Tu man nieko neprimeni

Viena iš filmo „Tu man nieko neprimeni“ temų apie visuomenės normas, normalumą ir tuos, kurie lieka užribyje, nėra nauja. Naũja tai, kad šis filmas kalba apie kine retai tarp kitų su seksualumu susijusių klausimų nagrinėjamą aseksualumą. Vienas iš pagrindinių veikėjų Dovydas yra aseksualus, o Elenai, atvirkščiai, seksas yra svarbi jos gyvenimo ir tapatybės dalis. To jie abu negali pakeisti. Prieštaraudamas racionaliai romantinių santykių kaip interesų suderinimo sampratai, filmas kalba apie susižavėjimą, užgimstantį tarp labai skirtingų žmonių. Taip išreikšdamas jausmų ir tikro ryšio ilgesį protingų pasirinkimų visuomenėje, kurioje siekiama atpažinti, patenkinti ir suderinti poreikius. Elena ir Dovydas nėra tik draugai, jie vienas kitą įsimyli, bet negali būti ir meilužiai. Tai kas jie yra? Ir iš ko gimsta jų jausmai?

Kavtaradzės filme iš arti parodomas tarp Elenos ir Dovydo užgimstantis intymumas, nepridengtas jokia papildoma istorija ar kontekstu. Kamera priartėja prie veikėjų kūnų, stebi jų akių spindesį, šypsenas, emocijas, parodo, kaip tarp dviejų žmonių kuriasi atskira jų tikrovė. Be to, išryškinamas skirtingas šių veikėjų santykis su kūniškumu. Šiuolaikinio šokio šokėja Elena (Greta Grinevičiūtė) laisvai juda tarp išraudusių, sukaitusių, uždususių, jusliškų šokėjų kūnų, nebijančių prisilietimų. Lytiniai santykiai veikėjai yra dar viena judesio laisvės forma. Į gestų kalbą dainą verčiančio Dovydo (Kęstutis Cicėnas) kūnas sustingęs, išraiškingai juda tik jo rankos ir veidas. Jo judesiai itin lengvi, tarsi pakylėjantys virš kūniškumo. Jam lytinių santykių gali ir nebūti. Šie skirtingi žmonės pajunta vienas kitam simpatiją, vaikštinėja po pavasarišką Vilnių ir kalbasi, kai beveik nesvarbu, kas yra sakoma, o tiesiog gera kartu.

Elena ir Dovydas drąsūs būti savimi su viso to pasekmėmis. Jie vienas kitam nepataikauja, nebando įtikti, sako apie save tiesą, jos neužglaistydami. Tai leidžia jiems iš lėto (angliškas filmo pavadinimas „Slow“), nebijant atsiskyrimo pauzių, kurti išskirtinį, šablonais neparemtą santykį, kai labiau bijoma išduoti save nei būti paliktam. Tačiau jųdviejų ryšį vis tiek veikia ir dramatišką įtampą kuria šimtai prieš tai matytų porų pavyzdžių. Jie skaudžiai suvokia, kad likdami ištikimi sau nuvils mylimą žmogų, niekada negalėdami suteikti to, kas jam svarbu.

Filme ryškus buvimo kitokiu nei dauguma motyvas. Veikėjų jausmai plėtojasi kurčiųjų aplinkoje: Elena stato šokio spektaklį su kurčiais paaugliais, Dovydas vertėjauja. Jis papasakoja apie kurčią savo brolį ir kaip vaikystėje tėvai jam neleido mokytis gestų kalbos, nes tikėjosi, kad jis „persilauš“. Ši istorija papildo ir kitas filmo linijas. Dovydas ir Elena gali tik priimti vienas kito seksualumą, bet jo pakeisti, „perlaužti“ vienas dėl kito negali. Taip pat bendraudama su Dovydu Elena atkuria ryšį su savo drauge, pasirinkusia vienuolės kelią.

Operatoriaus Lauryno Bareišos ant juostos nufilmuotas filmas leidžia mėgautis tarp dviejų žmonių užgimstančio romantiško jausmo grožiu. Juostos grūdėtumas, švelni spalvinė gama suteikia kūriniui sentimentalią prarastos praeities, tyros idilės ilgesio nuotaiką. Kamera perteikia švelnų įsimylėjėlio žvilgsnį, kuriam netobulumai virsta ypatingais bruožais. Filme imponuoja nenublizginti interjerai, miestas ir žmonės. Populiarių romantinių filmų kontekste Kavtaradzės kūrinys paguodžia netobulu grožiu, prie dokumentiško tikslumo artėjančiu kasdienybės erdvių ir kūnų vaizdavimu, persmelktu režisierei būdingos šilumos ir švelnumo. O didžiausią simpatiją kelia pagrindinių vaidmenų atlikėjai Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, įtaigiai perteikiantys tarp veikėjų užsimezgantį jausmą. Iš pradžių jie keisti, nerangūs, drovūs, juokingi, o vėliau švelnūs jų jausmai virsta prieštaringais ir dramatiškais. Kavtaradzės filmuose galiausiai pamiršti, kad pažįsti aktorius, ir pamatai veikėjus bei tarp jų besikuriantį ryšį.

Savo filmuose Kavtaradzė stebi bendraamžių gyvenimą. Jų veikėjus galima matyti kaip tuos pačius po truputį augančius žmones. Trumpametražiame filme „Man dvim keli“ (2014) vaizduojami jautrūs, pažeidžiami jaunuoliai, nepakeliantys stiprių jausmų: jie turi atsitraukti tada, kai vienas kitam prisipažįsta, kad patinka. Pirmajame ilgametražiame režisierės filme „Išgyventi vasarą“ (2018) veikėjai patiria krizę, bandydami priimti save kitokius nei dauguma – su savo psichinėmis ligomis. Filmas „Tu man nieko neprimeni“ tarsi tęsia šių žmonių brandos istoriją: pagaliau susitaikę patys su savimi jie gali susitikti su kitu ir pamėginti jį priimti, mylėti. Tarptautiniame kontekste naujausias režisierės filmas savo stiliumi, 10-ojo dešimtmečio estetikos atgarsiais siejasi su filmu „Po saulės“ (rež. Charlotte Wells, 2022), noru ne visada patogiu atstumu priartėti prie kūno ir intymumo primena „Neliesk manęs“ (rež. Adina Pintilie, 2018), tik daro tai daug švelniau, o siekiu kalbėti apie netipiškus poros santykius – „Meilės širdį“ (rež. Łukaszas Ronduda, 2017).

Kai jau atrodo, kad tik paskutiniams išlikusiems romantikams vis dar aktualius klausimus apie jausmus atliepiantis filmas „Tu man nieko neprimeni“ baigsis laimingai ir taps romantine komedija, nuraminančia, kad meilė viską nugali, jis turi dar vieną, labai svarbią pabaigą. Ji kelia nerimą, parodo gyvenimo prieštaringumą, patikrina žiūrovo požiūrį, atveria jo(s) žaizdas, nes Kavtaradzės filmai veikia itin asmeniškai. Nepalengvintas, atviras finalas klausia, ar du žmonės galės sukurti porą, atsikratydami įtampą keliančių su santykiais ir ištikimybe susijusių standartų, ir sukurti savo taisykles. Elena, kaip ir Dovydas, visų pirma renkasi būti ištikima sau. Gal būtent dėl to jiems ir gali pavykti mylėti vienas kitą?