Laikinai Jūsų

„Laikinai Jūsų“ tiek aistrų nekels, o ir užsimirš greičiau, bet toks jau dažno akivaizdžiai komercinio filmo likimas, net reikalauti ilgaamžiškumo iš tokio projekto atrodo kiek nepadoru. Svarbesnis klausimas – ar negaila dviejų valandų, praleistų kino salėje, ir kasoje paliktų pinigų? O į jį atsakyti ne taip ir paprasta.

Pradėkim nuo šaknų. Rūtos Šepetys romano neteko skaityti, tad nežinau, ar istorinės logikos trūkumai filme „Tarp pilkų debesų“ buvo jau užkoduoti romane, ar atsirado tik kuriant filmą. Pastarieji gerokai kišo koją filmui apie skaudžius Lietuvai istorinius įvykius. O štai Antano Šileikos „Laikinai Jūsų“ (lietuviškai 2019 m. išleido „Baltos lankos“) teko skaityti ir skaitant efektas atrodė atvirkščias. Mat nors knygos galinis viršelis skelbė, jog tai „lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas“ romanas, nors nuorodų į pasaulinio garso šnipą netrūko ir paties romano puslapiuose (pvz., sekretorė „panelė Pinigėlė“), bet tautine bondiada romanas nedvelkė. Susidarė įspūdis, kad autorius neapsisprendė, ar labiau nori rašyti tikros Lietuvos žvalgybos legendos, Jono Polovinsko-Budrio (1889–1964) biografiją, ar prasimanytus šios legendos įkvėpto personažo Justo Adamonio nuotykius. Tad tuokart bondiada išėjo tokia savotiška, be šūvių ir įtempto veiksmo, su šnipu už rašomojo stalo...

Filmo komanda pasinaudojo kūrybine licencija ir, savo ruožtu, suteikė Justui Adamoniui (Simonas Storpirštis) licenciją žudyti. Kūrėjai gerokai nutolo nuo Šileikos romano, tačiau sulipdė jau kažką panašesnio į bondišką šnipų trilerį-detektyvą. Tad nors ekrane pagrindinio personažo tariami žodžiai „Adamonis. Justas Adamonis“ vis dar skamba juokingai, atrodo jau gerokai labiau savo vietoje. Atsirado ekrane ir susišaudymų, ir sprogimų, ir net tikrai kraugeriškas blogietis, o štai istorinio Jono Polovinsko-Budrio veik nebeliko.

Tad jei iš „Laikinai Jūsų“ ekranizacijos laukiate bent kiek rimtesnio istorinio filmo – neverta. Visa istorija čia liko tik fone: tik kostiumai, tarpukario Kauno scenografija, skystos nuorodos į realius įvykius (pvz., „Sacharino bylą“). Tas istorinis fonas, žinoma, su ne ką mažiau fantastinių elementų – ko jau ko, bet tiek automobilių 3-iojo dešimtmečio Kaune tikrai neišvystum. Na, o filmo stuburas – gryniausia fantazija.

Veikiausiai ne vienam pažįstamam istorikui žiūrint tokį filmą kraujas virtų, o aš sakau – velniop juos! Jei iškėlėm sau tikslą turėti Bondą tarpukario Kaune, tai turim nebijoti žaisti savo istorine tematika, suprasti, kad pramoginis filmas – ne istorijos pamoka ar mokslinė studija, mokėti skirti fikciją nuo fakto. O žiūrėti tikrai nenuobodu – laksto lietuvių žvalgai po Kauną, pleškina į visas pakampes, ir tie automobiliai tikrai gražūs... Tik žaisti su istorija taip pat derėtų garbingai, nes filmo pabaigoje skelbiami Jono Polovinsko-Budrio biografiniai duomenys atrodo nei labai vietoje, nei labai etiškai. Juk jei jau nulipdytas praktiškai naujas, fikcinis, asmuo, tai galima būtų ir rašyti, jog filmo personažas tik „įkvėptas“ Budrio, ar apskritai šią informaciją palikti už filmo ribų – ir teisingiau būtų, ir tų tekstinių „sumuštinių“ lietuviškuose filmuose vienu mažiau liktų.

Tai, kad filmo autoriams pavyko kiek išgryninti romaną, suteikti jam labiau bondišką formą – neabejotinas jų laimėjimas. Visgi Šileikos romane buvo justi gabiai žodžius dėliojančio autoriaus plunksna, o štai žvelgiant į ekranizaciją jos stinga. Filmo paviršius blizga: kostiumai, filmavimo vietos, rekvizitas – matosi, kad tikrai pasistengta ir tų pinigų į filmą nemažai sukišta, pasitaiko ir koks techniškai įdomesnis kameros planas, net specialieji efektai akių baisiai nerėžia. Tačiau jei neturi talentingesnio režisieriaus, jei scenarijus nevykęs, tai kišk tų pinigų, kiek nori, – vis tiek filmas atrodys pigiai ir provincialiai. Taip atrodo ir „Laikinai Jūsų“.

Nueita visais tradiciniais lietuvių komercinio kino klystkeliais. Vizualinė filmo kalba skurdi, o kinematografinėms klišėms skaičiuoti gal ir rankų pirštų pritrūktų – štai dega vaiko batas po sprogimo, štai užkandžiai aistrų patale (jūs bent įsivaizduojat, kiek tie apelsinai tuo metu kainavo?) ir pan. Nors aktoriai atrodo parinkti neblogi, tinkantys skirtingiems knygos / filmo  tipams atvaizduoti, vaidyba perdėm nedžiugina. O kaip ji džiugins, jei dialogai tragiški, jei personažai atstumiantys. Tautinis Džeimsas Bondas pasirodo esąs tautiškai bukas (suprantu, kad filmo kūrėjai galėjo laikyti žiūrovus kvailiais, todėl per daug nesistengė, šiaip tikriausiai nemokėjo išlaikyti detektyvo intrigos, bet kodėl kvailys ir pats detektyvas?), o jo simpatijų objektas – pusseserė Lilė (Justina Nemanytė) tokia infantili, kad į jų romaną net žiūrėti nemalonu (seksistiniai juokeliai negelbsti). Na, o n-tąjį kartą pasigirdus tai pačiai sentimentaliai fortepijono melodijai (dėmesio, žiūrovai – dabar matysite meilės sceną) jau net balsu kvatojau.

Gerai bent tai, kad komercinis Lietuvos kinas plečia ribas, kad „Laikinai Jūsų“ nėra dar viena  komedija apie antrą galą, bet būtų dar linksmiau, jei plečiantis riboms kiltų ir kokybės kartelė.