Mes kartojame tą pačią istoriją, tik šiek tiek kitaip

Norėčiau pradėti nuo vakar rodyto filmo. Jis man padarė didelį įspūdį. Prisiminiau George’o Orwello knygą „Gyvulių ūkis“, rodančią, kaip veikia totalitarinė sistema. Bet romane nieko nepasakyta, kaip tokioje sistemoje jaučiasi žmogus. Jūsų filmas vizualizavo gyvenimo totalitarinėje visuomenėje būseną. Matydamas, kaip tiksliai kontroliuojate filmo erdvę ir valdote kamerą, kaip protingai naudojate išraiškos priemones, negalėjau atsikratyti minties, kad Jums patinka tai, ką darote. Ar aš teisus?

Ne. Man visai nepatiko filmuoti. Aš tai dariau, nes man rūpi žmonės. Žmogus mane labiau domina negu kinas. Žmogaus klausimas daug svarbesnis, labiau reikalaujantis supratimo, šventesnis. Kas vyksta žmogui – būtent tai mane domina. O kinas leidžia priartėti prie atsakymo. Bet centre visada yra žmogus. Ir, aišku, ne tik žmogus, nes mes gyvename ne beorėje erdvėje, aplink mus – pasaulis, mus supa daiktai, gamta...

Kaip manote, ar per trisdešimt šešerius kūrybos metus bent kiek priartėjote prie atsakymo į klausimą apie žmogų?

Šiek tiek (šypsosi). Negali sakyti, kad priartėjai, nes pasaulis pilnas paslapčių. Manau, kad dabar esu vyresnis ir šiek tiek apie tai žinau. Tik tiek...

Filme „Šeimos lizdelis“ mačiau žmones, kurie trūks plyš bando būti laimingi, bet tai neįmanoma. Tai man padarė didžiausią įspūdį. Prisimenu sceną pramogų parke, tai vienintelė filmo scena, kai šeima atrodo laiminga: pamenate, ten, karuselėje? Tačiau vėliau tai paneigia kadras, kuriame matome pakrūmėje vemiantį tėvą. Žinote, dabar karuselė yra vartotojų visuomenės simbolis kaip ir amerikietiški kalneliai...

Kiekviename mano filme galime pamatyti žmones, kurie bando save pralinksminti, nes kiekvienam žmogui gyvenime reikia džiaugsmo, ko nors, kas padarytų jį laimingą. Bet to džiaugsmo ir tos laimės išraiška labai aiškiai parodo, kokia yra tikroji mūsų gyvenimo kokybė. Turime ją tik tokią.

Ką turite galvoje? Gyvenimo kokybė gali būti suprantama skirtingai.

Kalbu apie kasdienio gyvenimo kokybę. Apie tai, ką galima padaryti. Kokia yra didžiausia žmogaus tragedija? Turi gebėjimą kažką padaryti, bet negali to padaryti, nes nesi pajėgus. Nuolat jaučiame, kad kažką galime padaryti, bet kartu ir nepajėgiame. Būtent ši įtampa yra tragedija, nes žmogus gyvenime neturi galimybių. Kiekvienas turi tik vieną gyvenimą, todėl gyvenimo kokybė yra šio gyvenimo kokybė, ir šansas turėti visavertį gyvenimą yra tik vienas, tik šitam gyvenimui.

Kartais man atrodo, kad menininkas daug jautriau reaguoja į šią įtampą.

Menininkai yra laimingi žmonės. Pavyzdžiui, aš esu laimingas, nes galėjau daryti tai, ką noriu. Aišku, stengiausi padaryti viską, kas įmanoma. Bet manau, kad man pasisekė, nes mane lydi ypatinga sėkmė.

Kai kurie kritikai lygina Jus su Andrejumi Tarkovskiu, esą panašus stilius, bet... Jūs ką tik sakėte, kad žmogus jaučia įtampą tarp to, ko jis nori, ir to, ką gali padaryti. Panašią įtampą pastebiu ir Tarkovskio kūryboje.

Žinote, koks tikrasis skirtumas tarp manęs ir Tarkovskio? Jis tiki Dievu, o aš ne. Kai jis rodo mažą ir sutrikusį žmogų, tą jis daro, nes tiki Dievu. Ir kai lietus lyja jo filmuose, jis nuplauna žmones, lietus yra Dievo šauksmas, o mano filmuose lietus paprasčiausiai lyja ir daro žmonių pasaulį dar bjauresnį.

Po filmo „Verkmeisterio harmonijos“ („Werckmeister harmóniák“, 2000) peržiūros teko kalbėtis su vienu žiūrovu. Jis pasakė, kad pagrindinis skirtumas tarp Tarkovskio ir Jūsų tas, kad Jūsų filmuose nėra vilties. Ar jis klydo?

Ne visai. Jis šiek tiek klydo, nes kas yra viltis? Niekados nežinai, kas yra viltis. Žinai tik viena – gyveni savo gyvenimą: atsikeli kas rytą, dirbi savo darbą, vakare eini miegoti, užmiegi, ruošiesi kitai dienai. Ir taip diena po dienos. Tikrai nežinau, ką mes vadiname viltimi. Kai kalbame apie viltį, turime galvoje tam tikrą troškimą. Jis reiškia lūkestį, kad kažką norime daryti kitaip. Jei negali ko nors padaryti kitaip, negali būti laimingas. Nemėgstu žodžio „viltis“, nes jis šiek tiek dirbtinis. Tikslesnis žodis man yra iliuzija. Aš neturiu jokių iliuzijų. Todėl aiškiai matau, kas iš tikrųjų yra gyvenimas.

Tada man kyla klausimas, ar žmogus gali būti laimingas?

Nežinau. Manau, kad kiekvienas yra pajėgus būti laimingas, bet nežinau, kas gali būti laimingas. Iš tikro nežinau.

Bet gal todėl, kad atskiriame žmones nuo Dievo (arba bent jau nuo jo galimybės), Jūsų filmų herojai atrodo apleisti.

Apleisti? Pavartojote šį žodį ir man aišku, kad tikite Dievą. Dievas sukūrė žmogų ir paliko. Bet aš netikiu tuo, kad kas nors mus saugo. Yra taip, kaip sakė Nietzsche, – „Dievas mirė“. Tuo viskas pasakyta. Viskas baigta. Deja, Dievas mirė.

Bet sakydamas šiuos žodžius Nietzsche neturėjo omenyje, kad Dievo nėra, tik kad sprendžiant pagal tai, kaip žmonės elgiasi tarpusavyje, atrodo, jog Dievo nėra. Kad jie elgiasi taip, tarsi Dievas būtų miręs.

Nežinau, tai man per daug sudėtinga... Jūs taip tikite. Aš taip nemanau (juokiasi)... Skaitant Bibliją galima aiškiai matyti, kad žmogus jau viską padarė. Kiekvienas nusikaltimas, kiekvienas blogas darbas, kokį tik gali įsivaizduoti, yra aprašytas Senajame Testamente. Žmonės išnaikino tautas, motina pakėlė ranką prieš savo sūnų, visi nusikaltimai, kiekvienas blogas darbas jau buvo kada nors padarytas... Mes negalime padaryti naujų dalykų. Mes tik kartojame vis tą pačią seną istoriją. Būtent tai mane ir domina. Kad mes darome tą patį, tik šiek tiek kitaip. Tik tiek.

Jūs paminėjote istoriją. Gal galėtumėte pakomentuoti, kokią vietą Jūsų filmuose užima istorija? Ar istorija jūsų filmuose svarbi?

Man ir plyta sienoje turi savo istoriją. Nes ji yra sienos dalis ir gali turėti savo istoriją. Visata pilna istorijų. Žmogaus gyvenimo istorija, pasaulio istorija ir pan. Atomų judėjimas taip pat yra istorija. Klausimas kitas: iš kur imti istorijas, kokios istorijos tau svarbios, kokios istorijos tau įdomios. Tai yra pagrindinis klausimas.

Kino kritikai, imdami iš Jūsų interviu, dažniausiai klausia apie ilgą kadrą. Paklausiu kitaip: kaip Jūs žinote, kada kadras turi baigtis?

Ar Jūs gaminate valgį?

Taip.

Kai gamini valgį, jauti, ką turi daryti. Panašiai ir filmuojant. Negaliu pasakyti recepto. Turi jausti pats. Jei esi filmavimo aikštelėje, jauti žmones, kamerą, visą filmą. Kai gamini valgį, jauti, kiek prieskonių ir druskos reikia įdėti, kad būtų gerai. Būtent taip aš elgiuosi, kai filmuoju.

Noriu paklausti apie uždarą Jūsų filmų erdvę. Jos buvimas atrodo savaime suprantamas.

Taip, erdvė išties yra šiek tiek klaustrofobiška. Bet filme „Šėtono tango“, kurio veiksmas vyksta Vengrijos lygumose, yra tas pats klaustrofobijos jausmas. Kodėl? Nes jį lemia mūsų žvilgsnis, jis kyla iš to, kaip mes matome...

Man atrodo, kad menininkui jo kūrinys yra kaip motinai jos kūdikis. Kaip jis gimsta?

Kaskart skirtingai. Dažniausiai reikia tam tikro įkvėpimo, kažko, kas tave sujaudina. Ir kiekvieną kartą susiklosto vis kitokia situacija. László (garsus vengrų rašytojas László Krasznahorkai, Tarro kūrybos bendražygis, kelių jo filmų scenarijų bendraautoris, – red. past.) knyga „Pasipriešinimo melancholija“ parašyta 1990-aisiais, aš ją skaičiau 1993 ar 1994 metais. Man knyga labai patiko, bet atrodė, kad neįmanoma pagal ją sukurti filmą. Supratau, kad tai labai gera knyga, bet nesupratau, kaip ir su kuo tai būtų galima padaryti. 1999 m. buvau Berlyne, vedžiau kūrybines dirbtuves jauniems kino kūrėjams. Viena iš dalyvių – jauna vokiečių režisierė – darė aktorių atranką savo filmui. Ji pakvietė kelis žmones, tarp jų ir mane. Žiūrėjau, kaip ji dirba, o Larsas Rudolphas (aktorius, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį filme „Verkmeisterio harmonijos“, – red. past.) tyliai sėdėjo kampe. Išėjau pasikalbėti su juo į lauką. Po kelių valandų jau skambinau László ir sakiau, kad radau labai gerą aktorių Valuškos vaidmeniui, ir dabar mes galime kurti filmą.

Jūsų filmuose labai svarbi muzika. Ji suteikia filmui struktūrą, ritmą. Kodėl?

Nežinau. Visų pirma, man labai patinka muzika. Antra, mėgstu Mihály Vigo atliekamą muziką, Vengrijoje tai legendinis muzikantas. Jis kartu ir kompozitorius, turi savo grupę. Tai – vienas svarbiausių 9–10-ojo dešimtmečių underground muzikantų. Mes kartu sukūrėme filmą „Rudens almanachas“ („Öszi almanach“, 1984). Nežinau, kodėl man reikėjo jo muzikos, kodėl man reikėjo būtent jo... Kodėl man patinka su juo dirbti? Nes mes nekalbame apie meną, apskirtai apie nieką nekalbame. Jei kalbame, tai arba apie nereikšmingus dalykus, arba apie praktines problemas. Mes niekad nekalbame apie didelius dalykus. Ir niekas nekalba. Jei ateini filmuoti, aikštelėje visi dirba, niekas nekalba apie meną, apie būsimą filmą ir pan. Tik apie tai, ką reikia padaryti, kaip tai padaryti, ir viskas.

Man atrodo, kad žmonės, klausinėjantys apie „didelius“ dalykus, kelia Jums nuobodulį...

(Juokiasi). Tai ne nuobodulio, o verbalinės komunikacijos klausimas. Kaip aš, būdamas kino režisierius, galiu paaiškinti filmą? Tai sudėtinga. Filmas man pirmiausia yra vaizdas, ritmas, muzika, triukšmas, žmogaus veiksmas ir dar kai kas daugiau. Kaip galiu pasakyti tai žodžiais? Pateiksiu vieną pavyzdį. Jei manęs paklausite, apie ką yra filmas „Verkmeisterio harmonijos“, atsakysiu taip: tai filmas apie seną, pavargusį žmogų, kuris eina valgyti į valgyklą ir eidamas per aikštę pamato didelį negyvą banginį. Jis pasižiūri į didelio negyvo banginio akį. Tai ir yra visas filmas. Ir esu teisus, taip sakydamas. Bet filmas yra ir tai, ką tu jauti, kai visa tai matai. Žinau, ką norėjau pavogti, kokias emocijas norėjau sukelti, bet kaip galiu tai paaiškinti? Tai neįmanoma. Būtent todėl sunkoka ką nors pasakyti apie filmą.

Ar visada pavyksta pavogti būtent tas žiūrovų emocijas, kurių norite?

Nežinau. Aš paprasčiausiai bandau. Bet žodis „pavogti“ gal nelabai tinka. Teisingiau būtų sakyti, kad aš jas formuoju.

Kaip manote, ar kino kritikas turi teisę (pa)aiškinti kito asmens darbą?

Taip. Tai jo darbas.

Kuo skiriasi ankstyvieji ir vėlesni Jūsų filmai?

Na, jie sukurti skirtingu laiku, juos kūriau būdamas skirtingo amžiaus. Kurdamas pirmuosius filmus buvau jaunas, nekaltas ir šiek tiek naivus. Aišku, nebuvau toks naivus, kad meluočiau, bet buvau naivus, nes tikėjau kino ir apskritai meno galia. Su kiekvienu filmu ėjau vis giliau ir giliau, žingsnis po žingsnio, filmas po filmo... Aišku, šiek tiek pasikeitė mano filmų nuotaika ir stilius, atsirado naujų elementų, bet tai vyko po truputį. Tai šiek tiek primena namo statybą: po truputį statai savo namą. Dabar aš esu namo viršuje. Statybos eina į pabaigą ir galiausiai reikės uždaryti duris.

Planuojate uždaryti duris?

Tikrai taip. Baigiu kurti paskutinį savo filmą ir tai bus viskas.

Koks jo pavadinimas?

„Turino arklys“.

Ar galite pasakyti, apie ką bus filmas?

Ne.

Tai labai asmeniška, tiesa? Kūdikis dar negimė?

Bandžiau kiek įmanoma ilgiau laikyti paslaptyje šio filmo kūrimą, bet tai neįmanoma. Kažkas vis tiek paaiškėja, bet, aišku, tai tik nuotrupos...

Ar Jūsų apsisprendimas daugiau nebekurti kino reiškia, kad nebetikite meno galia?

Ne, paprasčiausiai kai baigsiu šį filmą, viskas, ką kurčiau po jo, būtų tik mano filmų kopijos. Nes aš jau pasakiau viską. Supratote? Gerai. Tada baigiu. Nėra jokios prasmės kartotis, filmuoti ir filmuoti tą patį.

Pastaba: Belos Tarro filmo „Turino arklys“ prielaida tapo istorinis faktas: vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche 1889 m. keliavo į Turiną ir pamatė žiauriai plakamą arklį. Neapsikentęs puolė prie jo, apkabino jo kaklą ir kaip pakirstas krito žemėn. Nepraėjus mėnesiui po šio incidento Nietzsche’i buvo diagnozuota psichinė liga, kuri padarė jį nebyliu ir vienuolikai metų prikaustė prie lovos. Apie tai, kas nutiko arkliui, ir pasakoja šis filmas.