Modernus butas

Į „Modernų butą“ nugula per gerą dešimtmetį paties menininko užfiksuoti archyviniai jo buto kadrai ar, veikiau, tikras vaizdų dienoraštis – tai ir bus filmo pagrindas. Nesunku nuspėti, kad butas filme, o ir paties Liškevičiaus vizijoje – ne tik paprasta gyvenamoji erdvė. Jis – kaip menininko niekad nesibaigiančio performanso scena, priemonė, o kartais – ir pagrindinis dalyvis.

„Modernų butą“ būtų galima pavadinti performansu performanse ar metadokumentu, jei jau galvosime apie modernų meną. Savo bute vykstančius performansus – pačios buto erdvės, joje esančių daiktų transformacijas – menininkas fiksuoja realiu laiku. Vyksta kūrybinis procesas, aplink zuja arba (jau kiek paaugę) padeda vaikai. Tad tai – ne tik priminimas apie buvusius Liškevičiaus kūrinius ir instaliacijas, bet ir jų atsiradimo kontekstas, paties menininko užfiksuotos mintys apie tai, kas tuo metu vyksta jo galvoje, o kartais ir pasaulyje. Kadruose tarsi netyčia (nors iš tiesų jie – organiški buto „gyventojai“) atsidurs ir buvę menininko projektai arba nuorodos į juos, nors Liškevičius jų šį kartą ir nekomentuos. Todėl į filmą sujungti, archyviniais tapę kadrai transformuojasi į vizualų, gyvą menininko darbų katalogą – pačią tikriausią kūrybinę biografiją. O dėl pasirinktos „Modernaus buto“ formos – nuolat per pusę padalinto ekrano su nesinchronizuotais kadrais, archyvinės medžiagos jungimo į viena gauname ir naują Liškevičiaus performansą žaidžiant su praeitimi.

„Modernus butas“ tikrai nėra filmas, verčiantis susimąstyti apie antrą, trečią dugną ar filosofinį turinį. Turbūt ne tokia ir jo funkcija. Nors asmeniniai pasvarstymai – ar norėtum ir ar galėtum gyventi bute, kuriame bet kada gali nutikti kas nors naujo – ar tai būtų keistas daiktų obeliskas viduryje kambario (iš daiktų, kurių kitai šeimai veikiausiai tikrai prireiktų buityje), ar skylė grindyse – tikrai kyla. Kita vertus, menininko šeimos – žmonos, dviejų vaikų ir katino – įsitraukimas į akcijas visgi žavingas. Kaip ir jų pačių (ne)sąmoningas tapimas performanso objektais.

Operatoriaus nufilmuoti šių dienų kadrai – jau visai kitokie ir gerokai labiau glamūriniai nei fiksuoti buitine kamera. Mažiau ekscentrikos, daugiau estetikos ir tvarkos. Čia ir žmonos rodomi surinkti žurnalai, kuriuose užfiksuota ne kas kita, o jų butas ir jame sukurti kūriniai (dar viena savotiška instaliacija, kai pagalvoji – butas, užfiksuotas kitose medijose, rodomas tame pačiame bute). Vis dėlto naujuose kadruose mažiausiai natūralumo. Liškevičius pavieniais sakiniais bando pasakoti dar vieną istoriją. Tik jo mintys vis nutrūksta taip ir nepabaigtos, tad jų tikslas lieka neaiškus, ir atrodo, kad jo daiktai ir darbai filmo kontekste kalba geriau už jį patį.

Žinoma, simboliškų kadrų „Moderniame bute“ neišvengiama. Kažkuriuo metu žiūrėdama filmą net pagalvojau, kad lygiavertis personažas šalia menininko kūrinių ir jo šeimos galėtų būti eglutė. Kuri metai iš metų, net kai menininkas šeimai išvykus likdavo vienas namuose, būdavo nupuošiama tą pačią Trijų Karalių dieną, visada skambant elektrinei gitarai. Tada kone rituališkai supjaustoma ir palydima lauk. Iki kitų metų. Nuolat besikeičiančioje erdvėje ji net galėtų simbolizuoti pastovumą, šiame bute trunkantį bent vieną dieną metuose. Ar kaip leitmotyvas tapti atramos tašku žiūrovui, filme nusprendusiam paieškoti logikos ir struktūros.

Liškevičiaus bandymas pasakoti istoriją nepaklūsta tradicinio kino dėsniams, ir visai ne dėl laiko distancijos ar paties kūrėjo atminties. Tiesiog toks kūrinys leidžia jį žiūrėti nuo kurios nori minutės, kokia nori tvarka (sugriauta chronologija nesujauktų pasakojimo) ir išjungti, kai atsibosta. Galbūt šiuolaikinio meno centro projekcijoje, sukamas vis iš naujo, „skambėtų“ geriau ir aiškiau.