Čiulbanti siela

Nusikeliame į XIX a. pabaigą, lūžio ir pasikeitimų laiką, kai Lietuvoje ir kitose Rusijos imperijos užkariautose žemėse prasideda industrializacija, į kasdienį gyvenimą po truputį skverbiasi technika. Kaime tas lūžis dar nežymus, persipina su laiką stabdančia gamta, iš jos kylančiais mitais, prietarais ir burtais – filme rodomas dvarininkas domisi išpopuliarėjusia fotografija, nors jo duktė, sėdinti netoliese, dar klausosi tarnaitės pasakojimų apie ant liepos šakų per Jonines besisupančias raganas, prietarų apie perkūną ir matuojasi valstietiškus drabužius. Tad matosi gana aiški socialinė atskirtis tarp į naują pasaulį žvelgiančių dvarininkų ir ezoterikos kapsulėje liekančių valstiečių. Valstiečiai pasitiki savo gamtiniu mitų pasauliu, kuris turėtų apsaugoti nuo per anksti užklumpančios mirties, nepritekliaus ar kitų nelaimių – kitos išeities net ir nėra. Jiems šis pasaulis – įprasta kasdienybė, kartu ir realybė, o jų istorijų besiklausantiesiems – tik pramoga ar per audrą išgirsta istorija.

Narkevičiaus filme veikėjai gana atitraukti, daug apie juos ir jų jausmus nesužinome, jie tampa mitologinių pasakojimų simboliais, jų dalelėmis. Dažnai juos sutinkame praeinančius, praplaukiančius. Vaizduojamas toks pasaulis ir laikas, kai žmonės ir mitologinės būtybės tyliai sugyvena kartu, kai tirpsta riba tarp matoma ir nematoma, kai bandoma gelbėtis prašant gamtos stichijų pasigailėjimo ir tikint prietarais: mirusieji su savo vėlėmis patys išskrenda pro langus, pasiplaukiojimus upėse lydi besimaudančios laumės, dvare dirbanti ir dvarininko dukrai istorijas pasakojanti tarnaitė prilygsta išminčiui, dvi merginos bando burtais ir užkalbėjimais išsigelbėti nuo gyvatės nuodų, mirusio muzikanto gyvybė sugrįžta su parskridusiu paukščiu, o per laidotuves švenčiami pomirtinės santuokos ritualai.

Šios gamtinės utopijos garsovaizdis susideda iš perpasakojamų istorijų (kartais sakomų dzūkų tarme, kartais kaip paslaptys ištartų labai tyliai – tokiais atvejais paslaptis ir hipnozes išsklaido angliški subtitrai), burtų ir užkalbėjimų, mažai kliaujantis pokalbiais, daugiau pasakant liaudies dainomis. Jomis bandoma panardinti į transo būseną, užhipnotizuoti žiūrovą. Tikriausiai tai dar vienas burtas ar užkalbėjimas, girdimas jau ne pirmą kartą.

Stipriau įtikinti apie pasakojamos realybės tikrumą bandė ir 3D stereoskopo technologija. Nors mano mintys žiūrint filmą vis bėgdavo į šoną ir nepatogiai prisimindavau, kad ant nosies turiu dvi poras akinių, kitiems toks nepatogumas gal ir nebuvo aktualus. Priartėjęs vaizdas leido kartu klaidžioti dvaro koridoriais, trobesiais, kuriuose be perstojo verpia laumės, ir laukais, kuriuose tuoj bus statomi nauji tiltai, matomi dvarininko peržiūrimose nuotraukose. O kalbant apie stereoskopą, sunku nepaminėti ir filme atsirandančio jo santykio su nuotraukomis. XIX a. stereoskopinė fotografija buvo populiari pramoga, leidžianti priartėti prie nuotraukose matomo vaizdo, dar neatsiradus kinui trinanti ribas tarp realybės ir tikrovės. Tad nenuostabu, kad „Čiulbančioje sieloje“ matome nemažai nuotraukų – tarsi dar vienu būdu bandoma atkurti laiko nuotaiką. Nors nuotraukas filmo veikėjai dažniausiai mato plika akimi (kartkartėmis vis tiek atsiranda vienas kitas paprastas barjeras: pavyzdžiui, didinamasis stiklas), filmo žiūrovai, besinaudodami šiuolaikine XIX a. stereoskopo versija, nukeliami į tuolaikio nuotraukų žiūrovo vietą.

Galiausiai stereoskopas kartu su iš gyvenimo upeliu išplaukiančia mirusia mergaite mus iškeldina iš šios XIX amžiaus realybės į žvaigždėtą dangų, lyg kitą atmosferą, primindamas, kad ten nebesugrįšim. Nors gal...