Maištaujantys filmai
Ar įmanomas pasipriešinimas kinu?
Ar įmanomas pasipriešinimas kinu?
Savo laiko apmąstymas, aktualių temų gvildenimas ir skausmingų problemų analizė kino režisieriams rūpėjo nuo pat kino pradžios. O ką kinas kalba dabar? Kokie procesai, politinės, socialinės ir kultūrinės slinktys aptariamos? Ar kinas sugeba reflektuoti pasaulį po „faktų“ ir „tiesos“ (post-truth)? Kaip atliepiamas Trumpo prezidentavimas, Putino, Assado, Erdogano stiprėjimas, pabėgėlių krizė, „Brexit“ ksenofobija, radikalios dešinės partijų sėkmė, nacionalizmo apraiškos, rasistiniai išpuoliai, populistų ir homofobų pasisakymai iš tribūnų?.. Ar įmanomas pasipriešinimas kinu? Jei taip, kaip tai vyksta, kokios to pasipriešinimo išraiškos?
Eksperimentuojantis, greitai reaguojantis trumpasis kinas
Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus pirmiausia imu galvoti apie trumpametražius filmus, kurie dažnai nepelnytai pamirštami. Pastaraisiais metais įdomiausių eksperimentų, taikliausių įgeliančių minčių ir paskatų diskutuoti pažėrė būtent šios formos kinas. Gali būti, kad priežastys itin paprastos, – trumpiesiems filmams sukurti reikia mažiau pinigų, greitesnis ir pats procesas, ir kelias į ekranus. Žinoma, jeigu dėl itin nepalankios kino teatrų repertuaro politikos jie ten patenka. Taigi trumpieji filmai gali kur kas greičiau reaguoti į įvykius, aptarti dar vykstančius procesus ir netgi pirmieji iškelti į viešumą svarbias problemas. Dėl neilgos trukmės šiuose filmuose formuojama žinutė dažniausiai yra labai koncentruota ir aiški. Lengvai suprantama. Tarp gausybės sukurtų trumpųjų filmų kasmet galima atrasti itin drąsių kūrinių, nebijančių klysti, neįtikti, pasijuokti iš savęs. Žiūrint iš laiko perspektyvos, gal kartais režisieriams ir pritrūksta tam tikros distancijos, temos apmąstymo, jų vertinimai kartais skuboti, bet dėl tų pačių priežasčių trumpametražiai filmai gali būti itin aktualūs. Deja, dažnai režisieriai, išbandę save trumpametražiame kine, pereidami prie ilgo metražo pasuka saugesniu, politkorektiškesniu keliu, padėsiančiu patekti į tarptautinę areną.
Kino festivaliuose ir įvairiose meno institucijose vis daugėja renginių, kuriuose rodomos teminės trumpametražių filmų, reaguojančių į šiandienos situaciją, programos. Vienas iš ryškiausių ir taikliausių pastarųjų metų pavyzdžių – Vienos trumpametražio kino festivalio inicijuota programa „Pasitikėk manim“ („Trust Me“). Čia surinkti filmai puikiai atspindi trumpametražio kino reakciją į šiuolaikinę politinę sistemą ir maišto prieš ją tendencijas.
2010 m. Austrijos vidaus reikalų ministras, pristatydamas visuomenei Vienoje pradėtas diegti stebėjimo kameras, pasidžiaugė, kad tai tik pradžia – greit jų būsią gerokai daugiau. Kaip nenuginčijamą teigiamo poveikio, nusikalstamumo mažėjimo ir piliečių pasitikėjimo įrodymą jis pateikė Islandijos Reikjaviką ir neseniai matytą dokumentinį filmą. Jame pasakojama apie populiarumo rekordus mušantį televizijos kanalą, kuris visą parą transliuoja Reikjavike esančių stebėjimo kamerų fiksuojamus vaizdus. Filmuojami miestiečiai ne tik šmaikštauja ir maivosi, bet ir valandomis sėdi priešais televizorių ekranus, stebėdami, kas vyksta mieste ir kuo užsiima jų kaimynai.
Iš tikrųjų ministras žiūrėjo režisieriaus Jérôme’o Scemla pseudodokumentiniu (mockumentary) stiliumi nufilmuotą filmą „Pilietinė kamera“ („Citizen Cam“, 1999) apie išgalvotą televizijos kanalą „Humani TV“. Nors čia girdime liaupses stebėjimo kameroms, juosta kritikuoja valdžios kišimąsi į žmonių gyvenimą, etikos ir pilietinių teisių pažeidimus. Keliamas klausimas apie visuomenės neatsparumą melagingai informacijai. Ministras nesuprato filmo žinutės ir apsigavo, manydamas, kad dokumentika yra tikra. Po kelių dienų žurnalistams išsiaiškinus, kad jis klydo, žmonės juokėsi. Dar po kelių dienų išsigando. Kalbėta, kad kas jau kas, bet tokias pareigas einantis asmuo turėtų pasitikrinti šaltinius prieš jais remdamasis. Gąsdino mintis, kad aukštas valdžios pareigūnas savo politinį žingsnį galėjo paremti klaidingai suprastu filmu. Kilo diskusijos apie visuomenės dalį, kuri galbūt net nekvestionuoja ją pasiekiančios informacijos, nesuvokia medijos galios klastoti faktus, konstruoti tikrovės neatitinkantį pasaulio vaizdą. Šis senas įvykis, minėtas filmas ir vis dar svarbi diskusija tapo atspirties tašku 2017-ųjų Vienos trumpametražių filmų festivalio programos sudarytojams, nusprendusiems pakalbėti apie tai, kas vyksta šiandien.
„Galvodami apie gąsdinančius pokyčius pasaulio politikoje, įžvelgėme smarkų visuomenės nepasitikėjimą valdančiaisiais, elitu, viešosiomis institucijomis ir žiniasklaida. Kai autoritetai griūva, kyla klausimas, kuo galima pasitikėti?“, – tokia, pasak vieno iš programos sudarytojų Danielio Ebnerio, ir buvo pagrindinė programos „Pasitikėk manim“ tema. Pakvietus prisidėti dar du kino festivalius, programa buvo suskirstyta į tris dalis, aptariančias tikrovės klastojimo ir netikrų naujienų (fake news) reiškinius, autoritetų žlugimą ir augantį nepaklusnumą bei skirtingų kartų nesusikalbėjimą. Dauguma atrinktų filmų jau buvo apkeliavę nemažai festivalių ir įvertinti už savo aktualumą ir išskirtinius formos pasirinkimus. Kiekvienas kūrinys atskirai, o ypač žiūrint visus drauge kino seansuose pateikė gąsdinantį šiuolaikinio pasaulio paveikslą. Kartu jie skatina mąstyti kritiškai, neužsnūsti, nesitaikstyti, o būti aktyviais piliečiais. Temos varijuoja nuo abortų draudimo, stereotipinių vyro ir moters vaidmenų kvestionavimo iki medijos ir technologijų įtakos žmogui. Kelis ryškiausius filmus verta paminėti atskirai.
Versdamas prancūzų laikraščio „Libération“ puslapius, skaitytojas perpiešia tarptautines naujienas lydinčias iliustracijas. Meninė animacijos „Animuotas laikraštis“ („Journal Animé“, rež. Donato Sansone, 2016) improvizacija labai paprastai atkreipia dėmesį, kaip ta pati žinia gali būti skirtingai pateikta, kaip lengvai ir greitai galima ją išpūsti ir suklastoti. Panašią temą plėtoja videomenininkas Frankas Heathas dažnai galerijų erdvėse rodomame eksperimentiniame darbe „Tuščia moneta“ („Hollow Coin“, 2016). Maišydamas archyvinę medžiagą, surežisuotas scenas, atbulinės eigos kadrus režisierius dar labiau sutirština filmo turinį. Atsispyręs nuo tikros istorijos, nutikusios sovietų šnipui, kai atsiskaitydamas pasiuntiniui už darbą jis per klaidą padavė monetą, kurioje buvo paslėptas mikrofilmas su užkoduota žinute, menininkas subtiliai svarsto autoriteto ir slaptumo, asmeninio ir istorinio naratyvo susidūrimą viešosiose erdvėse. „Banalios ir nereikšmingos detalės kartais gali nešti tokį pat krūvį kaip ir svarbiausia informacija“, – komentavo režisierius, tikėdamasis, kad šis darbas padės susimąstyti apie galimus informacijos kelio iki adresato klystkelius.
Programoje taip pat pristatytas vienas įsimintiniausių pastarųjų metų trumpametražių filmų – „Amerikietis žaliame fone“ („Green Screen Gringo“, 2016), vienas iš didžiausio trumpametražių filmų festivalio Klermone-Ferane nugalėtojų. Apie režisieriaus Douwe Dijkstros kūrybą kalbama jau ne vienus metus. Ankstesnės dokumentinės juostos pasakojo apie kasdienio gyvenimo ir naujienų susidūrimo absurdą („Išardomas“, „Demontable“, 2014) ir kino santykį su skirtingų įsitikinimų žiūrovais („Pagalbinis filmas“, „Supporting Film“, 2015). Naujausias režisieriaus darbas „Amerikietis žaliame fone“ – tai aštri politinė analizė ir satyra. Pagrindinis filmo herojus, užsienietis kino režisierius, vaikšto Brazilijos gatvėmis nešiodamasis žalią foninį ekraną. Filmavimų aikštelėse toks fonas naudojamas norint ant jo vėliau uždėti kitą vaizdą. Miestiečiai filmo herojui pasakoja asmenines istorijas, skaito poeziją, atskleidžia politinę sumaištį šalyje. Tuo tarpu žaliame fone pasirodo visiškai į kitą erdvę nukeliantys vaizdai. Iš pirmo žvilgsnio primenantis keistą žaidimą, filmas aptaria itin svarbius klausimus. Pavyzdžiui, vienoje scenoje ant sienos matome nupieštą užrašą „Dilma out“. Tai nuoroda į tuomet iš posto dar neišverstą šalies prezidentę Dilmą Rousseff. Režisieriaus laikomame ekrane – vaizdai iš protestų prieš jos valdymą. Miestiečių kalbas apie nusivylimą šalies politika lydi žaliame fone pasirodančios reprezentacinės šalies vietos ir jose asmenukėms pozuojantys turistai. Filmas nepasakoja vientisos istorijos, kaip ir ankstesniuose filmuose naudojama koliažo technika – fragmentiškai fiksuojama tai, kas vyksta aplink. Greitas perjungimas, šokinėjimas nuo vienos temos prie kitos simbolizuoja ir šiuolaikinio žmogaus elgseną socialinėse medijose. Režisierius pabrėžia kontrastus, priešpriešina klišinį Brazilijos kultūros paveikslą ir džiunglių šamano gyvenimą, miestą ir kaimą, dabartį ir praeitį, turistą ir vietinį. Režisierius taip pat atkreipia dėmesį į nelygybę ir visuomenės įvairovę, kurią sunku perprasti ir paaiškinti vienu filmu.
Kitas Klermono-Ferano konkursinės programos laureatas atkreipia dėmesį į kaip tik šiomis dienomis vykstančią aštrią diskusiją apie ginklų kontrolę Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Dekalb pradinė mokykla“ („DeKalb Elementary“, rež. Reed Van Dyk, 2017) paremtas tikru pagalbos skambučiu, gautu per susišaudymą mokykloje. Tiesiogiai neminint filme paliečiamos ir visuomenės susvetimėjimo, jos narių bejėgiškumo, rasinio ir klasinio susiskirstymo bei nesantaikos temos. Apgalvotai vengta rodyti smurtinius vaizdus ir garsus – šūviai, sraigtasparnis, policijos sirenos girdimos, bet paliekamos už kadro. Netiesiogiai režisierius siūlo pažvelgti į „kitą“ – baltaodžius piliečius, kurie balsavo už nacionalistus abiejose Atlanto pusėse.
Kitokį santykį su tikrove siūlo olandė menininkė Melanie Bonajo. Eksperimentinėje dokumentikoje „Naktinė dirva – netikras rojus“ („Night Soil – Fake Paradise“, 2016) ji svarsto, ar haliucinogeninio ajavaskos gėrimo poveikis gali padėti neramiam šiuolaikinio žmogaus protui pabėgti nuo trikdančios realybės ir iš naujo atrasti ryšį su gamta. Kitame drąsiame ir žaismingame filme „Naktinė dirva – meilės ekonomika“ („Night Soil – Economy of Love“, 2016) ji dokumentuoja Brukline įkurtą sekso darbininkių judėjimą. Savo darbą jos įsivaizduoja kaip įrankį sugrąžinti moterų galią „malonumų pasaulyje“, kuriame dominuoja vyrai. Judėjimo misija – iš esmės perstruktūruoti seksualines konvencijas ir intymumo supratimą. Vedina feministinių idėjų menininkė savo kūryba taip pat nori keisti įsigalėjusius lyčių vaidmenų stereotipus, dvasingumo supratimą, santykį su gamta. Ji klausia, ar verta bėgti nuo modernių technologijų padiktuotos elgsenos ir įsitraukti į aplinkos aktyvistų judėjimą, kovojantį su globaliuoju kapitalizmu. Bonajo filmų, kaip ir daugelio aptartų trumpametražių, diskursas nėra pernelyg rimtas, pasitelkiamas humoras.
Dalį aptartų filmų galėjo išvysti ir Vilniaus trumpametražių filmų festivalio žiūrovai. Renginio organizatoriai, taip pat reaguodami į dabartines realijas, festivalį atidarė politiniais filmais. Suomiai režisieriai Hannesas Vartiainenas ir Pekka Veikkolainenas juostoje „Žodis suteikiamas...“ („Taking the Floor“, 2017) fiksuoja vieną Tamperės savivaldybės tarybos posėdį, kuriame svarstoma, ar miestui reikia tramvajaus. Šį klausimą taryba sprendžia jau daugiau nei dvidešimt metų. Pasisakymų ir argumentų absurdas, deja, labai atpažįstamas. Filmas primena Lietuvos Seimo posėdžius ir atliepia šiuo metu vis dar neišspręstą ir visuomenės nesutarimus kurstančią Lukiškių aikštės įpaminklinimo istoriją. Kitas rodytas darbas – prieš keletą metų su savo filmų retrospektyva festivalyje viešėjusio eksperimentinio kino kūrėjo Johno Smitho pamąstymas apie Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos „Kas mes esame?“ („Who We Are?“, 2017). Permontuota prieš balsavimą transliuotų BBC debatų medžiaga virsta tarsi repo daina, atspindinčia gąsdinančias visuomenės nuotaikas.
Visuomenės pulsą matuojanti dokumentika
Ilgą laiką dokumentiką buvo įprasta laikyti autentišku ir objektyviu tikrovės atspindžiu. Šiandien klausimas, ar dokumentika pateikia „tiesą“ ir „tikrovę“, nebėra toks svarbus kaip anksčiau, nes keičiasi ir pati dokumentika, ir jos išraiškos formos, ir suvokimas, koks turėtų būti šių filmų tikslas. Dokumentikos režisieriai siūlo sistemingesnę ir labiau apgalvotą reakciją į dabartį nei prieš tai aptartų trumpametražių autoriai. Dokumentikos kūrimas reikalauja rimto įsigilinimo, išsamaus tyrimo ir glaudaus santykio su tema ir filmų herojais. Žinoma, ir naujos perspektyvos. Eksperimentuojantys režisieriai sparčiai keičia dokumentikos apibrėžimo ribas. Svarbiausiuose festivaliuose mažėja žurnalistinės ir daugėja kino esė, poetinių, hibridinių (jungiančių vaidybinio kino elementus) filmų.
Pastaraisiais metais įsimintina dokumentika nenurodo žiūrovui, kaip reikėtų mąstyti, leidžia įsižiūrėti ir pajausti pačiam. Ji nėra linkusi į tiesmuką vertinimą ir neginčijamus atsakymus, plečia teminius rėmus, žadina savimonę, kviečia veikti ir palieka erdvės žiūrovų nuomonei. Neretai to pasiekti pavyksta stebinčiosios (observational) dokumentikos žanro filmams. Laiką reflektuojanti ir maištaujanti dokumentika kalba apie migracijos procesus, negandas, problemas šeimoje ir visuomenėje, rasizmo apraiškas, smurtą, mažumas, švietimą, seksualinį priekabiavimą, karinius konfliktus etc.
Konfliktai Artimuosiuose Rytuose ir pabėgėlių krizė nepraranda aktualumo ir išlieka vienu svarbiausių dokumentikos akcentų. Galima būtų išskirti „Oskarui“ už geriausią metų dokumentinį filmą nominuotą „Paskutinį žmogų Alepe“ („Last Men in Aleppo“, rež. Firas Fayyad, 2017), fiksuojantį savanorių organizacijos „Baltieji šalmai“, gelbstinčios žmones iš subombarduotų namų, darbą. Trumpametražių filmų kategorijoje „Oskarui“ nominuota dar viena dokumentinė juosta apie šią savanorių organizaciją. Kitas ir subtiliai pasakojamos istorijos, ir formos požiūriu išskirtinis filmas „Cemento skonis“ („Taste of Cement“, rež. Ziad Kalthoum, 2017) kalba apie statybose Libane dirbančių sirų pabėgėlių kasdienybę ir skaudulius.
Sukurti filmą apie pabėgėlius ir šios krizės poveikį nusprendė ir garsus kinų menininkas, aktyvistas ir maištininkas Ai Weiwei. Kūryboje jam labai svarbi efektinga forma, inovatyvus vizualinis pateikimas ir gyva reakcija į pasaulio negandas. Ne vienus metus menininkas 23 pasaulio šalyse fiksavo didžiausią migraciją nuo Antrojo pasaulinio karo. Deja, filmo „Migruojantys žmonės“ („Human Flow“, 2017) užmojis nepadaro jo paveikaus ir efektyvaus.
Dar viena dažnai plėtojama tema – rasizmas. Nepabaigtas rašytojo Jameso Baldwino knygos tekstas tapo rišamąja medžiaga režisieriaus Raoulio Pecko filmui „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, 2016), pasakojančiam rasizmo ir segregacijos istoriją pasitelkus trijų pilietinių teisių judėjimo lyderių – Medgaro Everso, Malcolmo X ir Martino Lutherio Kingo – gyvenimą. Nors režisierius į istoriją žvelgia retrospektyviai, atrodo, kad filme girdimi Baldwino tekstai skirti šiandienai. Translytis režisierius Yance Ford itin asmeniškoje dokumentikoje „Stipri sala“ („Strong Island“, 2017) pasakoja savo brolio gyvenimo istoriją. Jį garaže nužudė jaunas baltaodis mechanikas. Režisierius tiria nužudymo aplinkybes ir teismo procesą. O režisierius Travis Wilkersonas filme „Ar susimąstei, kas šovė?“ („Did You Wonder Who Fired the Gun?“, 2018) leidžiasi į skaudžią kelionę, kad išsiaiškintų, kodėl jo prosenelis nužudė juodaodį. Visi trys filmai pasitelkia senas istorijas, daugiausia naudodami archyvinę medžiagą, juose nepamokslaujama ir rimtai nagrinėjamos rasizmo problemos šiuolaikiniame pasaulyje. Jie gerokai paveikesni nei naujos kartos juodaodžių aktyvistų kovą už pokyčius fiksuojanti juosta „Jaunimo karta“ („Generation Youth“, 2016).
Šiemetinėje Berlinalėje kur kas įdomesnė buvo ne pagrindinė konkursinė programa, o „Forumo“ ir „Panoramos“ sekcijose pristatyta dokumentika: drąsias idėjas, sudėtingas temas keliantys ir nuosekliai prieš nusistovėjusias normas maištaujantys filmai. Europiečiai dokumentikos režisieriai analizuoja ir, matyt, dar kurį laiką analizuos dešinės kilimą, nacionalistinę retoriką ir nacistinės ideologijos apraiškas. Ši tematika susijusi ir su filmais, kurie tiesiogiai nenagrinėja šio fenomeno.
Vienas ryškiausių – „Valdheimo valsas“ („The Waldheim Waltz“, 2018), kurio centre – buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius (1972–1981) ir Austrijos prezidentas (1986–1992) Kurtas Waldheimas, patekęs į skandalą ėmus lįsti viešumon jo nacistinei praeičiai. Aišku, jis viską neigia. Neigia ir kiti žmonės. Filme panaudota apgalvotai atrinkta televizijos archyvinė medžiaga, taip pat ir režisierės Ruth Beckermann filmuoti kadrai. Tuo metu ji aktyviai dalyvavo protestuose ir kituose pasipriešinimo veiksmuose siekiant nušalinti susikompromitavusį politiką ir informuoti visuomenę. Tokio filmo jau seniai reikėjo ne vien kraštutinės dešinės valdomai Austrijai, bet ir kitų Europos šalių žiūrovams.
Peteris Švrčekas yra savimi pasitikintis, gerai apsirengęs jaunas vaikinas, kuris mano, kad jo kartai trūksta lyderystės. Todėl jis nusprendžia organizuoti specialias savaitgalio išvykas Slovakijos miškuose. Kartu su bendraminčiais jis įkuria legaliai niekur neįteisintą organizaciją „Slovakijos rekrūtai“, kuri siūlo jaunimui sukarintus mokymus ir hierarchinę struktūrą. Debiutiniame čekų režisieriaus Jano Geberto filme „Kai karas ateina“ („When the War Comes“, 2018) iš itin arti stebima šios organizacijos veikla ir jos narių kasdienis gyvenimas. Filmas kupinas gąsdinančių momentų, pavyzdžiui, miestu marširuojanti jaunuolių grupė rankose laiko nukenksmintus ginklus ir dėvi karines uniformas su prisiūtais iš nacistinių organizacijų pasiskolintais simboliais. Žiūrovai stebi, kaip jaunas ambicingas vaikinas gana greitai tampa mažuoju generolu, nusprendusiu eiti į politiką. Režisierius šią organizaciją pasirinko kaip įrankį pakalbėti apie grėsmingas Europos politines tendencijas. Manau, kad šis filmas kartu aiškinasi, kaip tampama diktatoriais ir kaip nuolaidžiavimų terpė leidžia jiems reikštis.
Dviejų spalvingų, atvirų, kūniškų, vienas kitą papildančių filmų iš Brazilijos pagrindiniai personažai – translytės moterys. Šioje šalyje nužudoma daugiausiai pasaulyje translyčių žmonių. Linn da Quebrada yra atlikėja, gyvenanti skurdžioje San Paulo dalyje, rengianti akiplėšiškus ir karštus popelektro pasirodymus vilkėdama seksualius egzotiškus kostiumus. Savo tekstais ji aštriai kritikuoja heteronormatyvų lyčių vaidmenų pasiskirstymą, mačizmą, smurtą prieš translyčius žmones. Ji yra įkvepiantis queer bendruomenės balsas filme „Tranny Fag“ (rež. Claudia Priscilla, Kiko Goifman, 2018). Kitą filmą „Obscuro Barroco“ (2018) režisavo, filmavo, prodiusavo, garsą įrašė iš vizualiųjų menų į kiną atėjusi graikų menininkė Evangelia Kranioti. Eseistinį filmą lydi dar vienos jau nebejaunos Brazilijos queer subkultūros ikonos balsas. Lėtas, elegantiškas, Rio de Žaneire filmuotas filmas plėtoja transformacijos temą, paliesdamas miesto, visuomenės, žmogaus tapatybės keitimosi aspektus.
Tapatybės paieškos vaidybiniame kine
Seksualinės tapatybės paieškos ir kismas, lyčių vaidmenys ir jų reprezentacija – šios temos paliečiamos ir šiuolaikiniame vaidybiniame kine. Dažniausiai filmuose vaizduojamas savo tapatybę tik pradedantis atrasti žmogus. Jį kamuoja vidiniai prieštaravimai, aplinka nepalaiko, jis jaučia spaudimą. Tokio tipo filmai po truputį galėtų plėsti siaurą tapatybės suvokimą. Visa tai svarbu režisierių Claire Denis, Xavier Dolano, Alaino Guiraudie, Andreos Arnold, Michało Marczako ir kitų kūrybai.
JAV Kino akademijos apdovanojimuose taip pat buvo pastebėti gal kiek nuosaikesni tapatybės kismo aspektus nagrinėjantys filmai. Praėjusių metų „Oskarų“ ceremonijoje triumfavo „Mėnesiena“ („Moonlight“, rež. Barry Jenkins, 2016), vaizduojanti jauno vyro savo tapatybės suvokimą. Šiemet nominuotas dar vienas panašios tematikos filmas „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“, rež. Luca Guadagnino, 2017). Pagal rašytojo André Acimano knygą sukurta drama alsuoja bręstančia meile Italijos kaime. Įsimylėjėlius suvaidino Timothée Chalamet, nominuotas kaip geriausias aktorius, ir Armie Hammeris. Užsienio filmų kategorijoje nugalėjo čiliečio režisieriaus Sebastiáno Lelio drama „Fantastiška moteris“ („A Fantastic Woman“, 2016), kurioje nepamirštamą vaidmenį suvaidino translytė aktorė ir dainininkė Daniela Vega.
„Ne viename LGBT filme turi laukti pusantros valandos, kol kažkas pasibučiuos ar išlįs iš spintos. Man tai neįdomu ir nenoriu kurti tokių filmų. Manau, kad prasidėjo naujas LGBT filmų etapas. Gyvename labai sudėtingu ir netolerantišku laiku. Tavo tapatybė gali tapti kalėjimu, ypač jeigu ji nėra aiški, sudėtinė arba pereinanti („crossing identity“). Pavyzdžiui, esi juodaodis darbininkas emigrantas gėjus. Susikoncentravę tik į seksualinę orientaciją, ypač tik į heteroseksualus, gėjus ir lesbietes, atmesime visas kitas žmonių tapatybių briaunas ir skirtingus pasaulius, kuriuose jie gyvena. Tapatybės nėra baigtinės, jos gali kisti. Negalime į tapatybę žiūrėti kaip į uždarą konstruktą, nes prarasime komunikacijos šansą“, – interviu sakė praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ rodyto taip pat gyvo ir jautraus brazilų filmo „Įelektrinti kūnai“ („Body electric“, 2016) autorius Marcelo Caetano. Režisierius akcentuoja rasinę ir seksualinę šalies įvairovę. Filme nėra svarbu, ar esi vyras, ar moteris, heteroseksualus ar homoseksualus, juodaodis ar baltaodis, – niekam neprivalai įrodinėti savo tapatybės. Vienas iš naujausių atradimų – provokuojantis eksperimentinis prancūzų režisieriaus Bertrand’o Mandico filmas „Laukiniai berniukai“ („The Wild Boys“, 2017). Unikaliame stilizuotame pasaulyje visuotinai priimtini, normalūs dalykai jungiami su tuo, kas laisva, nevaržoma. Režisierius nekenčia sienų, jį labiau domina galimybė keliauti iš vienos pusės į kitą ir vėl grįžti ten, kur buvai. Tai galioja galvojant apie lytį, kūną, tapatybę.
Informacijos sąvartynuose ir begaliniuose judančio vaizdo kloduose kur nors atrasi ir mūsų laiką taikliai reflektuojančių filmų. Jų režisieriams svarbu kalbėti apie jiems rūpimas, sistemai oponuojančias problemas. Tačiau maištaujančiam kinui atsirasti reikalinga ir sąmoninga, atvira, pasiruošusi reaguoti, diskutuoti ir veikti terpė. Pasak vieno iš straipsnyje minėtų režisierių, jei nepažvelgtume į save ir savo realybę iš šalies per meną – ne tik palūžtume, bet ir prarastume sąsają su tuo, kas yra tiesa ir kas yra melas.
