5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute

Filmo pavadinimas gana tiksliai apibūdina jo fabulą – čia bus papasakotos penkios su puse istorijos. Antologijos filmai, kurių veiksmas dažniausiai vyksta dideliame mieste, kuriame išgirstos istorijos bei jose dalyvaujančių žmonių likimai anksčiau ar vėliau susikerta, nėra nieko naujo. Vis dėlto filmo apie „Airbnb“ butą ir jame apsistojančius meilės pasiilgusius žmones, regis, dar nebuvo. O čia dar Vilnius.

Butas yra ne tik erdvė, bet ir svarbiausias filmo personažas. Iš jo ištrūkstame tik pradžioje, kamerai sklendžiant virš saulės nušviestos Katedros aikštės, ir filmo epiloge. Daugiau kamera Buto nepalieka, tarsi būtų jo akys, į savo lankytojus žiūrinčios paslapčia – iš tolo, pro pravertas duris, ar stebėdama veiksmą už lango. Gyvas, subjektyvus, gal net kiek vujeristiškas Buto žvilgsnis – latvių operatoriaus Jurgio Kmino nuopelnas. Butas geria į save istorijas, pasilieka daiktinius prisiminimus, vis pildosi ir plečiasi – tiek, kad eižėja sienos. Todėl Buto galas kartu labai metaforiškas.

Bute viena po kitos apsistoja poros iš Lietuvos, Izraelio, Lenkijos, mergvakarį švenčia merginos iš Airijos, atvyksta vienišius iš Vengrijos. Istorijas sujungia po kiekvieno apsilankymo Buto tvarkyti ateinanti Jolanta (Velta Žygurė-Anužienė). Ir, žinoma, nors ir banalus, bet universalus visų noras mylėti ir būti mylimiems. Tik šio noro įgyvendinimas – priešingai nei konvencinėse romantinėse komedijose – nėra garantuotas. Apie tai ir filmas. Jo personažai atvirai murkdomi santykių krizėse. Vieni svajoja apie „ilgą laimingą gyvenimą“ ir nusivilia supratę, kad svetimos didesnės už gyvenimą meilės istorijos tėra fasadas. Arba sutrinka, kai žmogus, su kuriuo nori kurti ateitį ir susilaukti vaikų, visai taip nemano. Kiti netiki, kad kas nors gali juos mylėti tokius, kokie yra. Dar kitus egocentrizmas ir reikalavimas būti mylimam (bet nemokėjimas mylėti) nuskandina vienatvėje. Todėl susvetimėjimo viename Vilniaus bute gerokai daugiau nei meilės. Režisierius ir scenarijaus bendraautorė Tatia Rosenthal gerai perkelia į ekraną poreikius, norus, nesusikalbėjimą, net dialogai – kasdieniški ir lengvai atpažįstami.

Vengris supranta, kad Vilniuje slypi daugiakultūrė istorija, kurioje neapsieita ir be kolektyvinių traumų. Todėl čia atsiranda izraeliečių pora. Jauna moteris Galia nori išsiaiškinti, kas buvo ir ką Lietuvoje veikė jos senelis. Nepatogias temas atsveria juodas humoras – daugelyje vietų jis tinka, nors kartais ima kilti abejonių, ar Galios patiriamos emocijos nėra pernelyg karikatūriškos. Vėliau į Butą užsuka ir senyva lenkų pora ­– Agata nori aplankyti bažnyčią, kurioje buvo pakrikštyta. Suprantama, kad tai nėra filmas apie Vilnių ir jo istoriją, todėl tikėtis, kad šis leitmotyvas atsirastų visuose pasakojimuose, nereikia. Vis dėlto būtent šiose dviejose istorijose esantis gilesnis klodas daro jas netolygias bendrame mergvakario šventėjų ir nustebinti norinčių vietinių jaunuolių kontekste.

Kiekvieną istoriją pradedančios Shakespeare’o citatos skamba pretenzingai palyginti su pačiomis buitiškomis istorijomis. Paviršutiniški dažnai atrodo ir personažai – jiems iš anksto suteikti vos keli konkretūs bruožai. Pavyzdžiui, su įvykiais šeimoje negalintis susitaikyti metroseksualas, stokojantis rūpesčio, kurio galbūt niekada negavo pakankamai, tačiau nesugebantis įsipareigoti. Jis nesikeičia, neatsiskleidžia, nes nei jam pačiam, nei jo istorijai tiesiog nėra erdvės (ribojančios Buto sienos čia tikrai nieko dėtos), dramaturginio pagrindo. Tas pats galioja ir daugeliui kitų, kurių istorijos, nepaisant profesionalios aktorių vaidybos, atrodo kaip škicai – dažnai nuspėjami ar net klišiniai: juk žinai, kad striptizo šokėjas sužadins norą jį pabučiuoti, o nuogas vyras iš dušo išbėgs tiesiai prieš katalikų lenkų porą.

Vis dėlto Vido Petkevičiaus antraplanis Jokūbo vaidmuo netikėtai spindi, nors, atrodytų, yra toks pat paprastas. Jokūbas tylus, rūpestingas – kiek švelnumo toje prikalamoje staktoje, įspėjime, kad Jolanta durimis nenuverstų jo laiptinėje pastatytų kopėčių. Ar aptakiose frazėse, kurias net sunku pavadinti dialogais – kokia kvailystė tas „Eurovizijos“ žiūrėjimas, bet juk svarbu visai ne tai, o jaukus vakaras su šeima prie televizoriaus, maži dalykai, kurie suartina. O ir personažo intriga filme išlaikoma iki pat pabaigos.

Stebint Tomo Vengrio kūrybą atrodo, kad jis nori kalbėti apie tai, kas tą akimirką įdomu ir svarbu jam pačiam, – ar tai būtų vaikystės prisiminimai apie grįžimą į Lietuvą, ar mintis, kiek daug matė trumpalaikei nuomai skirtų būtų sienos, – ir taip užmegzti dialogą su žiūrovu. Režisierius neturi didelių ambicijų priblokšti (tariamomis) gelmėmis. Kartu jis įžvalgus, smulkmeniškas, jautrus detalėms – ko verta vien su kino kūrėjų komanda sustyguota buto scenografija, mizanscenos, filmavimo rakursai, garso takelis. Todėl priekaištai kyla iš supratimo, kad režisierius, o ir pats filmas, turėjo gerokai daugiau potencialo.