Saugokis automobilio
(Beregis avtomobilia)

Tiems, kurie matė prieš milijoną metų, ji sukels lyriškos nostalgijos priepuolį. Trūksta tik senos juostos „lietaus“, laiko išblukintų personažų veidų, suklijuotos juostos šokčiojimo – tada nostalgijos priepuolis būtų idealus. Kompaktinė plokštelė pateikia restauruotą ir retušuotą vaizdą – būtiną šiuolaikinio kino atributą. Be sentimentų. Sentimentai atsiranda žiūrint į seniai matytus veidus – tada dar tokius jaunus, prisimenant filmus ir vaidmenis, kurie nenusipelnė būti pamiršti. Mielas kinas, juokingas ir truputį sentimentalus, subtiliai koketuojantis su žiūrovu, bet jo nekvailinantis, sugebėjęs išvengti kietų 7-ojo dešimtmečio cenzūros ir propagandos gniaužtų, gražiai laviruojantis ant sovietinės ideologijos ir pramoginio kino ribos.

Šiaip jau režisierius Eldaras Riazanovas sukūrė universalią istoriją apie vienišą idealistą, kovojantį su blogiu. Socialistinėje visuomenėje to blogio būti negalėjo „iš principo“, todėl į istoriją įtraukė ir tarnybą, kuriai kovoti priklauso pagal užimamas pareigas. Toje tarnyboje irgi pasitaikydavo idealistų ir būtina socialistinio realizmo tezė apie gėrio kovą siekiant dar didesnio gėrio filme formaliai egzistuoja. Bet galai nematė to socrealizmo, kino istorijoje užteks vietos visiems „-izmams“.

Filmo pradžioje Riazanovas gražiai pažaidžia su film noir stilistika, nespalvotoje juostoje sukuria paslaptingą šviesos ir šešėlių kompoziciją, už kadro skamba dramatiška muzika, o kenkėjas bei diversantas apsirengęs kaip padorus tokio pobūdžio filmų seklys – ilgas lietpaltis ir plačiakraštė skrybėlė, juodu šešėliu dengianti personažo veidą. Vėliau į muziką įsilieja didžiai lengvabūdiškos gaidelės, o mįslingasis vagis pasirodo esąs labai drovus draudimo agentas liūdnomis akimis ir tyra siela. Ir pavardė atitinkama – Detočkinas. Šiuo vaidmeniu ir blizgančia „Volga“ į rusų kino istoriją įvairavo Inokentijus Smoktunovskis. Čia jis suvaidino ir savo pirmąjį Hamletą. Abu labai geri, o filmas kupinas tokių išradingų, juokingų ir graudžių situacijų, kad yra vietos pasireikšti visiems veikiantiesiems asmenims ir aktoriams.

Andrejaus Mironovo jaunasis verslininkas, anais laikais vadintas spekuliantu, rėžia ugningą kalbą apie konstitucijos suteikiamas galimybes turėti pinigų. Jevgenijaus Jevstignejevo liaudies teatro režisierius taip pat skelbia aktualias idėjas apie tai, kad aktoriai vaidina daug geriau, jei už tai negauna atlyginimo. Olego Jefremovo prokuroras su artisto siela ir ugningu žvilgsniu bando pritaikyti Stanislavskio teoriją kriminalistikoje. Donato Banionio kunigas lietuviškai skaičiuoja rublelius – ilgai, iki penkių tūkstančių.

Dialogai – šmaikštūs, aštrūs, sąmojingi, metaforas ir aforizmus tais premjeriniais laikais sužavėta liaudis pritaikė visiems gyvenimo atvejams. Toks nespalvotas, bet spalvingas, senas, bet nepasenęs, lyriškai komiškas kinas, patvirtinantis taisyklę, kad „rankraščiai nedega“.