„Samsara“ iš „Taip toliau“
Šio filmo pristatymu Lietuvos žiūrovams savo veiklą pradės nauja kino leidybos kompanija „Taip toliau“. Berlyno kino festivalio „Encounters“ programos specialiuoju žiuri prizu apdovanotos „Samsaros“ kelionė prasidės ypatingu renginiu Vilniaus kultūros erdvėje „Gallery 1986“. Filmo seanse dalyvaus režisierius, o jį pratęs šviesų instaliacija ir didžėjaus pasirodymas, specialiai kuriami šiam renginiui. Apie pirmojo filmo išleidimą ir naujos veiklos pradžią pasakoja „Taip toliau“ įkūrėjos Aistė Račaitytė, Mantė Valiūnaitė ir Ignė Smilingytė.
Aistė Račaitytė: Norisi pradėti nuo mūsų pavadinimo ir galimų jo interpretacijų. Aš pati šnekamojoje kalboje, nenorėdama kaip nors vienaprasmiškai pabaigti sakinio, dažnai sakau „ir taip toliau“. Tačiau mūsų kompanijos pavadinimas yra ne apie galimą panašumą ar pasikartojimą, o apie tai, kas kiek toliau nuo kasdienių dalykų – ne tik geografiškai, bet ir forma, idėjomis. Tai pasiūlymas žiūrovams su mūsų kuruojamu turiniu nukeliauti toliau nei įprasta. Ne paslaptis, kad susibūrusios ieškojome nišos, kuri kino lauke dar neužimta. Lietuvoje jau visai nebloga europietiško kino sklaidos būklė, bet vis dar trūksta kino iš Pietų Amerikos, Azijos bei Afrikos žemynų.
Mantė Valiūnaitė: Keliaujant po tarptautinius kino festivalius, gilinantis į kino istoriją, akivaizdu, kad labai svarbu neužsidaryti Europos ar Šiaurės Amerikos kūrinių lauke. Būtina plėsti kultūrinius akiračius. Šiuo metu daugelis festivalių stengiasi įtraukti kiną iš kuo įvairesnių šalių, parodyti, koks jis gali būti skirtingas. O kinotyrininkai deda didžiules pastangas, kad kino istorijos būtų parašytos ne vien iš vakarietiškų pozicijų. Pietų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje galima atrasti skirtingų kino judėjimų, kino eksperimentų ir savos kalbos ieškojimo. Kai imi daugiau domėtis skirtingų šalių kino istorija, atrandi, koks turtingas kūrybinis gyvenimas ten vyko ir vyksta. Manau, svarbu ir Lietuvoje puoselėti kuo platesnį žvilgsnį į kino kultūrą.
Ignė Smilingytė: Svarbu nuolat tikrinti savo perspektyvą, įsivaizdavimus ir neišvengiamai prie pasaulio suvokimo prilimpančius stereotipus. Man patinka, kad pavadinimas „Taip toliau“ yra lyg šiek tiek netaisyklingas, poetiškas atsakymas į keistos formos klausimą – „kaip toliau?“. Man tai skamba taip: kokiu būdu tai, ką matau, yra toliau už mano įsivaizdavimą ar išankstines nuostatas. Žiūrėdama daug kino ir apskritai gyvendama vaizdų ir istorijų gausoje, visada ieškau to itin reto ir brangaus nustebimo jausmo. O jis gali būti dvejopas – nuostabą kelia ir netikėtos mintys, istorijos, raiška, ir tai, kaip giliai rezonuoja istorijos ir jausmai iš geografiškai ar kultūriškai nepažintų tolių. Kol kas matau tai kaip bendrą filmų, į kuriuos žvalgomės ir kuriuos jau pasirinkome veiklos pradžiai, bruožą.
A. R.: O žvalgomės ten, kur akys krypo daug metų, tačiau dabar žiūrime jau turėdamos idėjų apie savo veiklos spektrą. „Taip toliau“ namus kuriame kultūros komplekse „Sodas 2123“, kur žadame užkurti kasmėnesinį kino klubą. Tokio kino žiūrėjimo pobūdžio Vilniuje trūksta – kino klubas tapo lojalumo programų sinonimu, bet po seansų visi skuba išsilakstyti, ekrane prasideda kito seanso reklamos. Norime sukurti erdvę, kurioje po filmo vyktų žiūrovų pokalbiai apie kiną ir niekur nereikėtų skubėti. „Sodas 2123“, kuriame verda socialinis ir kultūrinis gyvenimas, – tam ideali vieta. Bet pirmiausia esame kino leidybos kompanija ir mūsų pagrindinė veikla bus kino platinimas Lietuvoje. Orientuosimės į paminėtas kryptis, bet neatsisakysime ir kitokių filmų, su kuriais labai norisi dirbti. Taip nutiko su keliais lietuviškais kino projektais, kurie mums „nurovė stogą“, ir jau dabar smagu galvoti, kaip tai bus ypatinga. Savo veikla norime pristatyti filmus žiūrovams be skubos, juos kuo plačiau ir įdomiau kontekstualizuojant bei aktualizuojant, o svarbiausia – perteikiant mūsų pačių meilę jiems.
M. V.: Pradedame savo veiklą nuo kino leidybos, bet mūsų sena svajonė – įkurti festivalį, kuriame būtų puoselėjamas kinas iš tolimų kraštų, jo „neegzotizuojant“. Taip pat mums labai svarbu, kad šiame festivalyje kinas megztų dialogą su kitomis meno šakomis. Apskritai kviesime žiūrovus pažinti, kad kinas gali būti labai įvairus, kad jis gali išplėsti savo ribas ir būti rodomas ne tik kino salėse, bet ir parodų erdvėse ar kitose alternatyviose vietose.
A. R.: Todėl savo tikrąja pradžia laikome „Samsaros“ renginį „Gallery 1986“, kuriuo tarsi siekiame užduoti veiklos toną. Mus domina, ką reiškia galimybė kiekvienam filmui skirti tiek dėmesio, kiek reikia, kad žiūrovai jį iki galo patirtų. Susipažintų su jo kontekstais, leistų filmo idėjoms išsiplėsti, jungiant jį su kitomis meno formomis ir netikėtomis erdvėmis.
I. S.: Taip, „Samsara“ mums tapo itin prasmingu atskaitos tašku. Režisierius yra europietis – Louis Patiño kilęs iš Galisijos, – tačiau susidomėjęs atidus jo žvilgsnis nukelia mus į Laosą ir Tanzaniją. Reinkarnacijos idėja čia skleidžiasi ne tik filmo istorijos, bet ir kino formos prasme. Sukūręs filmą, kurį galima patirti kitaip, nei įprasta, Patiño kviečia žiūrovus atsiverti formos eksperimentams, kurie organiškai įsilieja į pasakojimą, nereikalaujant analitiško žvilgsnio ar papildomų pastangų suprasti, įsijausti į kūrinį. Kartu tai leidžia jungti kino rodymą su muzika, šviesomis, erdve, liekant filmo pasaulyje. Bet svarbiausia – itin įtaigiai kine išskleidžiama reinkarnacijos idėja.
M. V.: Šio režisieriaus žvilgsnis išvengia egzotizavimo, o to ir mes, dirbdamos su filmais iš tolimų kraštų, vaizduojančių geografiškai nutolusias kultūras, sieksime išvengti. Patiño gilinasi į šalių, kuriose keliavo, istoriją bei tradicijas ir į modernėjančios visuomenės pokyčius. Norisi pabrėžti, kad filmas unikalus ne vien formos sprendimais, jis ypatingas tuo, kad nufilmuotas juostoje. Įsivaizduoju, kad dideliame ekrane su geros kokybės garso sistemomis, kurias turi „Gallery 1986“, tai bus įsimintina ir jaudinanti patirtis.
A. R.: Mane jau retai kine kas nors nustebina, bet kai taip nutinka, meilė kinui pasikelia kvadratu. „Samsaroje“ labiausiai patiko tai, kad nors jo tema sena kaip pasaulis, o filmai apie budizmą dažniausiai būna pilni sentimentalios ezoterikos, Patiño sukūrė kažką itin naujo ir modernaus, originalumu prilygstančio eksperimentinio kino klasikai. O kartu tai visai nepretenzingas ir gana aiškus filmas, kuris turėtų patikti įvairiai auditorijai. Kinas, kaip ir teatras, neegzistuoja be žiūrovų. Mūsų tikslas – kad mūsų išleidžiami filmai turėtų įdomų gyvenimą ir jį pamatytų visi, kam jie gali patikti. O kas toliau „Taip toliau“?
M. V.: Iki šiol atsimenu, kokį didžiulį įspūdį pirmą kartą viešint Bolonijos kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“ man paliko senegaliečių režisieriaus Ousmane’o Sembene’o filmas „Juoda mergina“ („La Noire de...“). Taip susidomėjau ir po truputį stengiuosi susipažinti su skirtingų Afrikos šalių kinu. Senegalas ypatingas savo kino palikimu, bet ten atsiranda ir naujų balsų, kurie gali sudominti pasaulį. Į Kanų kino festivalio pagrindinį konkursą antrą kartą per kelerius metus buvo atrinktos iš Senegalo kilusios ir Prancūzijoje gyvenančios debiutuojančios režisierės. 2019 m. tai buvo Mati Diop su filmu „Atlantės“ („Atlantique“), o šiais metais – sužavėjusi Ramata-Toulaye Sy su filmu „Banelė ir Adamas“ („Banel e Adama“). Labai džiaugiamės, kad galėsime tokį išskirtinį filmą iš Afrikos pristatyti Lietuvos žiūrovams. Tikimės, pavyks kartu Ramata-Toulaye Sy parengti Senegalo kino retrospektyvą, kuri lydėtų „Banelės ir Adamo“ išleidimą.
I. S.: Šiame pokalbyje vartojame terminą „kino leidyba“. Jį sugalvojome ne mes, tokį platinimo veiklos pervadinimą Aistė parsivežė iš susitikimų su Europoje veikiančiais boutique kino platintojais. Rūpestis, kokio siekiame kiekvienam filmui, mums primena knygų ar muzikos įrašų leidybą. Tai pasakojimas, iš kur ir kaip atsirado kūrinys, su kuo jis siejasi ir kaip skleidžiasi jo prasmės, susitikus su auditorija. Savo kino rodymo ir kuravimo praktikoje susiduriame su daugybe smalsių žiūrovų ir žiūrovių, kurie ne tik nebijo, bet ir nori išklysti iš įprastų kelių. Apie juos ir galvojame planuodamos veiklą. Tikiuosi, rasime vieni kitus kino klube, kino salėse ir kitur.
