Ko trūksta šiuolaikiniam kinui?
Klausiame žurnalo autorių
Klausiame žurnalo autorių
Lukas Brašiškis
Pakviestas įvardinti trūkumus dabartyje, kinotyrininkas (-ė) įprastai tai daro nūdienos kritiką paremdamas (-a) „geresniais“ pavyzdžiais „iš praeities“. Suprantama, nuolatinė konsultacija su kino istorija yra neišvengiama profesinės kinotyrininko (-ės) kasdienybės dalis, tačiau, reikia pripažinti, šį veiksmą atliekant nekritiškai galima pakliūti į psichologijos paspęstus spąstus. Kaip žinia, žmonės, dažnai patys to nepastebėdami, ignoruoja laiko tėkmę ir kritikuodami dabartį yra linkę pagražinti praeitį. Todėl neteigsiu (nors ir labai norėtųsi), kad „anksčiau“ kinas (jo gvildenamos temos ar pasirenkami estetiniai sprendimai) buvo daug įdomesnis, radikalesnis ar nenuspėjamesnis negu yra dabar. Nes jei taip ir buvo, privalau pripažinti, kad „tas“ kinas buvo sukurtas kitame sociokultūriniame ir technologiniame laike, kasdienybėje, kuri skiriasi nuo šiandieninės.
Atsakydamas į klausimą norėčiau pasiūlyti atskirti dabartinį, šiandien kuriamą kiną, nuo šiuolaikinio kino. Mano nuomone, kiną vadinti šiuolaikiniu galima tuomet, jei jis kritiškai reflektuodamas dabartį (o tam reikalingas puikus praeities išmanymas) verčia žiūrovą susimąstyti apie dar nežinomą ateitį. Būtent tokio smalsaus šiuolaikiškumo ir pasigendu šiandien kuriamame kine. Kitais žodžiais tariant, manyčiau, kad šiandieniniam kinui dažnai trūksta drąsos ar galimybių apsibrėžti savo vaidmenį bei savo poziciją ir praeities, ir dabarties atžvilgiu. Ne vien praeities ir ne vien dabarties, bet, pabrėžiu, jų abiejų atžvilgiu. Žiūrėdamas pastaraisiais metais į didžiųjų A klasės festivalių konkursines programas, susidariau įspūdį, kad, viena vertus, socialines aktualijas vaizduojančiam šiandieniniam kinui dažnokai pritrūksta savo dabartiškumo apmąstymo estetiniame ir socialiniame praeities kontekste, kita vertus, į vieną ar kitą „auksinę“ kino praeitį referuojančiuose šiandieniniuose filmuose neretai pritrūksta sveikos šiuolaikiškumo refleksijos. Abiem atvejais kinas nėra pajėgus pasiūlyti susimąstyti apie naujas ateitis. Dabartinio kino vizionieriškumo „sušvelnėjimas“ gali būti paveiktas filmų produkcijos mechanizmus suvienodinusios, regioniniu principu veikiančios transnacionalinės kino politikos, vaizdų pertekliaus ir to, kaip su juo dorojasi skirtingos kūrėjų kartos, politinės aistros (kino) pasauliui sumažėjimo bei kitų simptomiškų veiksnių. Vis dėlto esu tikras, kad tiek estetiškai, tiek tematiškai kinas yra kupinas neišpildyto potencialo būti šiuolaikinis. Nepasiduodami pagundai idealizuoti praeitį įvardinant dabartinio kino trūkumus, kino kritikai ir kinotyrininkai taip pat gali padėti išsipildyti šiam vizionieriško kino potencialui. Galiausiai, mano subjektyvia nuomone, Apichatpongo Weerasethakulo, Carloso Reygadaso, Miguelio Gomeso, Andrejaus Zviagincevo, Pedro Costos, Lucieno Castaign-Tayloro, Lisandro Alonso, Claire Denis, Jia Zhanghe’s, Sergejaus Loznicos, Beno Riverso ir daugelio kitų, kol kas mažiau žinomų režisierių pastaraisiais metais sukurti filmai demonstruoja neišsemtas kino galimybes numatyti naujas ateitis.
Monika Gimbutaitė
Žmonėms visad atrodė, kad menui kažko trūksta. Kad jų išgyvenamas laikas – dekadansas, o praeities menas buvo gražesnis / moralesnis / įdomesnis / novatoriškesnis. Tikriausiai visai nenuostabu, kad taip atrodo ir žiūrovui, besidominčiam šiuolaikiniu kinu. Tačiau šiandien kino daug kaip niekada anksčiau, o nuolat konstatuojama kino mirtis kasmet vis atidedama, didžiuosiuose kino festivaliuose išvydus bent po kelis meistriškus šiuolaikinio kino darbus.
Man atrodo, kad šiuolaikiniam kinui nieko netrūksta. Kinas nuolat ieško ir atranda save iš naujo, pats išgrynina tai, ką po penkiasdešimties metų kino kritikai aukštins, piktindamiesi savo dabarties kinu.
Tačiau neabejoju, kad šiuolaikiniam žiūrovui trūksta žiūrėjimo džiaugsmo. Ir nežinau, ar dėl to tikrai reiktų kaltinti kiną.
Jorė Janavičiūtė
Kad atsakyčiau į šį klausimą, tikriausiai pirma reikia atsakyti, ką tokio turėjo kinas anksčiau, kad galėčiau sakyti, jog kažko trūksta. Taip pat reikia pasirinkti atskaitos tašką. Prancūzų Naujoji banga, italų neorealistai, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių italai, Alfredas Hitchcockas, Ingmaras Bergmanas, Andrejus Tarkovskis? Visų šių kūrėjų filmai be galo skirtingi ir savaip genialūs. Kas juos visus jungia?
Mane senuosiuose filmuose pirmiausia žavi kinematografiškas istorijos pasakojimas vaizdais ir garsais, kai skamba kuo mažiau dialogų. Žavi taip papasakotos istorijos, bandančios atsakyti, ką reiškia būti žmogumi. Pirmiausia į galvą ateina François Truffaut trumpametražiai filmai „Pokštininkai“ ir „Antuanas ir Koletė“. Pamenu, labiausiai papirko kinematografinės formos grynumas, nuoširdus ir atpažįstamas dramatiškumas. Iki šiol atrodo, kad juose slypi žodžiais neįvardijama, vos apčiuopiama kino paslaptis.
Ar toks kinas galėtų gimti dabar? Ar jis neatrodytų pernelyg paprastas ir „konvenciškas“? Ar ir žiūrovai, ir kūrėjai nesame apsėsti techniškumo, kuris mums atstoja profesionalumą, vizualumo ir naujos formos paieškas? Man atrodo, dabar kino genijais gali tapti tik suvokusieji paslaptį. Tik tie, kurie sugeba sujungti visus šiuos elementus ir kino grynumą bei norą suvokti ir perteikti istorijomis mūsų buvimą.
Toks lietuviškas filmas man yra Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“. Jei lietuvių kūrėjai vėl išmoktų jungti gebėjimą profesionaliai pasakoti istorijas su poetinio kino tradicija, kuri, tikiu, kirba lietuviškoje prigimtyje, mūsų kinas sužibėtų.
Neringa Kažukauskaitė
Šiuolaikinio kino trūkumu įvardinčiau tą jo savybę, kad dažniausiai rodoma, kaip filmų herojai kankinasi, kokios didesnės ar mažesnės, asmeninės ar socialinės problemos juos vargina ir kankina, kaip ir ką jie išgyvena, bet ypač retai bandoma ieškoti atsakymo – kodėl visa tai vyksta. Negailestingai ir drąsiai gilintis į priežastis, kodėl mūsų gyvenimas šiandien yra toks, šiuolaikinis kinas vengia. Filmai, bandantys tą daryti, kelti aktualius klausimus ir diskusijas – reta išimtis.
„O jeigu menas, ar kaip kitaip tai pavadinsite, išnaudoja galimybę įskelti diskusiją, tada, mano manymu, jis pasiekė viską, ką gali“, – manė Raineris Werneris Fassbinderis.
Daugeliui kino kūrėjų (J.- L. Godard’ui, R. W. Fassbinderiui ir kt.) filmo idėjai atsirasti dažnai užtekdavo laikraščio įvairenybių skyrelio žinutės. Jie rodė „paprastas“ žmonių istorijas, kurios, pasirodo, jaudina iki šiol. Šiuolaikiniuose filmuose, beveik kiekviename, „privalomai“ turi nutikti kas nors „ypatinga“, griebiančio už žiaunų žiaurumu ar atgrasumu, ir dažniausiai tai rodoma pasitelkus apgailėtinas melodramatines klišes ir stereotipus, manipuliuojant žiūrovu ir spaudžiant jo gailestį.
Ko dar trūksta šiuolaikiniam kinui? Gerų filmų. Taip, šiuolaikiniame kine dirba daug tikrai talentingų žmonių: režisierių, operatorių, aktorių... Sukuriama daug dėmesį patraukiančių, o kartais iš tiesų gerų filmų. Tačiau kodėl iki šiol dairomės į nepralenkiamas kino istorijos viršūnes: Pierą Paolo Pasolini ar Luchiną Visconti, Jeaną Renoirą ar Jeaną-Lucą Godard’ą, Alfredą Hitchcocką ar Ingmarą Bergmaną ir kt. Ir aš pati, jei „Kinas“ ir šiemet būtų uždavęs tradicinį klausimą apie filmą, kurį norėčiau pažiūrėti metams baigiantis, rinkčiausi, matyt, ką nors iš Akiros Kurosawos...
Izolda Keidošiūtė
Autorinio kino klestėjimo metai tikrai pasibaigė. Pasak Sauliaus Macaičio, 7-ajame dešimtmetyje autorinis kinas išgyveno aukso amžių. Šiandien šis terminas yra tiesiog pasenęs, vietoj jo atsirado kino platintojų sugalvotas terminas ,,arthouse“. Dar Skirmantas Valiulis, mirus eiliniam XX amžiaus kino galiūnui, rašė, kad reikia mokytis mylėti kitokį kiną. Iki galo neišmokau.
Todėl šiuolaikiniame kine man trūksta visko: idėjų, netikėtumų, emocijų – skausmo, kančios, meilės, pagaliau, anot vienos mano kolegės, – proto.
Viename interviu kalbėjausi su Agnieszka Holland, kodėl ekrane atsiranda vis daugiau nuobodžių filmų. Abi sutikome, kad jau senstame ir mažėja filmų, kurie galėtų sujaudinti. Antra priežastis, pasak režisierės, – tie, kurie kuria filmus, patys yra nuobodūs. Jie puikiai įvaldė techninius dalykus, net, sakykim, labai jaučia vaizdą, bet kartu neturi nieko gilaus, įdomaus pasakyti, labai ribota jų gyvenimo patirtis. Kartą Holland paprašė savo studentų sugalvoti epizodą apie baimę, jie pasakojo, kaip užstrigs lifte ar jiems skaudės dantį. Atrodo, kad šiandien kine yra svarbiau kas, o ne kaip ir kodėl. Kokia aktuali istorija, truputėlis problemų regimybės, kartais labai paviršutiniškai suvokiant jų esmę, ir visai nesvarbu atskleisti kokius nors filosofinius, pasąmonę, dvasinius klodus.
Antra, šiandien visi žino, kaip reikia rašyti įvairias paraiškas, kad gautų pinigų filmui, ir žino, kokios temos greičiausiai sudomins įvairius kino fondus. Vis dažniau net jaunieji bijo rizikuoti. Didžiųjų 7-ojo, net 8-ojo dešimtmečio režisierių filmai buvo gan pelningi, dabar tokius filmus žiūri vienetai. Šedevrą, autorinį filmą žiūrėti reikia ir kantrybės, ir darbo. Šiuolaikiniam jaunimui – skubančiam, neįsivaizduojančiam gyvenimo be kompiuterio, – nėra laiko. Tik aiški istorija, kur viskas nuspėjama, sukramtyta... Atsirado ir kultūrinių snobų, tokiems svarbu žiūrėti išreklamuotų festivalių filmus, ir net nesvarbu kokius. Tiesa, aš dar iki galo nesupratau, bet, man atrodo, šis reiškinys nėra blogas. Juk tuose festivaliuose nerodo absoliučiai blogų filmų.
Aš, žinoma, gal kiek sutirštinau spalvas. Bet juk čia turiu papasakoti apie tai, ko man trūksta šiuolaikiniame kine. O šiaip, ačiū Dievui, kinas dar teikia daug malonių gyvenimo akimirkų. Štai per „Scanoramą“ nuėjai pasižiūrėti kad ir rumuno Corneliu Porumboiu „Lobio“, ir taip gera. Tiek mįslių, tiek svarbių dalykų ir iš esmės toks liūdnai pozityvus filmas.
Gal ne į temą, bet kažkodėl noriu baigti savo pabambėjimus Gabrielio Garcíos Márquezo žodžiais: „Neeikvok laiko žmogui, kuris netrokšta praleisti jo su tavimi. Neverk, kad kas nors baigėsi. Nusišypsok, kad tai apskritai buvo.“
Gediminas Kukta
Galima virkauti, kad šiandien nebėra tokių filmų, kokius kurdavo Michelangelo Antonioni. Galima klausti, kur iš ekranų dingo hičkokiška įtampa, bergmaniškas asketiškumas, pazoliniškas radikalumas ar tarkovskiškos metaforos. Kur tas lengvumas kaip Fellini filmuose, kur tas minimalizmas, neskubėjimas ir meistriškas žiūrovo žvilgsnio vedžiojimas kaip Bressono darbuose. Kur simboliai kaip Buñuelio kūriniuose, sakykim, „Viridianoje“ ar genialiame filme „Angelas naikintojas“.
Atsakymas paprastas. Visa tai dingo praėjusio amžiaus viduryje ir pabaigoje. Kartu su kūrėjais. Todėl šiandien ilgėtis panašių pasakojimų – tas pats, kas važiuoti Gedimino prospektu arkliais kinkyta karieta ir nuoširdžiai stebėtis, kad praeiviai dėbso į tave ir sukioja pirštą prie smilkinio.
Todėl dabar greitai į akis krinta autoriai, kurie savo filmuose bando grįžti, sakykim, prie praėjusio amžiaus 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kino estetikos, išpažįsta jai ištikimybę ir neblėstančią meilę, bando kažką panašaus pakartoti. Tačiau jų filmai taip ir lieka tik stilizacijos, kaukės, svetima oda.
Žinoma, dauguma kūrėjų šiandien žaidžia postmodernų žaidimą, nes tik taip dar galima grįžti į prabėgusį laiką. Bet net ir šis žaidimas paskutiniais metais nebe toks įdomus ir įtraukiantis. Atgyvena.
Šiuolaikinis kinas yra toks, koks yra. Jis gimė kitame meniniame ir politiniame kontekste, kitame laike, esant kitokiai kino industrijos situacijai. Dabarties kinui netrūksta nieko. Priešingai, man rodos, nei jo vertinimui, recepcijai.
Štai pietų krašte auksinę šakelę nuskina – nes reikia – graudulingai nuobodus arthousinis Rembo. Šiaurės festivalyje geriausia aktore paskelbiama lietuvė už filmą, kuriame vaidybos nė su žiburiu nerasi. O štai visų pamirštoje stebuklų šalyje rytuose piniginę naudą (beveik 300 tūkst. eurų per pirmas tris rodymo savaites) gaudo lietuviška komedija, kurią pavadinti komedija neapsiverčia liežuvis.
Bet kaip sakė vieno neseno „filosofinio“ filmo personažas: „Gyvenimas – tai bandymas suprasti, kas yra tikra, o kas ne.“ Todėl norėtųsi palinkėti kitais metais nepasimesti: nei keistoje mūsų realybėje, nei sapnuose, nei savo vertinimuose. Ramybės visiems.
Santa Lingevičiūtė
Grynasis arba tikrasis kinas turbūt išlieka kelių drąsių individų pastangomis. Jie primena apie auksinius kino gyvavimo laikus. Dabar pašėlusiai įsisukusi masinės kino gamybos turbina paverčia kiną masiškai vartojamu reginiu, kurį menu vargu ar pavadinsi.
Sudarinėjant kino festivalio programą per metus tenka pamatyti apie keturis šimtus filmų, ir liūdniausia, kad to kino nebesinori vadinti menu. Rodos, kinas jau prarado vietą elitinių menų sąraše, tačiau, nepaisant to, jį dabar gali kurti visi ir žmonių kino industrijoje tik daugėja. Retas šiuolaikinis filmas kelia diskusijas, verčia stabtelėti ir susimąstyti, apie charakterių daugiasluoksniškumą nėra net ką ir kalbėti. Vienas iš pavyzdžių – Prancūzijos „Oskaro“ kandidatas – Deniz Gamze Ergüven filmas „Mustangės“. Prisipažinsiu, gėda jį buvo žiūrėti, o išgirdus apie tarptautinių kritikų liaupses ir traukimą į įvairiausius dešimtukus apskritai darosi koktu. Akivaizdu, kad nemažai jaunų kino kritikų (kaip ir režisierių) tarnauja tai pačiai pinigus generuojančiai kino industrijai.
Šiuolaikiniam kinui taip pat trūksta drąsos, o ne bandymo įtikti prodiuseriui ar festivaliui. Reikia būti drąsiam ir pasirengusiam, kad filmas bus nereikalingas festivaliams, kino teatrams, bet taip bent jau neišduosite savęs ir savo įsitikinimų. Kino festivalis nėra kokybės ženklas. Dirbdamas šioje srityje suvoki jo tuštybės mugę. Niekam ne paslaptis, kad daug sandorių sudaroma turint „įtakingus“ kontaktus ir filmų net nepamačius. Tad dabartiniai režisieriai iš dalies yra ir prodiuseriai, kurie dažniau apsikeičia vizitinėmis kortelėmis nei leidžia laiką galvodami apie kūrybą. XXI a. jau užtenka tik pranešti, kad jūs – kūrėjas – egzistuojate. Tačiau jei neturite ryšių, esate niekam neįdomus.
Šiuolaikiniam kinui trūksta ir dabartinės realybės refleksijos. Suprantama, jautrumas dabarčiai kiekvieno skirtingas, tačiau tai ir yra įdomiausia.
Tačiau labiausiai kine dirbantiems žmonėms trūksta esminio humanitarinio išsilavinimo. Reikia skaityti knygas, domėtis kultūros tendencijomis, permainomis, būti politiškai kritiškiems. Reikia profesionalios, aktualios, intelektualios, vizualios artikuliacijos. Humanitarinis išsilavinimas padeda suvokti kontekstą. Tai aktualu ne tik režisieriams, bet ir prodiuseriams. Deja, dabar riba tarp mėgėjiško ir profesionalaus kino tokia menka, kad daug kas jos nebesugeba nubrėžti. Išplaukę į kūrybos vandenis režisieriai konkuruoja ir su tais, kurie turi „aifonus“ ar kitokio tipo buitines kameras. Tačiau, pasikartosiu, jei esi ištikimas sau pačiam – gali sukurti filmą ir mobiliuoju telefonu, kaip tai padarė Jafaras Panahis ar Jeanas- Lucas Godard’as.
Dabar juk gyvename tokiais laikais, kai apropriacija gana madinga. Tačiau norint sėkmingai tai įgyvendinti, pasikartosiu, – reikia įvairiapusio išprusimo. Ne tik režisieriams ir prodiuseriams, bet ir kino kritikams, taip pat festivalių programų sudarytojams ir man pačiai.
Agnė Mackevičiūtė
Šiuolaikiniam kinui trūksta žiūrovo, pavyzdžiui, manęs! Vaizdų kultūros pertekliaus laikais įvairiausio pobūdžio ir kokybės filmai, filmukai, reportažai atakuoja iš visų įmanomų pusių – jie žinių portaluose, autobusuose, siunčiami į telefonus draugų ir pan. Daug žiūrėti pradedame, bet dar dažniau nepabaigiame. Po beprasmybės lavinos norisi nebematyti nieko – vakarais vis dažniau renkuosi knygą arba koncertą. Net žinodama, kad kokybiškas kinas nevargina, gaivina, pakylėja. Tačiau tokius kūrinius reikia dozuoti, nekimšti po kelis, palikti erdvės, t. y. laiko juos apmąstyti. Galėčiau palyginti su atradimu, kurį padariau vaikščiodama į koncertus: supratau, kad norėdama iš tikrųjų išgirsti muziką, turėčiau bent pusvalandį prieš koncertą nieko rimto ir aktyvaus neveikti – nevažiuoti dviračiu, nerašyti, trumpai tariant, neatbėgti kaip akis išdegus iš kito gyvenimo seanso. Tik tada galėsiu priimti ir suvokti garsus – antraip jie tebus triukšmas, kurį kūnas blokuos.
Šiuolaikiniam kinui trūksta žiūrovo, kuris nežiūrėtų filmo kaip pertraukos ir nesakytų, kad filmą žiūri tada, kai nori išsijungti smegenis, pailsėti ir todėl renkasi nuspėjamas banalybes, kurių pilni daugiasalių kino teatrų repertuarai, nes „arthauzas“ gąsdina dar didesniu nuovargiu, jis rizikingas, todėl „ai, tegu jį žiūri kino kritikai, o aš ir toliau valgysiu spragėsius“. Kino teatrai, kuriuose rodomi nekomerciniai filmai, dar galutinai neišnyko, dar turime galimybę ateiti į tamsią kino salę, išsijungti mobilųjį telefoną ir susikaupę, netikrindami „Facebook“ ar „whatsapp“, pasižiūrėti kino kūrinį, galvoti apie jį grįždami namo. Pabandykime tai padaryti kitais metais.
Živilė Pipinytė
Šiuolaikiniam kinui labiausiai trūksta laisvės, meilės ir maišto. Dažnai vos pradėjusi žiūrėti naują filmą galiu pasakyti ne tik kas jame įvyks, bet ir maždaug kurią filmo minutę. Režisieriai aukoja laisvę kurti originalų filmą, nes bijo negauti Europos fondų paramos, nepatekti į kokį nors (tegu ir antraeilį) festivalį, nes yra skatinami lygiuotis į filmus, kurie sulaukė visuotinio dėmesio ir liaupsių. Bet jų dažniausiai sulaukia filmai, kurių pagrindinę mintį lengva suformuluoti, kurie politiškai korektiški ir kalba apie svarbias problemas. Deja, tokiuose filmuose net pačios aktualiausios dažniausiai tampa tik problemos simuliacija.
Menas negali būti suprantamas visiems. Menas nebūna demokratiškas. Geras filmas turi sukrėsti, o ne būti paskaitos, diskusijos aktualia tema papildymu, bet dabar iš jo reikalaujama kaip tik to. Pašiurpau išgirdusi, kad Cristiano Mungiu filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ mūsų mokyklose naudojamas švietėjiškiems pokalbiams apie abortus. Kinas turi likti laisvas nuo panašių papildomų funkcijų, kurias kino veikėjai ir valdininkai vis dažniau laiko pagrindinėmis. Man laisvo kino pavyzdys – Andrzejaus Żuławskio „Kosmosas“. Po ilgos pertraukos į filmavimo aikštelę sugrįžęs režisierius įtikinamai parodė, ką reiškia būti laisvam nuo pseudoaktualijų, kino madų, žvaigždžių, noro būti visiems suprantamam ir net nuo Gombrowicziaus. Todėl jo filmas gyvas. Jis gali erzinti, nervinti, bet žiūrėdama „Kosmosą“ užsikrėčiau Żuławskio laisve. Jis sugeba likti savimi, matyt, tai ir yra tikroji laisvė. Šiuolaikiniam kinui jos trūksta, nes kūrėjai bijo būti savimi ir visąlaik nori kurti reikalingus, žiūroviškus, aktualius etc. filmus, bet tik prisideda prie standartinio ir todėl niekam neįdomaus kino įsigalėjimo.
Laisvė nebūtinai yra maištinga, bet maištininkų šiuolaikiniam kinui trūksta kaip niekad anksčiau. Maištininko aureolę vis dar išsaugo Larsas von Trieras, bet baisu net pagalvoti, kad jis gal jau liko vienas.
Šiuolaikiniam kinui trūksta ir meilės istorijų. Jis taip ilgai kalba apie tapatybę, kad seksualinės, tautinės, socialinės, istorinės tapatybės paieškos filmuose tapo meilės istorijų substitutu. Kartais atrodo, kad šiuolaikinis kinas gėdijasi kalbėti apie meilę, todėl romantinėse komedijose mylisi tik senukai, o Gasparo Noé filme „Meilė“ veikėjai tik kopuliuojasi.
Bet lietuvių kinui dabar labiausiai trūksta noro klausti ir suprasti, kas atsitiko per pastaruosius 25 metus, kaip tapome tokie, kokie dabar esame, ir kodėl. Nesupratę nejudame pirmyn ir vis dažniau gręžiamės į mitologizuotą praeitį. Kita vertus, tų klausimų neformuluoja niekas – nei žiniasklaida, nei politikai, nei apie kiną taip mėgstantys postringauti lietuvių filosofai.
Ramūnas Pronckus
Prieš trejus ar ketverius metus Linas Vildžiūnas, grįžęs iš kino festivalio Roterdame, užuot aprašęs įspūdžius iš keliasdešimties seansų, du „Kino“ puslapius skyrė vienam lenkų filmui – „Iš toli vaizdas gražus“ („Z daleka widok jest piękny“). Autorius paprasčiausiai parašė, jog apsiribos vieno filmo apžvalga.
Jau daug dienų klausausi Nilso Frahmo filmo „Viktorija“ („Victoria“) garso takelio. Ypač įtraukia kūrinys, kuris filme užgožia personažų dialogus, ir mes sekame juos einančius gatvėmis ir tarpuvartėmis link daugiabučio, kylančius liftu, lipančius ant stogo. Kūrinys vadinasi „Mūsų nuosavas stogas“ („Our Own Roof“).
Werneris Herzogas, vadovaudamas vieno iš festivalio žiuri, pasakė dabar jau legendinę frazę, kurią ypač karštai priėmė kino festivalių programų sudarytojai. Vokiečių kino meistras festivalių kultūrą reziumavo maždaug taip: kiekvienas festivalis susiduria su ta pačia problema – yra vienas ar du geri filmai.
Filme „Force Majeure“ – visos scenos stilingos, primenančios precizišką paveikslą. Kiekvienas kadras – išdailintas, išgrynintas, išvalytas taip negailestingai, jog kyla įspūdis, kad net sniegas ar baldai nuogi. Tačiau scena, kurioje vyrai sėdi ir klausosi koktaus popso, o juos apgavikiškai mergina blondinė, yra skandinaviško skausmo sirupas. Žinot, kaip sirupas kutena gerklę.
Po kažkuriame festivalyje rodyto filmo „Nepažįstamasis prie ežero“ („L’inconnu du lac“) Živilė Pipinytė neslėpė kone vaikiško džiaugsmo ir malonumo, kurį kėlė šio filmo uždaviniai, metaforos ir užuominos. Vėliau, nagrinėdama filmą jau raštu, ji padaro išvadą: tokio gražaus, įtraukiančio ir kartu daugiaprasmio filmo jau seniai neteko matyti.
Įspūdinga, kai filmas gali sukelti labai stiprų jausmą nerodant eilinės „černūchos“ ar vulgarizuotos tikrovės. Taip „Leviatanas“ („Leviathan“) prispaudžia tykia pilkuma, absoliučiu nevilties jausmu, pralaimėjimu. Svoris, kurį jauti dar ilgai, bet jis nespaudžia, tik kažką primena.
Man yra šie. Ir dar keli. Kitiems yra tie patys ir / ar dar kiti. Kol jie, tie du ar trys, yra, kol vienas ar du vis atsiranda – nieko netrūksta.
Aistė Račaitytė
Geriausia kine būna tada, kai režisieriai, pasitelkdami savo socialinę, politinę ir kultūrinę patirtį, formą bei toną, lokalius dalykus filme paverčia universaliais. Todėl taip įdomu žiūrėti skirtingų šalių filmus. Tačiau dažnai nacionalinių filmų kūrėjai, norėdami sulaukti tarptautinio dėmesio, ima derintis prie tam tikrų lūkesčių, kuriuos formuoja vyraujantys vienos ar kitos šalies ar kultūros stereotipai. Man šiuolaikiniame kine stinga drąsos kalbėti apie save naujai. Atsispirti, tačiau nesusilieti su vyraujančiomis kino bangomis, polemizuoti, o ne kurti sekant sėkminga ir patikrinta formule. Tačiau sakyti, kad tokio kino nėra, būtų ne visai teisinga – gerų filmų yra gana daug. Tiesiog šiais laikais jų sukuriama tiek daug, kad festivalių programų neaprėpia net ir labiausiai atsidavę žiūrovai. Todėl į klausimą, ko labiausiai trūksta šiuolaikiniam kinui, atsakysiu taip: atsakingų ir nekonformistiškų kuratorių, drąsesnės atrankos, daugiau meilės kinui, o ne tik žiūrovui.
Dovilė Raustytė
Vasarą Prahoje, nedideliame prirūkytame kino teatre, žiūrėjau „Kovos klubą“. To kino teatro bare, filmui prasidėjus, žmonių, rodos, nė nesumažėjo, netilo kalbos apie kiną, lakstė šunys. Filmą šiame kino teatre gali žiūrėti paplūdimio kėdėje, mašinoje be stogo, iš kito automobilio išmontuotoje kėdėje ar fotelyje, kuriame išsitiesia kojos. Žiūrovai švilpė išvydę Marlą Singer, plojimais palydėjo Tailerio smūgiavimus... (Šio kino teatro repertuare gausu ir šiandien sukuriamų tiek vietinių, tiek užsienio režisierių filmų.)
Šiuolaikiniam kinui tikrai netrūksta filmų. Tik žiūrovo, kuris turėtų drąsos, kantrybės, ryžto ieškoti. Bet gal šiomis savybėmis pasižyminčiam kino gerbėjui trūksta erdvės, kurioje jis su malonumu užsiimtų tais ieškojimais? Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio pavyzdys tarsi atsako teigiamai. Abu vakarus iš eilės eksperimentinio kino seansai užpildė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro salę.
Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje parodoje „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“ su pavydu apžiūrinėjau kino teatrais išmargintus Vilniaus žemėlapius. Žinoma, tuomet, atvirkščiai nei dabar, repertuarų sudarytojai turėjo mažesnį pasirinkimą, ką rodyti.
Toje pačioje parodoje užtikau iškarpą iš 1984 m. laikraščio „Sovetskaja kultura“. „Pateisinti žiūrovų lūkesčius“ – vadinosi tekstas apie svarbiausius kinofikacijos uždavinius.
Tiek skvarbesniu, tiek paviršutinišku žvilgsniu žvilgtelėjus į šių dienų kino industriją matyti, kad žiūrovų lūkesčiai buvo ir yra viena iš svarbiausių užduočių visose filmo stadijose – nuo jo gamybos iki platinimo. Tačiau erdvė, kurioje rodomas filmas, kartais tampa svarbesniu masalu už patį filmą.
Ieva Kotryna Skirmantaitė
Dabar dažnai kalbame apie kino krizę, netrūksta pareiškimų, kad kinas miršta. Vieniems jis mirė atsiradus garsui, kitiems – spalvai, dar kitiems – kai viskas daugiau ar mažiau perėjo į skaitmeną. „Kinas labai jaunas menas, todėl jis kaip jaunuolis, kuris kartais jaučiasi senas, o kartais yra gyvybingas kaip vaikas“, – taip paklaustas apie kino krizę atsakė Leos Caraxas, kai pernai rudenį viešėjo Lietuvoje.
Atsakyti į klausimą, ko trūksta šiuolaikiniam kinui, daug sunkiau nei atrodo. Vis dėlto pirmiausia ateina į galvą suvienodėjimas. Pritariu Andriui Blaževičiui, kad gal tai festivalių problema – jie nebeatlieka savo funkcijos atrasti kažką nauja, bet kartodami vienas kitą rodo tam tikro tipo filmus. Čia prieiname prie dar kito, jau daug kartų aptarto reiškinio – vadinamųjų scenarijaus gydytojų. Panašu, daugiausia jie prisidėjo, kad europiečių kinas tapo pilkas ir vienodas. Bet yra dar visas likęs pasaulis, pastaruoju metu, bent man, įdomiausi režisieriai iš Azijos: Pietų Korėjos, Tailando, Filipinų ir t. t.
Dabar filmų sukuriama daugiau nei kada nors anksčiau, todėl vis sunkiau atrasti tai, kas tikra ir įdomu. Lyg virusas plintančios kino mokyklos tikrai negarantuoja daugiau kokybiško kino. Filmų vizualinė kalba suvienodėjo. Gera vaizdo kokybė, geriausios kino kameros kartais pradeda kelti nuobodulį, dažniausiai tokių filmų siužetuose nelieka nieko paslėpto, viskas aišku. Vis dažniau akį traukia dokumentinis kinas, kuris, atrodo, jaučiasi daug laisviau nei vaidybinis. Būtent čia dabar geriausia vieta eksperimentams. Dokumentinio filmo „Iš Šiaurės“ režisierius Dominicas Gagnonas, nebenorėdamas dauginti „vaizdų šiukšlyno“, filmą sukūrė iš youtube jau egzistuojančių vaizdų. Šis noras redukuoti vaizdų kiekį pasaulyje, kuris tapo nuolat redaguojamų vaizdų / atvaizdų visuma, visiškai suprantamas. Bet tai nereiškia, kad reikia sustoti. Manau, tikslinga kalbėti ne apie šiuolaikinio kino problemas, o permąstyti ir praplėsti kino suvokimą. Manau, kad ilgainiui nebegalėsime (jau nebegalime) taip griežtai skirstyti – dokumentinis, vaidybinis, galerijų, kino salių kinas. Dabar, klestint multimedijai, vis dažniau kinas skverbiasi į kitus menus, tačiau kartais atrodo, kad ši sąveika mažiausiai paliečia patį vaidybinį kiną. Gal tai lemia sklaidos ydingumas, mūsų požiūris...
Ieva Toleikytė
Ko pasigendu šiandieniniame kine? Originalumo ir ugnelės.
Mantė Valiūnaitė
Šiuolaikiniam kinui dažniausiai trūksta drąsos būti nemadingam, nuoširdžių formos paieškų rūpimai temai, bendro kino kultūros pojūčio, o ne tik festivalinių tendencijų formulės kopijavimo. Bet labiausiai kinui trūksta nepriklausomybės. Režisieriai, kuriems vis dar tikrai rūpi kinas, turėtų paskelbti revoliuciją ir pasipriešinti industrijos rykliams, pardavėjams, kurie ima diktuoti, kokie filmai kur ir kada atsidurs. Tačiau tai labiau būdinga tarptautinei kino erdvei, kuri ima priminti didelį turgų. Turguje reikia greitai suktis, kuo greičiau užtvindyti informacijos kanalus reklama ir pridėlioti gražių paveikslėlių. Tad dažnai pristinga laiko, kuris tik ir gali kinui suteikti gelmės. Stinga laiko ne tik patiems filmams, bet ir rašantiems apie juos. Laiko, kuris labai brangus šiais laikais, trūksta ir Lietuvoje. Kino kūrėjams, kritikams ar teoretikams vis mažiau laiko lieka kurti, būti su kinu, nes galų gale viskas matuojama produktyvumu ir primestais laiko rėmais.
Linas Vildžiūnas
Yra toks Roberto Sheckley mokslinės fantastikos apsakymas „Trys Beno Baksterio mirtys“. Pasaulis dūsta nuo deguonies stygiaus ir gyvena paskutines dienas. Daugybę metų miškai, kol šalių vyriausybės neatsitokėjo, buvo be atodairos naikinami, paskui kilo Didžioji sausra, išdžiovinusi paskutinius jų plotus, tad galas nenumaldomai artėja. Tačiau Istorinės raidos galimybių kompiuteris nustato silpną išsigelbėjimo galimybę. Ji susijusi su vienu žmogumi, kažkokiu Benu Baksteriu, mirusiu 1959 metų balandžio 12 dieną. Jei būtų pagyvenęs dar bent dešimtį metų, būtų įsigijęs didžiulius miškų masyvus abiejose Amerikose ir pradėjęs labai pelningai juos eksploatuoti pagal visas rekreacijos taisykles. Jo ir jo įpėdinių pastangomis žalieji plotai būtų išsaugoti. Vienintelė išeitis – persikėlus į praeitį pabandyti (leistinose ribose) minėtą kritinę dieną išgelbėti Beno Baksterio gyvybę ne tik Pagrindinėje istorijos magistralėje, bei ir dviejose gretutinėse jos linijose. Deja, Benas Baksteris vis dėlto triskart numiršta, gal net dėl nelabai vykusių įsikišimo veiksmų. Tad apsaugoti aplinką mums jau nebepadės jokie tarptautiniai vadovų susitikimai.
„Kiekvienas įvykis dėl savo prigimties gali pasibaigti skirtingai, ir kiekviena jo pabaiga turi savo pasekmių istorijoje“, – rašo Sheckley. Tarkime, kad vienas tokių kritinių momentų buvo 1962 m. birželio 12-oji. Tą dieną aštuoniolikmetis automobilių sporto entuziastas George’as Waltonas Lucasas jaun. gimtajame Modeste, Kalifornija, pateko į avariją, vos nekainavusią jam gyvybės, ir, blaiviai pasvarstęs, atsisakė savo svajonės siekti lenktynininko karjeros. Dalelė sekundės – ir automobiliai būtų prasilenkę, o svajonė išgelbėta. Deja, taip neįvyko nei Pagrindinėje, nei gretutinėse Istorijos magistralės linijose, nes pasekmės mums gerai žinomos.
Pakeitęs svajonių pobūdį George’as Lucasas įstojo į Pietų Kalifornijos universitetą Los Andžele ir tai buvo dar vienas aplinkybių sutapimas, nes šis universitetas vienas pirmųjų įkūrė kino mokyklą. Prasidėjo epocha, kai, anot žymaus lenkų kino istoriko Jerzy Toeplitzo dar 1973 m. pasakytos minties, „režisieriumi gali būti kiekvienas“. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Amerikos universitetuose tokių mokyklų buvo jau trys šimtai. Jos buvo labai skirtingo lygio, bet maitino šimtus dėstytojų ir suteikė diplomus tūkstančiams absolventų. Įdomu, kiek tokių mokyklų, įskaitant ir mūsiškę LMTA, pasaulyje yra šiandien?
Kalbant rimtai, ar galime įsivaizduoti, koks būtų šiandienos kinas, jei ne stulbinanti ir visiškai netikėta „Žvaigždžių karų“ sėkmė, įkvėpusi pasakos suaugusiems žanrą, kuris geometrine progresija išplito pačiais įvairiausiais, bet vis dėlto identiškais pavidalais ir prisidėjo prie spartaus visuomenės infantilėjimo? Juk pasakos suaugusiems labai patogiai kompensuoja realybės nepatogumus. Gal, nepaisant naujų technologijų poveikio, kinas būtų išlikęs, kaip čia geriau pasakius, labiau humanitarinis? Tarkim, toks, koks buvo komercinis pramoginis kinas iki tol. O gal ir pačios technologijos nebūtų tapusios tokios mechaniškai nežmogiškos.
Infantilėjantį pasaulį užvaldė žaidimai. Iš esmės tai postmodernizmo estetika ir filosofija. Šiandien žaidžiame teatrą, žaidžiame kiną, žaidžiame jo percepciją ir kritiką. Žaidžiančiam žmogui nebereikia kritinio mąstymo ir emocinio išgyvenimo. Blefą jis pasiruošęs priimti už gryną pinigą. Tinkamas pavyzdys – Kanų publiką šiemet sužavėjęs ir Didįjį žiuri prizą pelnęs „Sauliaus sūnus“, maksimaliai priartėjęs prie krematoriumo krosnies, bet sąmoningai ar ne iškreipiantis Holokausto realybę. Galima suprasti beprotišką pagrindinio veikėjo norą palaidoti tariamą sūnų, bet jį supančios neįtikėtinos peripetijos – konspiracija, mirties stovyklos fotografavimas demaskavimo sumetimais, rusai, po šimtasiūlėmis slepiantys ginklus, įsiplieskiantis pasipriešinimas, galų gale pats palaikų slėpimas, kai tai visiškai neįmanoma, ką jau kalbėti apie kostiumus, baltas daiktų sandėlio moterų skareles ir prikyštes ar įmantrius sonderkommando narių šalikus – primena kompiuterinį žaidimą apie Aušvicą: pavyks – nepavyks. Turbūt simptomiška, kad autentiška istorinė atmintis ir empatija žaidžiančiame pasaulyje jau baigia išsekti.
Prie upelio pasitraukęs Arvydas Šliogeris sako, kad pasaulis mirė 1968 metais. Kaip sužinojo?
„Žvaigždžių karai“ pasirodė ekranuose 1977 m. gegužės 25 dieną.
