Yesterday

Septintajame XX a. dešimtmetyje pasaulį užliejo bitlomanijos banga, 1960-aisiais Liverpulyje susikūrusi keturių vaikinų grupė „The Beatles“ užkariavo ne tik radijo stotis, bet ir jaunų muzikos klausytojų širdis. Ten, kur skambėjo ketveriukės muzika, tuoj atsirasdavo naujų grupių, svajojančių tūkstantines minias pavergti savomis melodijomis, bet dažniausia baigusios tik prastesniu „The Beatles“ dainų perdirbimu gerokai mažesnėms minioms ar pavieniams klausytojams. Bitlomanijos banga buvo tokia aukšta, kad įveikė ir Europą dalijusią Geležinę uždangą, pasiekė net sovietų okupuotą Lietuvą, po ko čia taip pat užderėjo ankstyvasis roko (bigbyto, vokalinių-instrumentinių ansamblių etc.) grupių derlius.

Filmo „Yesterday“ kūrėjai ekrane prakalbina nemažai pirmųjų roko grupių Lietuvoje narių – dainininkų, savo rankomis elektrines gitaras drožusių gitaristų, silkių skardines vietoj būgnų kartais pasistačiusių būgnininkų ir kitų. Lietuvoje, Izraelyje, JAV filmuoti pokalbiai su likimo po pasaulį išblaškytais Lietuvos roko pionieriais ir sudaro filmo stuburą, tampa pagrindiniu temos pažinimo šaltiniu. Nėra ko stebėtis, juk ankstyvųjų Lietuvos roko grupių dainų įrašų buvo padaryta labai mažai, dar mažiau jų išliko iki šių dienų, ką jau kalbėti apie kokius nors šių grupių pasirodymų vaizdo įrašus.

Pati tema nėra visiškai nauja, dar 2000-aisiais Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantas, grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius apsigynė magistro darbą, kurio pagrindas taip pat buvo interviu su roko muzikos pradininkais. 2013-aisiais 44 magistro darbui paimti interviu nugulė knygoje „Lietuvos roko pionieriai 1965–1980“, o retos išlikusios šių muzikantų grupių dainos išleistos to paties pavadinimo kompaktinėje plokštelėje. Ilgus metus Roko Radzevičiaus darbas ir buvo vienintelis, plačiau palietęs roko muzikos Lietuvoje ištakų temą. Iki filmo „Yesterday“ pasirodymo daug šalies roko pionierių – Kęstutis Antanėlis, Aleksandras Jegorovas-Džyza, Vytautas Kernagis, Olegas Zacharenkovas ir kiti – iškeliavo Anapilin. Filmo „Yesterday“ premjeros nesulaukė ir kai kurie ekrane matomi jo herojai. Tai, kad filmas užfiksavo dar menkai tyrinėtą, sparčiai nykstančią Lietuvos kultūros istorijos sritį, be abejo, jau yra vertybė, belieka apgailestauti, jog toks filmas pasirodė tik šiandien, o ne anksčiau.

Užfiksuotus pokalbius su roko pionieriais filmo autoriai papildo kita vertinga medžiaga, visų pirma nematytomis nuotraukomis iš asmeninių archyvų. Atskiro pagyrimo vertas filmo kompozitoriaus Tito Petrikio, negausius išlikusius roko grupių įrašus sujungusio į organišką visumą, darbas. O štai archyvinių kadrų panaudojimas palieka dvejopus jausmus. Su to laiko sovietine kino medžiaga vietomis pažaidžiama puikiai, net meistriškai, o su filmo tema dešimtmečiais prasilenkiantys kadrai iš už Atlanto (iš 10-ojo dešimtmečio atsimenama „Coca-cola“ meškiukų reklama ar Bradas Pittas) glumina: nejaugi autoriai specialiai stengiasi žiūrovą ištraukti iš laikotarpio atmosferos ir konteksto?

Archyvinė medžiaga filmui labai reikalinga, ji tarnauja kaip trumpas atokvėpis akims nuo ekrane matomos „kalbančių galvų“ galerijos. Mat interviu su muzikantais, jų aplinkos žmonėmis pririnkta tiek, kad iš jų būtų galima daryti ištisą dokumentinį serialą, o ne pusantros valandos trukmės filmą. Nuo pirmųjų filmo minučių ekrane lyg karuselėje veidas keičia veidą, pavardė pavardę, kol žiūrovas jų jau nebespėja sekti. Filmas tikrai nebūtų nukentėjęs ekrane palikus tik tiesioginius įvykių dalyvius.

Akivaizdu, kad tokia dalyvių gausa filmo autorius norėjo nutapyti savotišką kolektyvinį Lietuvos roko pionierių kartos portretą, bet tai, kas pavyko Roko Radzevičiaus knygoje, kino formatui pasiduoda sunkiau. Vienas kitą ekrane keičiantys herojai spėja pasisakyti, tačiau laiko įsiklausyti į jų asmenines patirtis ir istorijas žiūrovui neduodama. Todėl filmas nuslysta paviršiumi, įspraudžia filmo herojų pasakojimus į iš anksto sukonstruotus, nuspėjamus, kiek naivokus ir mitologizuotus dramaturginius rėmus: 1) „The Beatles“ ir rokenrolo laisvė; 2) rokerių konfrontacijos su sistema ir Kalantinės; 3) šuolis į Sąjūdį kaip teiginio „rokas sugriovė sovietų blogio imperiją“ pagrindimas.

Žiūrint filmą taip ir norisi įduoti filmo herojui į rankas kokio nors to meto koncerto (dažniausiai fotografavo saugumas) fotografiją, kad jis ją pakomentuotų, pakviesti jį pasivaikščioti Laisvės alėja, kad prisimintų, kur buvo per Kalantines, ar paprasčiausiai suvesti kelias „kalbančias galvas“ į vieną erdvę. Pasistengti, kad filmo herojai ekrane atrodytų gyvi žmonės, o ne tik informacijos pateikėjai, kurių žodžius filmo kūrėjai sudėlioja į iš anksto nuspręstą konstrukciją. Štai du vienos grupės nariai prieš kamerą nesutaria – ar sovietai iš Vakarų gaunamas muzikos plokšteles gadino ieškodami jose slaptų žinučių, ar tiesiog iš piktumo. Puikiausi, gyviausi filmo kadrai, beje, pateikia ir gerokai kitokį laikotarpio vaizdinį ‒ pilną nežinios, gandų ir mitų. Gaila, kad tokių epizodų filme mažoka.

Dabar filmas kiek primena mokyklinį istorijos vadovėlį, kur temos iš anksto aprobuotos, supaprastintos, o mokytojas dar ir kokį nors moralą vaikams paskaito. Esu tikras, kad filmas tikrai ilgai ir sėkmingai suksis sekmadienio popietės televizijos ekranuose, mat su tema nedaug susipažinusiems žmonėms jis bus įdomus ir naudingas, tačiau kino salėje įsitaisęs žiūrovas tikisi gauti kiek daugiau, giliau, tiek dramaturgijos, tiek vaizdo prasme.

Vis dėlto reikia pasveikinti filmo kūrėjus atlikus svarbų darbą ir palinkėti nepamesti gausios surinktos medžiagos, tikiu, kad joje dar gali slėptis daug atradimų. Filmą „Yesterday“ jau galime laikyti savotišku paminklu visiems Lietuvos roko pradininkams, pagrindu, nuo kurio galės atsispirti kiti, nagrinėsiantys šią temą, gal filmas kurį nors ir įkvėps tai padaryti.