Vilniaus kaleidoskopas

Parodos salė tematiškai suskirstyta į septynias mažesnes erdves. Kiekviename parodos skyriuje randame bent keliolika klipų iš įvairių filmų, apimančių laikotarpį nuo XX a. 2-ojo dešimtmečio iki šiandieninio Vilniaus vaizdų. Visų čia matytų ištraukų greitai atpasakoti neįmanoma, bet atgaminti labiausiai įsiminusius ekranų švystelėjimus galima.

Pirmiausia reprezentuojamas sakralusis Vilniaus aspektas bei jo gyventojai. Bažnyčiose šmėžuoja jaunųjų choristų veidai („Andrius“, „Kai aš mažas buvau“), po varpines landžiojantys vaikai („Aš esu“). Laidotuvių vaizdus iš kronikų, naikintus dvasinius paminklus (sovietmečiu sandėliais paverstas bažnyčias ar neišlikusią Vilniaus Didžiąją sinagogą) ir kitus slegiančius vaizdinius keičia naujų kartų džiaugsmas, dainos bei šokiai, tampantys Vilniaus gatvių kasdienybe. Istorinė atmintis susiduria su viltingu nusiteikimu ateičiai.

Kadruose keičiasi veidai, laikas, tautybės, istorija ir fizinės formos – ne tik žmonės, bet ir miesto simboliais tapę (nors iš akiračio jau išnykę) paminklai: filme „Dviese ant tilto“ (rež. Valdas Navasaitis, Marius Ivaškevičius, 2004) kiek romantizuotai lietuje mirkstančios dvi Žaliojo tilto skulptūros, vaizduojančios darbininkus, įkūnija ne tik aktualių diskusijų pradžios tašką, bet ir nusistovėjusių simbolių permąstymo momentus, jų reikšmių perkūrimą.

Kad nepamirštume, jog ši paroda – dar vienas meilės laiškas Vilniui, viena jos erdvė skiriama priminti, jog šis miestas ir pats priverčia įsimylėti – save ar kitus. Painiose Senamiesčio (ar Antakalnio) gatvelėse, kur filmuose bėgiojo įsimylinčios porelės („Kai aš mažas buvau“), ant sovietinių daugiabučių stogų, kapinėse, parkuose ar pavojų pilnuose tamsiuose pakampiuose... Miestas tyrinėjamas ir per meilės pasauliui kupinas vaiko akis ar bent tam skirtus filmus.

Galiausiai apžvelgiami periodai, kuriuose sąveikauja pavergimas ir išsilaisvinimas, tekę Vilniui ir visai šaliai. Nemažai dėmesio skiriama filmuotai kronikų medžiagai. Tarp nespalvotų okupacijų šešėlių, liudijimų ar atsiminimų apie juos atsiranda ir pirmas spalvotas lietuviškas filmas „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964), savo teatrališkumu, ne tik vizualiniais, bet ir dramaturginiais posūkiais bei politinės parodijos žanru išsiskiriantis šios parodos erdvėje ir bendrame Lietuvos kino kontekste.

Per Vilnių žygiuojančius kareivius galiausiai pakeičia apie laisvę dainuojantys atlikėjai ir grupės, po ilgų priespaudos metų skelbiantys nepriklausomybę. Šmėžuoja ilgos linijos iš susikibusių rankų bei „pogrindiniai“ Artūro Baryso filmai.

Paroda „Vilnius kine“ savo erdve primena archyvo (didelė dalis filmų į parodą ir atkeliauja iš archyvų) ir labirinto hibridą. Neįmanoma nustoti klaidžioti, baigti žiūrėti, žvalgytis, akimis ko nors vis ieškoti. Beveik keturios dešimtys ekranų su ištraukomis iš daugiau nei šimto lietuviškų filmų – gana painus vaizdinis Vilniaus kaleidoskopas, į vieną vietą surenkantis skirtingų laikotarpių, skirtingomis akimis pamatytus vaizdus.

Dėl rodomų filmų (ar, greičiau, jų trumpų epizodų) gausos apsilankymas šioje parodoje tampa ne aktyviu, giliu žiūrėjimo veiksmu, bet aktyviu nuorodų ir pasiūlymų rinkiniu: ką reiktų pažiūrėti, ką praleisti, ką prisiminti iš naujo... Į rodomus filmų epizodus įsigilinti ir ilgiau vienoje vietoje sustoti sutrukdo ir minimalios galimybės atsisėsti. Kaip ir judrus Vilnius, parodą lankantis vilnietis ar svečias priverstas neatsilikti nuo miesto ritmo ir nuolat plaukti erdviniame vaizdų koliaže.

Tačiau šiame labirinte netenka vaikščioti visiškai užrištomis akimis: (at)kuriamo ir perkuriamo Vilniaus vaizdus kine lydi filmų scenose fiksuojamų vietų pavadinimai ir nuorodos. Žvelgdama į ekranus vis dažniau susikoncentruoju ne tiek į pačius veikėjus, jų sakomus žodžius, veido išraišką, kiek į patį miestą, bandau atpažinti jo erdves, susimąstau, ar visi rodomi kampeliai man pažįstami, mėginu įspėti, kaip į šiuos vaizdus žvelgė akys už kino kamerų objektyvų. Gilinuosi nebe į filmų gausą, bet į vis kitokį miestą. Svarbiausias tampa fonas ir jame atsirandantis, o kartu ir besikeičiantis Vilnius – kintant laikui ir artėjant dabarčiai, kino objektyvų žvilgsnis vis pasislenka nuo Senamiesčio ir jį supančių erdvių į kylančius naujus mikrorajonus.

Ši paroda – gimtadieninis meilės laiškas – vietomis pasirodo kiek chaotiška ir net per didelė, bet leidžia pasivaikščioti po miesto labirintus, klaidinančius ne tik gatvėse, bet ir laike.