Tapie

Kaip sutaikyti Prancūziją ir kapitalizmą


Sumanymo autoriai Tristan Séguéla, Olivier Demangel

Vaidina Laurent Lafitte, Joséphine Japy, Patrick d’Assumçao

2023, Prancūzija, „Netflix“


Sėkmės istorijos apie kuklios kilmės, bet atkaklius herojus, užkopiančius į turtų ir šlovės viršūnę galbūt ir ne visiškai etiškai, bet juk tokios šio pasaulio taisyklės, paprastai mus pasiekia iš hiperkapitalistinių Amerikos Valstijų, o socialdemokratinėje Prancūzijoje filmai dažniau kuriami apie meilę, seksualines neurozes ar Paryžiaus banlieues problemas.

 

Tačiau rugsėjį į „Netflix“ srautą įkritęs prancūzų miniserialas „Tapie“ (angliškai pervadintas „Class Act“) yra būtent tokia amerikietiška istorija, vaizduojanti tikro verslo magnato, politiko ir pramogų pasaulio asmenybės Bernard’o Tapie – beveik prancūziško piliečio Keino – iškilimą ir (santykinį) nuopuolį.

 

Bernaro (Laurent Lafitte) istorija prasideda 7-ojo dešimtmečio pabaigoje bandymais tapti dainininku – jis net pakeitė pavardę, kad būtų lengviau perskaitoma amerikiečiams – ir keliais nepasisekusiais verslo planais, bet vėliau jis atranda patikimesnę sėkmės gyslą: supirkti bankrutuojančias įmones, jas pertvarkyti ir dažniausiai perparduoti (didžiausias tikrojo Tapie tokio tipo pirkinys buvo „Adidas“, kuris seriale paminėtas tik probėgšmais).

 

Vis dėlto tai Prancūzija, todėl nuogas sėkmės ir pelno siekis netinka, čia reikia atsižvelgti į socialinį teisingumą ir profsąjungas, kurios taria paskutinį žodį perkant ir parduodant jų įmonę. Bernaras prisiekinėja, kad yra darbininkų pusėje – juk ir pats kilęs iš darbininkų šeimos, – kad jo pagrindinis tikslas yra išgelbėti įmonę bei darbo vietas – kartu ir visą Prancūziją – ir kad pertvarkant nebus atleistas nė vienas žmogus. Nors jo tikroji motyvacija daug egoistiškesnė, pastarąjį pažadą jis duoda nuoširdžiai ir jo laikosi – bent iki tol, kol kitas projektas arba tiesiog kapitalistinė logika priverčia sulaužyti.

 

Įtampa tarp klasinio solidarumo ir „amerikietiško“ sėkmės etoso struktūruoja pirmąją serialo pusę. Bernarą prie jo darbininkiškų šaknų prilaiko jo tėvas (Patrick d’Assumçao), kuriam jis pirmiausia ir bando įrodyti esąs šio to vertas, tačiau jaučiasi jo smerkiamas, kai dėl sėkmės išduoda tėvo vertybes. O Bernaro socialinio mobilumo aspiracijas įkūnija Dominika (Joséphine Japy), rafinuota vieno iš jo pirmųjų investuotojų sekretorė, besisukanti tarp aristokratų.

 

Dominiką patraukia Bernaro ambicija, ji netrukus tampa jo verslo ir gyvenimo partnere, palaiko jei ne visus, tai daugumą jo sumanymų ir išsprendžia vieną kitą problemą greičiau, nei Tapie suvokia jos svarbą. Kelios scenos išduoda, kad Dominika galbūt net ambicingesnė ir tikrai nuoseklesnė bei nuožmesnė už Bernarą, tačiau pasitenkina likdama jo užnugaryje – šios įtampos serialas kažkodėl giliau neplėtoja (nors titruose kiekvienos serijos pradžioje pabrėžiama, kad Dominikos personažas yra fikcija).

 

Paties Bernaro norai ir siekiai – be gana sunkiai apibrėžiamos „sėkmės“ – ne tokie nuoseklūs ir šokinėja nuo vieno objekto prie kito. Susikrovęs turtus iš verslo jis metasi į TV laidų vedėjo amplua, vėliau žengia į politiką ir priima ministro portfelį – ne iš bet ko, o socialistų prezidento François Mitterrand’o (Samuel Labarthe); šis palygina jį su Reaganu, prisipažindamas, kad JAV prezidentas įkūnija viską, ko jis nekenčia. Nepasisekus politikoje, Tapie savo dėmesį ir energiją nukreipia į sportą, kur jam priklausanti komanda „Olympique de Marseille“ laimi Prancūzijos taurę ir UEFA Čempionų lygą. Ši triumfo akimirka – serialo aktoriai gana juokingai įmontuojami į dokumentinius kadrus iš 1993-iųjų čempionato finalo – žymi Bernaro sėkmės istorijos emocinį zenitą, po kurio eina staigus nuopuolis, juo pompastiškesnis, nes sukeltas palyginti banalaus ir nereikšmingo nusižengimo.

 

Serialo stiprybė yra jo aktoriai: Laurent’as Laffite’as patraukia dėmesį kaip lengvabūdiškas ir vaikiškai įnoringas, tačiau charizmatiškas ir kažkokiu būdu savo šūdmala aplinkinius sugebantis įtikinti herojus su trūkumais, o jį puikiai papildo Joséphine Japy, kurios Dominika daugeliu atžvilgių yra visiška jo priešingybė.

 

„Tapie“ turi pretenzijų užčiuopti platesnį Zeitgeist, pasakyti kažką apie XX a. antrosios pusės Prancūziją ir ją formuojančias jėgas, tačiau dažniausiai tiesiog užsižaidžia gana tiesmukomis opozicijomis: senas isteblišmentas („les aristos“) vs. jaunas underdog, solidarumas vs. kapitalizmas, atsakomybė vs. garbėtroška. Esam tai matę jau daugybę kartų ir septynios valandos trukmės serijos kartais prailgsta.