Režisierius iš didžiosios R, arba Raimondo Vabalo žanras

„Kino pavasario“ retrospektyva

Raimondas Vabalas
Raimondas Vabalas

Paskutiniame aktoriaus Algimanto Masiulio pokalbyje su režisieriumi Raimondu Vabalu (Agnės Marcinkevičiūtės filme „Laiku suspėjome pasikalbėti“, 2006) pastarasis, numodamas ranka, sako, kad jam jau neberūpi, ką ir kaip apie jį rašys ar kalbės, kad jau nieko negali būti padaryta, nebent jis rašančiajam dar pasirodytų sapnuose. Ir man savotiškai baugu rašyti apie Raimondą Vabalą – tik ne todėl, kad pasirodys sapnuose, bet, matyt, iš pagarbos jo indėliui į Lietuvos kino istoriją, jo ištikimybei savajam pašaukimui, kuris jam buvo kino režisūra.

Kai Raimondui Vabalui buvo vos 22 metai, dar net nebaigusiam studijų Maskvos kinematografijos institute jam teko pirmasis išbandymas – baigti Arūno Žebriūno pradėtą „Kanonadą“ (1961). Kūrybinis Raimondo Vabalo kelias, prasidėjęs iššūkiais, taip niekada ir netapo lengvu pasimėgavimu. Iškart po „Kanonados“ režisierius ėmėsi diplominio darbo – filmo „Žingsniai naktį“ (1962). Vabalas pasakojo apie kalinių pabėgimą iš Kauno IX forto. Nors filmo scenarijus Vabalui buvo „nuleistas iš viršaus“ ir dar su privalomu paskyrimu „Kauno komjaunimo pogrindininkams“, jaunas režisierius sugebėjo papasakoti apie nacių okupuotą Kauną savitai ir išvengė propagandinio kino. Filmo stilius artimas ir vokiečių ekspresionizmui (ryškūs šešėliai, kontrastai, įtampa, iškreipta erdvė), ir prancūzų poetiniam realizmui, o kai kas gal ras užuominų į ir Jeano Renoiro precizišką kadro kompoziciją bei plastiką. Toks išraiškos priemonių derinys sukuria realistišką, o kartu dramatišką filmo nuotaiką. Prisimindamas šį filmą, Raimondas Vabalas yra prisipažinęs, kad jam nebuvo leista aiškiai parodyti, jog dauguma kalinių buvo žydai. Tačiau režisierius pakvietė du talentingus žydų aktorius, bent taip atiduodamas duoklę tikriems įvykiams.

Jau pirmieji Raimondo Vabalo filmai sukuria įspūdį, kad kitapus ekrano stovi stipri, tvirta asmenybė, gal net griežtoka, bet ir labai laisva. Vėlesni jo filmai „Laiptai į dangų“ (1966), „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) ar „Akmuo ant akmens“ (1971) tik sustiprino šį įspūdį. Pradėjus skaityti Vabalo straipsnius, rašytus žurnalui „Kinas“, ar klausant jo interviu, tampa akivaizdu, kad režisierius ne tik dirbo Lietuvos kino studijoje ir kūrė filmus – jis gyveno kinu, todėl jo asmenybės niekaip neatsiesi nuo kūrinių. Viename interviu režisierius piktinosi „macaičių ar valiulių primestomis etiketėmis“, esą kino kritikai Vytauto Žalakevičiaus filmams priklijavo žodį „intelektualūs“, Arūno Žebriūno – „poetiški“, o Vabalui teko socialiai angažuotų arba psichologinių dramų kūrėjo etiketė. Paklaustas apie jo filmams būdingą žanrą, liepė klijuoti etiketę „Raimondas Vabalas“.

Gal dviejų didelių mokytojų – teatro režisieriaus Juozo Miltinio ir rusų kino klasiko Levo Kulešovo – stiprybė, kategoriškumas įskiepijo dar jaunam Vabalui begalinę pagarbą pasirinktam keliui ir sau pačiam kaip menininkui. Pats Vabalas vartojo šį žodį, nes kinas jam pirmiausia buvo menas ir toji erdvė, kur režisierius gali kalbėti apie svarbiausius dalykus. Tad paties juokais pasiūlytas žanras „Raimondas Vabalas“ atliepia jo norui sekti François Truffaut pasiūlytu autorių politikos keliu. Bet ir tai būtų dar vienos kategorijos, noro sudėti kūrėjus į lentynėles bandymas. Labiausiai režisieriaus poziciją atspindi pasiaukojimas kino menui. Daugelis jo bendražygių liudija, kiek daug energijos iš režisieriaus pareikalavo filmai, ir priduria, kad Vabalas liko neparsidavęs ir nepasidavęs.

Mūsų dienomis keistai ir paradoksaliai atrodo prasti sovietmečiu kino kritikų bei žiūrovų parašyti Vabalo filmų vertinimai. Jūratė Visockaitė 2003 m. „Šiaurės Atėnuose“ parengė trumpą straipsnį, kuriame pateikti filmo „Birželis, vasaros pradžia“ vertinimai. Pavyzdžiui, režisierius Leo Arnštamas rašo: „Deja, taip ir nesupratau autorių sumanymo. Sąmoninga sankaupa gniuždančio nuobodulio.“ Pati straipsnio autorė primygtinai siūlo „pasitaikius progai, ypač dabartiniams jauniesiems, įkvėpti oro ir pasitikėjimo šio filmo seanse“. Dabar parašytuose tekstuose šis filmas vertinamas kaip vienas įdomiausių lietuvių autorinio kino pavyzdžių.

Daugelis tuometinių atsiliepimų dabar atrodo naivūs ir parsidavėliški, nes filmas, kainavęs Vabalui daug kantrybės bei užsispyrimo (cenzoriams vis neįtiko scenarijus, o paskui ir pats filmas), išlieka organiškas, perteikia savo laiko nuotaikas ir svarbiausius klausimus. Skaudžiausiai, bet ir nuoširdžiausiai išreikšta baimė, kad „niekas nepasikeis...“ Tai aktualu ir šiandien.

Aktualus ir gyvas ne tik šis režisieriaus filmas. Pažvelgus į filmų „Marš, marš, tra- ta-ta!“ (1964) ar „Akmuo ant akmens“ (1971) siužetus, akivaizdi galingųjų manipuliacijų ir beatodairiškos jėgos rodymo pačiais primityviausiais būdais kritika. Juk ir šiandien vyksta toks pat galios rodymas, net kultūros srityje vis labiau populiarėja korporaciniai darbo modeliai ir prisitaikėliškos vartotojų praktikos. Ne kartą Vabalo kartota frazė „Kur du maži pešasi, ateina trečias ir juos suvalgo“ skamba kaip neišmokta pamoka.

Vėlesni režisieriaus filmai „Ties riba“ (1972), „Mainai“ (1977) ar lankomumo rekordus sumušęs „Skrydis per Atlantą“ (1983) prarado Vabalui būdingą naujos kino minties veržlumą, režisūros preciziškumą ir griežtumą, jų centre vis dažniau atsiduria dialogais grįstas pasakojimas ir gana didaktiška pagrindinė filmo mintis. Tačiau visi jie, net ir paskutinis filmas „Miškais ateina ruduo“ (1990), tapo savo epochos liudytojais. Filmas „Mainai“ perteikė to meto moralines nuostatas, didėjantį susvetimėjimą, bet kartu vaizdžiai atskleidė ir Vilniaus atmosferą. Žymusis Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“, iš režisieriaus pareikalavęs milžiniškų jėgų ir ryžto, rodo, kad tada Lietuvos auditorijai ypač reikėjo pasakojimo apie nacionalinius herojus. Vabalo filmas apie Dariaus ir Girėno skrydį privertė žmones stovėti eilėse prie kino teatro kasų, tapo atgaiva pavargusiems nuo sovietų ideologijos. Šis filmas turėtų būti tyrinėjamas kaip svarbus kultūrinis reiškinys, laiku suskambėjęs ir išgirstas.

Vabalo kūrybai suprasti ir įvertinti prireikė laiko. Kita vertus, jo filmams, matyt, trūksta populiariajai kultūrai būdingo lengvumo, tad nenuostabu, kad iki šiol nė vienas Vabalo filmas nebuvo suskaitmenintas ir restauruotas. Lietuvos kino paveldo neprieinamumas vis dar lieka viena svarbiausių problemų. Ji tiesiogiai siejasi ir su šiuolaikinio lietuvių kino situacija. Įdomu būtų išgirsti Vabalo nuomonę apie šių dienų kino procesus. Galima prisiminti, ką režisierius interviu kino kritikei Rasai Paukštytei 2000-aisiais sakė apie lietuvių kiną: „Su žiburiu lietuvių kine ieškosi ir nerasi žaismingo lengvo humoro, ritmingos filmo tėkmės, kiek nors rišlesnio pasakojimo. (...) „Lietuvių kino“ sąvoką vartoju daugiau neigiama prasme.“ Kokia šiandien būtų lietuvių kino klasiko nuomonė apie mūsų kiną ir jo paties kūrybą? Ar situacija nuo 2000 m. pasikeitė?

Matyt, daugelis sekančių kino kultūros procesus Lietuvoje pritartų Raimondui Vabalui, kad šiuolaikiniam lietuvių kinui stinga erudicijos, atsidavimo ir pasitikėjimo žiūrovais. Vabalo filmai nebuvo manieringi, nesistengė priblokšti žiūrovų, jų kalba buvo paprasta, bet taikli ir apgalvota. Jam rūpėjo ir kino menas, ir žmonių tarpusavio santykiai, ir platesni pasaulio kontekstai ar procesai, kurių apmąstymai suteikia Vabalo filmams universalumo ir svorio.