalistai, nuolat susiduriantys su iškreipta medžiaga ir manipuliacijomis, besistengiantys išlaikyti objektyvumą, pasirodė temai tinkamu tyrimo objektu.

Filmas prasideda ruošiantis pristatyti „Kabinetą 339“ knygų mugėje. O tada visa kūrybinė komanda – režisierė, operatorius Mindaugas Zagorskis ir kamera – persikrausto į redakcijos kabinetą, kur ir vyks visas filmo veiksmas. Mintis apie tiriamąja žurnalistika užsiimančių žurnalistų darbą intriguoja. Įsivaizduoji namo bijančius eiti žmones, laisvai besiliejančias emocijas ar visomis ryšio priemonėmis plūstančius grasinimus. Tačiau „Kabinetas“ – ne toks. Tai gryna stebimoji dokumentika. Lėta, vietomis net bandanti (žiūrovo) kantrybę.

Žiūrint filmą po truputį ima aiškėti, kad veikiausiai tai ir yra tikrasis režisierės sumanymas – parodyti ne intrigas, o paprasčiausią darbo rutiną – varginančią, nuoseklią, iš šalies ne visada įdomią. Dar – tvyrančią nuotaiką ir prie knygos lapų (ar kompiuterio ekrano) palinkusį žmogų – žurnalistą. Kas režisierei pavyko, tai perteikti kabinete tvyrančią atmosferą. Tam puikiai pasitarnavo kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika ir parinktas šaltas koloritas, kartu su didžiuliu kabineto langu ir už jo tvyrančiu atšiauriu oru pratęsiantys D. Pancerovo minėtą šalčio metaforą.

„Kabinetas“ žiūrovą priartina prie darbo užkulisių – informacijos paieškos, šaltinių atrankos, žurnalistų atsargumo juos vertinant ir preciziško teksto koregavimo – po sakinį, žodį. Net jei tai veda prie konfliktų (o filme pasitaikys ir jų). Įdomu matyti, kaip nejaukiai pradžioje prie kameros jautęsi ir apie jos buvimą replikavę žurnalistai pradeda prisileisti kūrybinę komandą ir nebekreipti dėmesio į juos stebinčias pašalines akis. Taip atsiranda vertingiausios filmo scenos, kuriose „pagaunami“ ne tik kalbos niuansai, bet ir nuotaikos – pradeda jaustis filmo herojų nuovargis, dirglumas, patiriamas stresas, gal net perdegimas.

Nesunku suprasti, kodėl posttiesos fenomeną tyrinėjanti režisierė nenorėjo kurti sutirštintos, adrenalinu persunktos „Netflix“ tipo dokumentikos. Kad filmas būtų vykęs, tai visai nebūtina – nuobodulys ir rutina prie kompiuterių ekranų „Kabinete“ taip pat savaip įtaigūs. Vis dėlto atrodo, kad pasirinkimas neišeiti iš kabineto labai apribojo pačią kūrėją – pasakojimui pritrūko medžiagos. Taip tuštumą užpildė žurnalistų atsakymai į klausimus sėdint prieš kamerą, jie pertraukia filmo vientisumą ir nedera prie bendros stilistikos – natūralaus veiklos stebėjimo, karštų žurnalistų ginčų, komentarų. Kaip žiūrovė jaučiausi vaikštanti ratais apie kažką, kas filme taip ir liko nepasakyta – tarsi paskiros scenos (ir puikios, ir neįdomios) nesugultų į aiškią naratyvinę visumą. Režisierė prisilietė prie vienų įdomiausių ir stipriausių tiriamosios žurnalistikos autorių Lietuvoje – net jau rašant knygą įvykis vijo įvykį. Apie tai sužinojome tik filmo pabaigoje, teksto pavidalu. O štai filmui, iš pradžių suintrigavusiam ir įtraukusiam, vėliau pristigo sklandaus dėstymo, kulminacijos, kitaip sakant, tiesiog nuoseklios istorijos su visais jos priklausiniais: kas vyksta, kur veda, ką tai duoda. Kaip ir aiškumo, kokias išvadas režisierė nori padėti suformuluoti žiūrovui.