Balandžių tunelis
(The Pigeon Tunnel)

Kadaise jis parašė, kad žmonės, kurių vaikystė buvo nelaiminga, „visai neblogai sugeba kurti pačius save“. Morrisui jis to nesako, bet veidrodžių motyvas ir rašytojo žodžiai apie aktorius natūraliai įveda į vieną svarbiausių „Balandžių tunelio“ (taip vadinosi ir 2016 m. pasirodžiusi autobiografinė rašytojo knyga) temų – Le Carré vaikystę, kai jis nuo mažens buvo priverstas gyventi įsivaizduotame pasaulyje. Nes realybė buvo pernelyg skurdi. Mama dingo, kai Davidui buvo penkeri, – vieną vakarą ji paėmė lagaminą ir išėjo. Matyt, neapsikentė neištikimo vyro ir nepritekliaus. Vaikai liko su tėvu – žaviu sukčiumi, apgaviku, nuotykių ieškotoju, kuris ne kartą sėdėjo kalėjime, bet kažkaip sugebėjo mokėti už Davido mokslus aristokratų mokyklose ir Oksforde. Tėvas – skausmingiausia „Balandžių tunelio“ pokalbių tema. Morrisas fiksuoja įvairius savo herojaus minčių ir prisiminimų aspektus, rodo, kad rašytojui ilgai nepavyko išsivaduoti nuo tėvo priekaištų, jog sūnus yra pernelyg geras. Tai buvo dramatiški santykiai, tėvas net bandė sūnų šantažuoti, bet akivaizdu, kad būtent tai ir formavo rašytojo charakterį.

Le Carré prisipažįsta, kad buvo apžavėtas sistemos, todėl atsisakė dėstymo Itono universitete ir 1950-aisiais tapo britų specialiųjų tarnybų agentu – iš pradžių Austrijoje (vertėjas ir tyrėjas – ieškojo sovietų šnipų tarp pabėgėlių iš už geležinės uždangos), vėliau Anglijoje (radikalių kairiųjų grupių sekimas) ir Vokietijoje. Nuo 1960 m. Bonoje jis dirbo diplomatu, iš specialiųjų tarnybų pasitraukė 1964 metais.

Tačiau laikui bėgant užplūdo nusivylimas ir pyktis matant, kaip naciai Šaltojo karo metais laisvai vaikšto Vokietijos gatvėmis, stebint Berlyno sienos atsiradimą, išdavystes. Le Carré nusivylė ir MI-6, nors filmų apie Džeimsą Bondą populiarumo piko metais organizacija maudėsi šlovės spinduliuose. Rašytojo požiūris į ją radikalus: „Reikėtų uždaryti tokią nevykusią organizaciją.“ „Balandžių tunelio“ pabaigoje Le Carré pasakoja seną anekdotą apie paslaptingą kambarį, kuriame MI-6 vadas esą saugojo didžiausias paslaptis. Bet atsidarius kambario duris paaiškėjo, kad seifas tuščias, o už jo rastos tik nacių nusikaltėlio Rudolfo Hesso kelnės, kurias jis vilkėjo, kai Antrojo pasaulinio karo metais slapta atskrido į Angliją. Pasak rašytojo, paslapties nėra, yra tik chaosas, o vienintelė paslaptis yra žmogaus elgesys. Bet tai jau gyvenimo pabaigos išmintis: „Kažkuriuo momentu tu nori sužinoti atsakymą, bet žinai, kad kambarys yra tuščias“, o 7-ajame dešimtmetyje iš nusivylimo organizacija ir apskritai pasauliu atsirado pirmieji romanai. Kita vertus, Le Carré neslepia, kad rašymas jam buvo ir būdas pažinti save, nors Morrisas už kadro ir klausia: „Gal mumyse nieko nėra?“

Kita svarbi „Balandžių tunelio“ tema – išdavystė, kai išduoda ne tik svetimi, bet ir savi. Kaip britų žvalgybos karininką Cornwellą atskleidė į Maskvą pabėgęs britų žvalgybininkas ir KGB agentas Kimas Philby. Būtent jam apibūdinti Le Carré „Šnipe, kuris sugrįžo iš šalčio“ sugalvotas „Kurmis“ netrukus tapo bendriniu, Philby bruožų turi ne vieno romano personažas, o savotišku rašytojo alter ego tapo pagrindinis daugelio knygų herojus Džordžas Smailis, nuolat susiduriantis su išdavystėmis. Pasak Le Carré, „Smailis – tai idealus tėvas, kurio aš neturėjau“.

„Balandžių tunelyje“ Le Carré dažnai prisimena Philby, kuris buvo nepaprastai žavus ir neįtikėtinai vienišas, kai nežaidė jokio žaidimo. Ilgam įsimena ir palyginimas, esą, jei Philby kas nors paliktų pagloboti katiną, jis po dviejų savaičių išduotų ir šį. Bet kartu su mintimis apie išdaviką „Balandžių tunelyje“ atsiranda ir apmąstymai apie agento būseną, apie tai, kad saldus šnipo džiaugsmas yra apgauti likimą ir išgyventi. Tačiau prisimindamas pirmąjį apsilankymą Maskvoje 1988-aisiais, Le Carré pasakoja apie Henriko Boroviko (tai buvo vienas įtakingiausių sovietų žurnalistų) siūlymą susitikti su Philby ir suformuluoja bene svarbiausią „Balandžių tunelio“ teiginių: blogis egzistuoja. Le Carré blogis neatsiejamas nuo išdavystės, jis piktinasi Philby, kuris tarnavo Stalinui ir jautė pasitenkinimą, kad išdavė. Tai Le Carré ir yra blogis, nors jis prisipažįsta, kad ir pats galėjo tapti piktadariu, o Morriso paklaustas, ar buvo teisingoje pusėje, atsako nežinąs. Vėliau jis dar pridurs, kad nugyveno kelis gyvenimus, bet niekur nesijautė savu.

„Balandžių tunelyje“ Le Carré nekalba apie asmeninį gyvenimą, bet pažeria taiklių pastabų apie rašytojo amatą, prisipažįsta, kad rašydamas maksimaliai priartėja prie laimės jausmo. Morrisas bando užfiksuoti visus rašytojo atspindžius ir ne tik tuose simboliškuose veidrodžiuose, tapusiuose „Balandžių tunelio“ vizualiniu motyvu, nors rašytojas ir prisipažįsta, kad pats nežino, kas yra už Le Carré kaukės. Bet Morrisas supranta, kad tai nėra svarbu, jo filmas – įspūdingas, gal šiek tiek nostalgiškas (ypač Le Carré gerbėjams) portretas, kuriame, kaip ir rašytojo knygose, susilieja realybė ir fantazija. Tačiau ir viena, ir kita yra tikros.

Kelių „Oskarų“ laureatas Errolas Morrisas (beje, šių eilučių autorei sakęs, kad jo senelis buvo iš Vilniaus) garsėja kontroversiškais portretais – toks buvo jo filmas „Karo rūkas“ („The Fog of War“, 2003) apie karo Vietname laikų JAV gynybos sekretorių R. S. McNamarą ar „Misteris Mirtis: Fredo A. Leuchterio jaunesniojo pakilimas ir nuopuolis“ („Mr. Death: The Rise and Fall of Fred A. Leuchter Jr.“, 1999) apie žmogų, kuris visą gyvenimą išradinėja tobulas mirties bausmės vykdymo priemones ir nuoširdžiai dalijasi su žiūrovais savo atradimais, toks buvo jo filmas „Standartinė veikimo procedūra“ („Standard Operating Procedure“, 2008), kuriame užfiksuoti amerikiečių – karo Irake nusikaltėlių, Abu Graibo kalėjimo prižiūrėtojų prisiminimai, bet iš tikrųjų rodomi plika akimi nematomi karo padariniai žmogaus psichikai. Be abejo, Le Carré Morrisui yra dėkingas personažas, galintis daug pasakyti ne tik apie Šaltojo karo padalyto pasaulio žmogaus situaciją.

Žiūrint filmą iš pradžių trikdė į asketišką pokalbio veiksmo vietą įsiterpiantys inscenizuoti vaikystės prisiminimai ir antruoju vizualiniu leitmotyvu (ar net rašytojo likimo simboliu) tapęs balandžių tunelis – juo iš narvų išleisti balandžiai skrenda tiesiai pas šauti pasirengusius medžiotojus, tarp kurių yra ir Le Carré tėvas. Bet po truputį specialiai filmui suvaidinti epizodai susilieja su le Carré romanų ekranizacijų (daugiausia BBC) fragmentais. Morrisas naudoja daug laikraščių faksimilių, nuotraukų fragmentų, antraščių ir tai atmintyje atgaivina Orsono Welleso „Piliečio Keino“ kadrus. Tik Morrisui gal neprireikė įminti „roželės“ mįslės. Jam svarbiau, kad Le Carré matė blogį ir išgyveno.