Su kokiu režisieriumi norėtumėte pavakarieniauti?
Vitalij Binevič
Gasparo Noé filmas „Ekstazė“ („Climax“, 2018) prasideda nuo vizualios išpažinties. Pradžioje mes žvelgiame į televizorių, ir šalia jo aš pastebiu padėtas nihilisto Emilio Ciorano, pornografo George’o Bataille’io ir filosofinius stabus naikinusio Friedricho Nietzsche’s knygas. Kitoje pusėje guli senos VHS vaizdajuostės, tarp kurių matau vieną pirmųjų ultrasmurtinių fi lmų „Andalūzijos šuo“ („Un chien Andalou“, 1928), italų B kategorijos kino klasika tapusią „Suspiria“ (1977) ir itališkąją „Numirėlių aušros“ („Dawn of the Dead“, 1978) versiją, pavadintą tiesiog „Zombie“. Gasparas Noé kuria tokiems keistuoliams kaip jis pats – mėgstantiems itališkąjį giallo kiną ar japoniškąją pinku eiga erotiką. Štai kodėl norėčiau pavakarieniauti su šiuo skandalingu režisieriumi. Gal jo draugijoje išdrįsčiau prisipažinti, kad man patinka ne kinas apskritai, o tik tam tikras, dažnai neigiamai vertinamas kinas.
Elena Jasiūnaitė
Pagalvojus apie klausimą, pirma kilo noras prieštarauti teigiant, kad mums su režisieriais prie vieno stalo išsitekti turėtų būti sunku – šiame pasaulyje yra ir sukalbamesnių profesijų. Fantazijose jau beveik matau tarantiniškas kraujo upes už senas ir naujas nuodėmes (abipusiai). Visgi – viešai deklaruojant meilę (o meilė, visi žinome, skauda) lietuvių kinui, pakviesčiau visus jaunuosius lietuvių kino režisierius ir režisieres. Nes jie, tie dabar atėję, nuostabūs (ir neleiskite niekam galvoti kitaip), net jei kartais labai nepatinka. Ir man dažnai norisi juos geriau suprasti. Stalas būtų ilgas, ir jo gale, garbingoje vietoje, pasodinčiau Algimantą Puipą. Nes turime tik vieną, o aš, savo ruožtu, vis dar idealizuoju jų kartą ir pasakojimus iš filmavimo aikštelės. Nes Puipai ir po tiek metų nestinga meilės ne tik savo, bet ir kitų kinui. Ir, kaip paaiškėjo, jis nestokoja saviironijos. Neįtikėtinas privalumas! Režisierius iš didžiosios R, visgi. Čia, pasinaudodama proga, pridėsiu linkėjimus – ilgiausių metų ir geriausių filmų keturiasdešimtmečiui režisieriui su trylikamečio paauglio intelektu.
Neringa Kažukauskaitė
Šio kalėdinio klausimo vakarienė su režisieriumi (-e) greičiau reiškia siekiamybę priartėti prie to menininko sukurto kino pasaulio nei pažintį (ar jos pratęsimą) su konkrečiu žmogumi, pokalbio palaikymą mėgaujantis maistu ir gėrimais. Tad gal labiau norėčiau ne pavakarieniauti, o, kaip to režisieriaus filme, sėsti kartu į mašiną ir nuvažiuoti į kažkokią vietą ar vietas Japonijoje. Kaip sakoma filme: nuvežk mane ten, kur tau pačiam patinka. „Drive My Car“ – taip ir vadinasi naujausias japono Ryûsuke Hamaguchi filmas, pelnęs net tris apdovanojimus šiemetiniame Kanų festivalyje: už geriausią scenarijų, FIPRESCI ir Ekumeninės žiuri.
Vakarienė (jei jau rinktis pasivažinėjimo automobiliu negalima), tikiuosi, vyktų irgi taip, kaip diktuoja „Drive My Car“ taisyklės. Čia herojai mažai kalba apie save, nesistengia ko nors reprezentuoti, nieko įpiršti ar išaiškinti, kaip viskas turi būti. Paskutiniai metai rodo, kaip mažai kuo gali būti nepalaužiamai įsitikinęs.
Nevilties ir bejėgiškumo gaidos, ryškios filme, irgi gali pasigirsti per vakarienę. Tokios nuotaikos dabar daug ką aplanko.
Bendrauti galime ir Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ dialogais, kaip ir filme. Turbūt iki šiol juos moku atmintinai nuo daug kartų matyto Eimunto Nekrošiaus spektaklio laikų, o Hamaguchi – po šios juostos tai jau tikrai. Čechovo tekstai yra universalūs, jie visiška abstrakcija, į kurią kiekvienas gali projektuoti savo asmenines dramas. Čechovas yra negailestinga akistata su pačiu savimi, savo praeitimi. Į save neįsiklausęs, nesuprasi ir kito. Todėl tokia vakarienė – klastingas išbandymas.
O gal galima ir visai apsieiti be žodžių. Filme „Drive My Car“ statomame spektaklyje „Dėdė Vania“ Sonią vaidina nebylė. Jos plastika sugeba perteikti visas norimas emocijas, kurios suprantamos gal net geriau nei tada, jei būtų ištartos erdvėje pranykstančiais žodžiais. O juk vis tiek iki galo nesužinosi, kas dedasi kito žmogaus širdyje.
Na, gal vakarienė jau baigiasi, o gal ir tęsiasi – iki kitų susitikimų filmuose.
Gina Kimantaitė
Vakarienė neatsiejama nuo pokalbio, bet visgi pasirinkčiau režisierių, kurio mieliau daugiau klausyčiausi. Įsivaizduoju, kad vakarienė su jau 92-ejų Čilės režisieriumi, didžiuoju siurrealistu Alejandro Jodorowsky būtų tarsi sapnas, kurio prasmę bandai suvokti nubudęs. Greičiausiai vakarieniautume teatrališkoje, spalvingoje vietoje, prie stalo sėdėtume apsivilkę karnavaliniais kostiumais, nugrimuotais veidais arba su kaukėmis, kurias nusiimtume tik vėliau. Nors režisierius yra vegetaras, puikiai sutartume dėl meniu, kita vertus, patiekalai nelabai ir rūpėtų, nes kėdės būtų didesnės už stalą, ant kurio pakaktų dviejų kavos puodelių. Klausyčiausi jo istorijų apie siurrealistus, mimus ir pantomimą, sapnus, mistiką ir psichomagiją, autobiografines detales filmuose, parašytas knygas, perskaitytą literatūrą ir komiksus, iš kurių tam tikrą laikotarpį pragyveno. Neišvengiamai būtų ir kandaus humoro, vulgaraus turinio bei pasakojimų apie tikėjimą ir dvasingumą. Būtent tokios vakarienės norėtųsi. Tokios, kurioje spiritizmas ir ezoterika maišosi su pokštais, intelektualios kalbos – su satyra, o realybė – su fantazija. Vakarienė prasidėtų ar bent baigtųsi taro kortų aiškinimu. Dėl jų galbūt reikėtų ir didesnio stalelio. Na, ir tikiu, kad pasisėdėjimas tikrai virstų nesibaigiančia poezija.
Izolda Keidošiūtė
Labai norėčiau pavakarieniauti su neprilygstamuoju Pedro Almodóvaru. Juk niekas geriau nepažįsta moterų. Jam galėtum pasiskųsti, prisiminti visų buvusių meilių peripetijas, tas isterijos ir džiugesio kupinas, bet tokias trumpas meilės akimirkas ir šiaip pasiguosti daugybe nesėkmių su vyrais. Tačiau dabartinė mano kūno masė jau niekaip nederės prie raudonos suknelės. O kokia gi vakarienė su Pedro be raudonos suknelės?..
Virusas vis siautėja, mano amžiaus žmogui gal apskritai neverta toli keliauti. Juolab kad nebelabai svajoju ir apie naujas pažintis. Gal tiesiog užsuksiu į Varšuvą ar Gdynę ir dar kartą pavakarieniausiu su Wojciechu Smarzowskiu. Raskite šiandien kitą režisierių, kuriam visai nusispjauti į „Eurimage“, tarptautinius festivalius – jam labiausiai rūpi, ar patiks jo filmai lenkams, kuriuos vaizduoja tokiame kreivame veidrodyje, kad ir mums tinka. Vakarieniaudami kalbėtume apie naujausią filmą senu pavadinimu „Vestuvės“ („Wesele“), bet išgirsčiau ir fontaną naujų idėjų. Apie tas slepiamas tautos istorines nuodėmes, ydas, kurias sušluojame į kamputį, nes šiukšles reikia utilizuoti O kartu vakarienę lydėtų puikus, kiek pašaipus humoras, ironija, linksmi anekdotai, replikos ir istorijos, gebėjimas klausti ir klausytis. Tik jokiais būdais neklausiu apie ateities planus: „prikabins makaronų“. Tačiau svarbiausia, kad vakarienės metu bus skaniai valgoma ir geriama.
Arba dar geriau. Nors ką tik atšventėme jubiliejų, eisiu vakarieniauti su Algimantu Puipa. Juk esame draugai nuo mokyklos laikų ir atsiminimų gausybė... Kaip visada, atsiminsime tuos kino žmones, kurie jau anapus, smarkiai apkalbėsime visus, kas dirba ar tik sukasi mūsų kino žmonių rate ir, žinoma, daugiausia kalbėsime apie kiną. Ką pamatėme naujo, ko nepamiršome seno. Gal ir apie „Sinefiliją“ pakalbėsime... kaip elegantiškai ir chuliganiškai Algis išdūrė tuos, kurie jau siunčia mus į Narajamą kaip senus nuobodas. Juk taip kadaise pasielgė amžinasis siurrealistas Buñuelis. Sukūrė filmą iš sapnų, fantazijų, mylimiausių filmų parafrazių. Būtinai priminsiu, kad dar liko sukurti mažiausiai du tokius filmus. Kaip tam pačiam didžiajam pikčiurnai ispanui. Senas mano drauge, Algeli, kviečiu tave vakarienės. Tik gal kiek vėliau – pavasarėjant. Sėdėsime gatvėje ir stebėsime, kas eina Brodu. Šis iš Fellini filmo, o anas – iš Lyncho...
Gediminas Kukta
Su kokiu režisieriumi (-e) norėčiau pavakarieniauti? Bandau įsivaizduoti. Sėdžiu prabangiame restorane, sakykim, su Davidu Fincheriu (kam čia smulkintis), valgom vidutiniškai keptą antrekotą, gurkšnojam „Cabernet Sauvignon“, nors aš iš jaudulio tik vilgau lūpas, bet nesvarbu – taigi vakarieniaujam su Davidu ir staiga jis, tarkim, pradeda čepsėti. Fincheris! Čepsėti! Arba, pavyzdžiui, Nina Menkes (ar kas nors kada nors parodys jos filmus Lietuvoje?) – rakinėti dantis krapštuku, o Albertas Serra, atsiprašant, ima ir atsiraugėja. Kaip po tokio akibrokšto aš apskritai galėčiau žiūrėti jų kūrybą nešališkai, be to vaizdinio prieš akis?
Šios mintys mane gąsdina. Ką ir besakyti apie tai, kad vakarieniaujant reikėtų dar ir kalbėtis. Man, introvertui! Ir ne šiaip sau šnekučiuotis, taip sakant, palaikyti small talk, bet giliai, iš pagrindų. Kaip kokiems filmo „Mano vakarienė su Andre“ („My Dinner with Andre“, rež. Louis Malle, 1981) herojams.
Ir ką gi kalbėčiau su Fincheriu, Stanley Kubricku, Davidu Lynchu? Apie tai, kad man patinka jų filmai (užknisčiau po pirmos minutės), apie kino istoriją (lyg nebūtų kitų temų), apie sielos reikalus (na ir nuobodybė)? Be to, ką tokio apie sielą pasakyčiau, tarkim, Kieślowskiui, kai šis viską jau pasakė „Dvigubame Veronikos gyvenime“ („La double vie de Véronique“, 1991)?
Pavyzdžiui, vakarienę su Jimu Jarmuschu įsivaizduoti lengviau. Kava ir cigaretės, trumpos replikos apie nieką (viską). Su Aki Kaurismäki – irgi nesunku. Geriam alų, rūkom, tylim. Net su Werneriu Herzogu, atrodytų, būtų ką veikti. Tiesiog sėdėčiau parėmęs galvą ir klausyčiau jo pasakojimų apie Antarktidos pingvinus, džiungles, ugnikalnius, dykumas. Rastume bendrų taškų.
O gal visgi su Carlosu Reygadasu? Ne, spėju, snobas. Su Dereku Jarmanu? Paklausčiau apie jo sodą. Su Kira Muratova? Arūnu Žebriūnu? Broliais Lumière’ais? Šitiems tai parodyčiau „iPhone“: ot išsigąstų!
Nežinau, su kuo norėčiau vakarieniauti. Aš nealkanas.
Santa Lingevičiūtė
Vakarienių dviese visada vengdavau, nes nemėgstu (arba nemoku) žiūrėti kitam asmeniui į akis, ilgai išlaikyti dėmesį, jei šis nuspręstų pasakoti tik apie save. O jei žiūrėti ne į akis, tai į burną. Ir matyti jos turinį?.. Gal tiek to. Norėčiau bendros vakarienės ar pasisėdėjimo, kur kiekvienas galėtume patylėti, pasislėpti savo mintyse, gal bendrai ką apkalbėti (nebūtinai blogai), didelių ir mažų istorijų, o jei norisi – tyliai išslinkti parūkyti vienam.
Įsivaizduoju, kad tokiai kompanijai idealiausiai tiktų Aki Kaurismäki ir jo filmų herojai. Aišku, smalsu būtų atsidurti vakarėlyje ir su Joeliu bei Ethanu Coenais, bet, pagalvojus, mūsų geografinės platumos su savomis istorijomis baisiai skirtingos... Ar mes susikalbėtume? O štai suomiškos problemos ir aktualijos mažai kuo skiriasi nuo lietuviškų. Ar bent jau nuo mano. Su suomiais galėtume išgerti degtinės, juk, pagal kažkokias statistikas, pirmaujame Europoje. Pirma vieta dalijamės ir savižudybių skaičiumi. Feisbuke yra toks puslapis „Very Finnish Problems“, kartais jame apsilankau ir randu įdomių dalykų. Pavyzdžiui, 75 procentus suomių miškininkų darbo sudaro metalo grupių paieškos, mat šios miškuose daro savo albumų fotosesijas; suomiai yra fluent in silence, puslapyje galima rasti patarimų, kaip atsikratyti per ilgai užsibuvusių svečių; pasirodo, suomių gatvės žiemą taip pat nevalomos kaip ir mūsų, nes ten kelininkus žiema irgi užklumpa nepasirengusius (o gal neapsirengusius?); jų rudenys irgi turi penkiasdešimt pilkos atspalvių, tik nėr sekso; jų nuomone, pats beprasmiškiausias produktas pasaulyje – nealkoholinis alkoholis; mūsų vadinamieji energiniai batonėliai irgi artimesni – paprastos dešrelės. Na, nebent juodieji penktadieniai pas mus rečiau, ten – kiekvienas penktadienis toks nuo spalio iki kovo, užtat vasarą su uodais kovojame vienodai. Tačiau vienas labiausiai mane sužavėjusių dalykų – tai, kad suomiai išrado indų džiovyklę, esančią turbūt pas kiekvieną virš kriauklės.
Taigi, apie visas mažesnes ir didesnes bėdeles norėčiau pabendrauti su Aki. Apie jo herojus žmones, kurių nebuvo, o gal ir buvo, bet niekas jų nepastebėjo. Tokių kaip Jeano-Pierre’o Léaud suvaidintas Anri Bolanžeras filme „Nusisamdžiau sau žudiką“ („I Hired a Contract Killer“, 1990). Juk Anri Londone net penkiolika metų dirbo klerku, o jį atleidžia iš darbo pirmą ir išėjimo proga padovanoja „prabangų“ laikrodį... Tokiems nematomiems žmonėms kaip Anri nesiseka niekas – net pačiam nusižudyti, mat kai jis savo kukliame bute įsijungia dujas, pasirodo, dujų kompanija paskelbia streiką... Tačiau jis sutinka savo gyvenimo meilę Margaret (Margi Clarke) – rožių pardavėją. Kai Anri nebegali atšaukti savo žudiko, kuriam jau sumokėjo, Margaret nusprendžia su mylimuoju palikti Angliją, mat tokie žmonės kaip ji, t. y. darbo klasės, gimtinės neturi. Nesiseka ir samdytam žudikui, mat jis sutinka nužudyti Anri tik todėl, kad gyvenimas – tiesiog nusivylimas.
Nevykėliai žmonės dabar tikrai retenybė, tad norėčiau, kad vakarėlyje dalyvautų ir Aki filmo „Bohemos gyvenimas“ („La vie de bohème“, 1992) herojai. Nelegalus albanų tapytojas Rodolfo (Matti Pellonpää), vis nerandantis leidėjo scenaristas ir žurnalo redaktorius Marselis Marksas (André Wilms), postmodernistas nemalonaus triukšmo kompozitorius Šaunardas (Kari Väänänen) ir to paties Léaud įkūnytas meno kolekcionierius Blanšeronas. Todėl kalbėtume arba tylėtume apie TIKRĄ meną, ne tą, kur lengva parduoti, nes savo sielų neparduodame, todėl visą gyvenimą tenka nešti sunkų „kultūrininko“ kryžių... Užtat ir vaišės būtų kuklios – suneštinės, naminės, bet nuoširdžios ir be galo skanios, o vynas, kad ir už 5,99 EUR, sodrus ir greit sušildantis sielą...
Rasa Paukštytė
Vieta prie išgertuvių stalo su Aki Kaurismäki „Bohemos gyvenimo“ personažais, deja, užimta – ten jau sėdi „Kino“ redaktorė, tad tenka iš pradžių išgerti kavos su Jimo Jarmuscho „Kavos ir cigarečių“ chebra. Vėliau norėčiau trumpam prisėsti su Kira Muratova ir Agnès Varda, pailsėti su šiomis režisierėmis gyvenimo smulkmenų, pauzių, humoro jausmo, (ne)reikšmingų replikų pavėsyje. Muratova – Rasų kapinėse vieną tamsią, purviną ir lietingą lapkričio dieną (negaliu pamiršti, vėl cituoju): „Kaip gražu, taip ir norisi filmuoti, ar ne?“ Vakare su malonumu užsukčiau pas Vytautą Žalakevičių vyno – kine pasiilgstu artistiškų, nervingų ir nervinančių, garsiai galvojančių, aistringai klystančių, abejojančių (!), išsilavinusių pašnekovų, su kuriais nebūtinai lengva, bet visada gera kalbėti ne apie kiną (ir vis tiek apie jį visada). Paskui lyg netyčia sutranzuočiau Ryûsuke Hamaguchi, vairuojantį raudoną mašiną iš „Drive My Car“, kur tilptų kuo daugiau kino, literatūros modernistų. Va tai ir būtų geriausia kino užstalė.
Živilė Pipinytė
Kiros Kovalenko filmą „Sofička“ (Rusija, 2016) prieš kelerius metus pamačiau atsitiktinai, jau nepamenu per kurį televizijos kanalą, bet iškart negalėjau atitraukti akių. Tai kamerinis, akivaizdžiai už labai menkus pinigus sukurtas filmas, bet kartu intymus, šiltas pasakojimas apie moterį, iš kurios Stalino represijos atėmė viską – meilę, vyrą, šeimą, namus. Filmo herojė sugrįžta į gimtinę po keliasdešimties tremties metų. „Sofička“ nustebino paprastumu ir įdėmiu režisierės žvilgsniu, kuriame matyti įsijautimas į herojės vienatvę, į gamtą, metų kaitos ritmą. Kalnuose gyvenanti Sofička neišduoda savo prigimties, ji tik iš pirmo žvilgsnio susitaiko su lemtimi, išsaugodama neįtikėtiną vidinę laisvę. Be abejo, dalį filmo prasmių nulėmė literatūrinis pagrindas – „Sofička“ yra Fazilio Iskandero kūrinio ekranizacija.
Pradėjusi domėtis, sužinojau, kad „Sofička“ – diplominis filmas, kad jį kūrė Aleksandro Sokurovo mokinė. Kabardos-Balkarijos valstybiniame universitete surinktas Sokurovo kursas netruko išgarsėti. Pirmasis tarptautinį apdovanojimą pelnė Kantemiras Balagovas – jo filmas „Ankštumas“ („Tesnota“, 2017) Kanuose buvo apdovanotas „Ypatingo žvilgsnio“ programos prizu, netrukus ten pat įvyko ir jo antrojo filmo „Ilgšė“ („Dylda“, 2019) premjera. Šiemet geriausiu „Ypatingo žvilgsnio“ filmu tapo Kovalenko „Atgniaužiant kumščius“ („Razžimaja kulaki“, 2020) – sukrečiantis pasakojimas apie merginą Adą, kuri, kaip ir „Ankštumo“ herojė, bando išsiveržti iš patriarchalinės Kaukazo šeimos gniaužtų.
Jau nuo pirmųjų filmo kadrų atsiranda įtampa, kuri nenuslūgs iki pat pabaigos. Pirmąkart Adą pamatome judrioje magistralėje. Ji kažko įtemptai laukia, Adą erzina įkyraus Tamiko įkalbinėjimai pasivažinėti, paskui pasirodo jaunėlis brolis, raginantis grįžti į namus. Ten jų laukia tėvas. Jis griežtas ir viską kontroliuojantis. Ados nerimas ir įtampa pratrūksta, kai grįžta lauktas vyresnysis brolis Akimas, kuriam pavyko išsiveržti iš tėvo globos ir apsigyventi Rostove. Ada tikisi, kad Akimas padės jai atgauti tėvo paslėptą pasą ir išvykti į miestą.
Siužetas paprastas, bet jame telpa ir nuo visų slepiama Ados liga, ir, atrodytų, liguistas jaunėlio brolio prisirišimas, ir gyvenimas mažame miestelyje, kurį supa kalnai ir beveik nematyti dangaus, todėl atrodo, kad ir laikas jame sustingo. Ada iš rankų nepaleidžia krepšio. Tik filmui įpusėjus paaiškės, kad jame sauskelnės, be kurių mergina negali apsieiti. Bet apie ligos priežastį sužinosime tik iš Ados prisipažinimo Tamikui, kai šis pamatys jos randuotą nuogą pilvą. Tada supranti, kad vaikystėje Ada buvo Beslano mokykloje, kurią, vaduodamos įkaitus, susprogdino specialiosios rusų tarnybos. Filme juntama įtampa tiksliai perteikia traumą – ir fizinę, ir dvasinę, nuo kurios kenčia visa šeima. Tačiau sergantis tėvas negali susitaikyti su mintimi, kad teks išsiskirti. Finale Kovalenko kuria jau kitą, labiau matomą, bet taip pat daugiaprasmę metaforą – nuo spazmų kenčiantis tėvas taip apkabina Adą, kad net ligoninės lovoje jie gulės apsikabinę, kol pradės veikti tėvo raumenis atpalaiduojantys vaistai.
Tai kamerinis filmas. Žodžių filme nedaug, veikėjai kalba osetinų kalba, tik retkarčiais įterpdami rusiškus žodelius, fone skamba rusiškas ir čečėniškas „popsas“: jis saldus lyg rytietiškas sirupas ir tik pabrėžia jausmų, kurių negalima rodyti, ilgesį. Kovalenko rodo Ados, tėvo ir brolių artumą ir jausmus žvilgsniais, prisilietimais. Jie visąlaik labai arti vienas kito ir ankštame bute, ir automobilyje, ir bendraudami su kitais, ir net naktį, kai jaunėlis Dako prašysis į Ados lovą, nes sapnuoja baisius sapnus. Būtent ypatingas filmo herojų bendravimo intymumas primena Sokurovą – taip bendravo jo filmų „Motina ir sūnus“ (1997), „Tėvas ir sūnus“ (2003) herojai.
Bijau, kad mūsų vakarienė netruktų tapti tiesiog interviu, nors labai įdomu tiesiog pabendrauti su naujosios rusų kino kūrėjų kartos, su kuria nėra tekę susitikti gyvai, atstove. „Atgniaužiant kumščius“ Rusija pristatė „Oskarams“, bet žinant skeptišką Sokurovo požiūrį į prizus, būtų įdomu sužinoti, kaip pati Kovalenko vertina tokį pripažinimą, kokią įtaką jai turėjo pažintis su Sokurovu, koks jis buvo dėstytojas, mokytojas. Paklausčiau, kaip atsirado scenarijus, nes filme nėra nė vienos dramaturgiškai nepateisintos scenos, kaip režisierė dirbo su neprofesionaliais aktoriais, nes tik tėvą suvaidinęs Alikas Karajevas turi teatro patirties, o Adą sukūrusi Milana Aguzarova – teatro mokyklos studentė. Įdomu būtų sužinoti ir apie tai, kas jau pradedama vadinti postkolonijiniu rusų kinu, ir ne tik todėl, kad filme skamba osetinų kalba bei filmuota Šiaurės Osetijoje. Gal jau galima kalbėti apie naująją Kaukazo kino bangą? Kaip prisistatanti dagestaniete Kovalenko vertina Kaukazo moterų kūrėjų situaciją, kaip ji suvokia save rusų kino kontekste, kaip vertina bendrakursių debiutus ir jų pastangas įsitvirtinti autoriniame rusų kine, kurio visai nebeliko Lietuvos ekranuose.
Ramūnas Pronckus
Ilgai galvojau, kad vakarieniauti reikėtų su paslaptingiausiu ir giliausių filmų režisieriumi. Kad štai tokiai progai pasitaikius, būtų galima giliai pasikalbėti apie Kiną ir jo filmų reikšmę. Bet pačiam režisieriui tai turėtų būti be galo nuobodu. Kiek galima apie tuos filmus kalbėti ir dar aiškinti visokiems ziuzikams kaip aš, ką jie norėjo pasakyti. Matau save, kaip susikūprinęs neatlaikau jų didumo ir nesuprantamų atsakymų.
Todėl, galvoju, norėčiau pavakarieniauti su kokiu nors Holivudo šulu, baisiai arogantišku, tokiu, kuris pusryčiauja su auksu išpuoštu chalatu, aišku – ne iki galo suveržtu diržu. Tada, įsivaizduoju, ištaisyti gerą vakarienę būtų jo garbės reikalas, žinot – parodyti jaunuoliui, kas yra Holivudas! Jaučiu – prasineštume, kaip turi būti. Šampanas, kino žvaigždės, ikrai – visi reikalai tęstųsi iki ryto ir apie ketvirtą (ryto) jis pradėtų praktiškai blaivytis ir atsivertų.
Mes sėdėtume ant šaligatvio, ką tik su mumis būtų elegantiškai atsisveikinęs George’as Clooney, jis pažiūrėtų man į akis ir pasakytų, kad viskas yra šūdas, ir aš jam viduje pritarčiau, bet kad palaikyčiau jo ašaras, ir žinodamas, kad toks vakaras nepasikartos, vaidinčiau nesuprantantį, o jis varytų savo, apie tai, kad viskas tuščia, paviršutiniška, kad šitie baliai festivaliai tai tik fasadas, o visi iš tikrųjų yra kaip visi, o tada mes apsikabintume ir aš gailėčiausi, kad nepasirinkau pavakarieniauti su Larsu von Trieru.
Nes su šituo būtų galima eiti iki tikro galo. Spėčiau, kad vakarienė būtų su labai prabangiais kostiumais skambant klasikinei muzikai ir mes valgytume gyvą aštuonkojį. Bet, faktas, ir šitas vakarėlis baigtųsi Larsui von Trierui verkiant, o gal mes verktume abu. Aš paklausčiau – kodėl aš tau pavydžiu? Ir jis papasakotų man apie savo nepavydėtiną gyvenimą, kaip jam skauda vakare, skauda dieną, kaip jis serga ir jam nėra taip, kaip kad man, kad staiga apima malonumas žiūrint kokio nors Holivudo šulo komediją ar geriant ryte kavą su chalatu, kuris visai nepapuoštas auksinėmis detalėmis.
Renata Šukaitytė
Mielai pavakarieniaučiau su filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ („Mr. Landsbergis“, Lietuva, Nyderlandai, 2021) režisieriumi Sergejumi
Loznica ir montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu, paklausinėčiau jų apie filmo kūrimo virtuvę ir recepciją:
-
> Kokių fragmentų iš pokalbių su Vytautu Landsbergiu buvo sunkiausia atsisakyti? Kodėl?
-
> Kiek laiko teko dirbti su archyvinės medžiagos atranka?
-
> Kokius istorinius veikalus ir filmus, susijusius su filmo tematika, išstudijavote prieš kurdami filmą?
-
> Kiek laiko truko filmo montavimo darbai?
-
> Ko filme nesupranta Vakarų auditorija?
-
> Kokį klausimą dažniausiai užduoda skirtingos filmo auditorijos diskusijose po peržiūros?
-
> Ar filmą ketinama rodyti Rusijoje? Ar Michailas Gorbačiovas gautų kvietimą į premjerą rodymo atveju?
-
> Kaip filmą, jūsų manymu, priims Lietuvos žiūrovai? Kodėl?
Ieva Šukytė
Pasaulis šiemet dar labiau pakvaišo dėl Pietų Korėjos, o to kaltininkas – serialas „Kalmaro žaidimas“ („Squid Game“), aplenkęs savo populiarumu ir „Sostų karus“. Tačiau jeigu reikėtų rinktis, su kuo eiti vakarienės, juo nebūtų nei serialo kūrėjas Hwang Dong-hyukas, nei režisierius Bong Joon-ho. Pavakarieniauti norėčiau su kitu korėjiečių kino kūrėju – Lee Chang-dongu. Prieš kelerius metus „Kino pavasaris“ parodė jo „Degantį“ („Beoning“, 2018), o šiais metais atsivežė vieną jo pirmųjų darbų – juostą „Mėtinis saldainis“ („Bakha satang“, 1999). Mano nuomone, režisierius kur kas subtiliau moka kalbėti socialinėmis temomis, nešaržuodamas savo veikėjų ar nekurdamas pernelyg didelio kontrasto tarp jų. Būtų įdomu išgirsti, ką jis mano apie dabartinę Pietų Korėjos kino industriją ir jos šuolį į tarptautinę rinką, pakalbėti apie politiką, šalies istoriją ir įvairius judėjimus, kurie padarė įtaką ir jo kūrybai. Galėtume pasidalinti savo mėgstamais rašytojais, aptarti moteris autores – jos pastaraisiais metais vis dažniau verčiamos į užsienio kalbas ir kritikuoja konservatyvią, patriarchalinę visuomenę. Lee Chang-dongas studijavo korėjiečių literatūrą ir prieš tapdamas scenaristu rašė knygas. Ar tai kiek nors turėjo įtakos jo kuriamiems filmams? Klausimų būtų daug, nežinau, kiek gaučiau atsakymų. Bet skamba kaip visai neblogai praleistas vakaras.
Aurimas Švedas
Norėčiau nuvykti į Prancūziją ir pavakarieniauti su britų kino režisieriumi Peteriu Watkinsu. Man būtų įdomu pasikalbėti apie šio kūrėjo metodą, kurį jis naudojo filme „Komuna (Paryžius, 1871)“, pristatytame visuomenei 2000-aisiais. Ką turiu omenyje?
Paprastai istorikas pasakoja savo tekstų skaitytojams apie tai, „kaip buvo iš tikrųjų“, įsijausdamas į Dievo vaidmenį, kurio akivaizdoje skirtingos laiko dimensijos (praeitis, dabartis ir ateitis) susispaudžia į vieną tašką, todėl jis žino atsakymus į visus klausimus, susijusius su žmogaus ir pasaulio būtimi. Skaitytojui šiuo atveju telieka klusniai sekti visažinio praeities tyrinėtojo kuriamą pasakojimą, nekeliant savų klausimų, neprieštaraujant ir neabejojant.
O Peteris Watkinsas savo filmuose kviečia žiūrovą prisidėti prie praeities apmąstymo proceso, jo kuriamuose pasakojimuose istorija yra daugiabalsė, prieštaringa, gyva ir atvira refleksijai bei emociniam patyrimui. Laviruodamas tarp tikrovės ir teatrališkumo, erudiciją derindamas su istorine vaizduote, dirbdamas su neprofesionaliais aktoriais, skatindamas juos įsitraukti į istorijos (at)kūrimo procesą, Watkinsas suteikia tiek jiems, tiek ir savo filmų žiūrovams galimybę kelti klausimus, ieškoti atsakymų, abejoti ir, žinoma, klysti. Man artimas toks režisieriaus požiūris.
Deimantas Valančiūnas
Timo Burtono filmai visuomet žavėjo savo tamsiai romantiška estetika, gotikiniais potėpiais ir savitu humoru. Neretai, išgirdus kompozitoriaus Danny Elfmano muziką, užplūsta nostalgiški prisiminimai, ypač susiję su ankstyvąja režisieriaus kūryba. Labai norėčiau pakalbėti apie vienus iš mėgstamiausių savo filmų, pavyzdžiui, „Raitelis be galvos“, „Betmenas“, „Vabalų sultys“ arba „Edvardas Žirkliarankis“. Vakarieniaujant būtų proga išsiaiškinti, ar tikrai Edvardo Žirkliarankio išvaizdą įkvėpė Robertas Smithas iš grupės „The Cure“.
Linas Vildžiūnas
Kalėdų išvakarėse norėčiau ne kviesti, o būti pakviestas į Karen Blixen „Babetės puotą“, kurią 1987 m. ekranizavęs danų režisierius Gabrielis Axelis (1918–2014) pelnė „Oskarą“ geriausiam filmui užsienio kalba.
Tai nuostabi Blixen apysaka, kurią Axelis beveik paraidžiui perkėlė iš Norvegijos į plyną, atšiaurią Jutlandijos pakrantę. Čia prisiglaudusiame kaimelyje gyvena dvi nebe pirmos jaunystės seserys Martina ir Filipa, kurių amžinatilsis tėvas buvo liuteronų pastorius, beveik pranašas, vadovavęs griežtai ir dievobaimingai Bažnyčios šakai, kvietusiai išsižadėti visko, kas žemiška, nes tikrasis pasaulis esanti Naujoji Jeruzalė. Jaunystėje seserys buvo gražuolės, Martiną pamilo jaunas karininkas Lorensas Liovenhjelmas, o į šį užkampį užklydęs prancūzas dainininkas Achilas Papenas, sužavėtas auksinio Filipos balso, kvietė ją važiuoti į Paryžių, kur publika gulėsianti prie jos kojų. Tačiau abi išsižadėjo žemiškojo gyvenimo ir liko ištikimos tėvo bendruomenei, kurios narių vis mažėjo, jie kurto ir žilo, darėsi vis piktesni, išsikerojo senos nuoskaudos ir nesantaika.
Seserys turėjo tarnaitę Babetę, kuri pasibeldė į jų duris vieną 1871 metų naktį su Achilo Papeno laišku: jame buvo prašoma ją priglobti, nes Prancūzijoje prasidėjęs pilietinis karas ir Babetė, netekusi vyro ir sūnaus, buvo priversta bėgti. „Į jūsų rankas atiduodu žmogaus gyvybę“, – rašė Papenas ir pridūrė, kad Babetė mokanti gaminti valgį. Dievobaimingos seserys priglaudė savo artimą, bet nepasikliovė patikinimu, kad ji moka gaminti, – juk prancūzai valgo varles. Todėl pamokė Babetę, kaip vytinti žuvį ir sutaisyti buizą iš alaus ir juodos duonos.
Taip praėjo keturiolika metų. Babetė beveik nekalbėdavo apie savo praeitį, tačiau kartą prasitarė, kad jos draugė Paryžiuje kasmet perkanti jai po vieną loterijos bilietą, ir vieną dieną gavo laišką, jog jos loterijos bilietas buvo laimingas, – ji išlošė dešimt tūkstančių frankų. Sutrikusios seserys pasveikino Babetę, bet ir nusiminė, nes joms vėl teks mirkyti vytintą žuvį ir virti buizą iš alaus ir duonos pavargėliams. Tuo tarpu artėjo šimtosios pastoriaus gimimo metinės, ir Babetė pasakė norinti savo nuožiūra suruošti jubiliejui šventinę vakarienę, tikrą prancūzišką vakarienę, ir už savo pinigus. Tai esantis pirmas jos prašymas per keturiolika metų, tad paabejojusios seserys sutiko.
Tačiau po mėnesio, kai į namus ėmė riedėti karučiai su paslaptingomis dėžėmis ir Babetė užsidarė virtuvėje, jas apėmė nerimas. Kas gi ta tikra prancūziška vakarienė? Juk jos neturėjo jokio supratimo, kuo bus vaišinami svečiai, ir suprato susidėjusios su tamsiomis jėgomis. Bendruomenės nariai susirinko pasitarti ir pasižadėjo tą vakarą nieko nekalbėti apie tai, ką valgo ir geria. Tegul atneša ant stalo nors varlių su sraigėmis, nė vienas žodelis neišsprūs jiems iš lūpų.
Vakarienės dieną ėmė snigti. Aštuoni broliai ir seserys susirinko laiku ir pradėjo giedoti psalmes. Turėjo atvažiuoti ir senutė dvaro savininkė su pas ją viešinčiu sūnėnu generolu Liovenhjelmu, padariusiu šaunią karjerą, vedusiu karalienės rūmų damą, bet netapusiu laimingu. Prie stalo broliai ir seserys tvirtai laikėsi priesaikos, išmetę iš galvos visas mintis apie maistą. Tik generolas garsiai stebėjosi vis labiau, prisiminė taip vakarieniavęs tik Paryžiuje, „Café Anglais“, tačiau aplinkinių tai nesudomino. Bet kažkokiu stebuklu tą vakarą visų liežuviai atsirišo, jie ėmė pasakoti apie pastoriaus darbus, kuriuos galima drąsiai vadinti stebuklais, nuo Mokytojo perėjo prie mažų gerumo ir gailestingumo stebuklų, kuriuos kasdien daro jo dukterys, ir kuo daugiau valgė ir gėrė, tuo lengviau darėsi jiems ant širdies. O generolas Liovenhjelmas staiga rėžė kalbą apie begalinę Dievo malonę, kuri iš mūsų nieko nereikalauja, tik kad pasitikėdami jos lauktume ir su dėkingumu priimtume. Tą vakarą pikti seniai tapo geri, kumščiavosi kaip vaikai, bučiavosi kaip jaunuoliai. Išvažiuodamas generolas Liovenhjelmas, laikydamas Martinos ranką, ištarė: „Aš buvau su jumis kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ir toliau, kol gyvas, būsiu su jumis. Todėl, kad šį vakarą, mieloji sese, aš supratau: mūsų gražiajame pasaulyje nėra nieko neįmanoma.“
Naktis pragiedrėjo, ir žvaigždės tarytum nusileido žemyn. Bet netrukus vėl ėmė snigti.
„Café Anglais“ virėja kadaise buvo Babetė. Dabar ji vėl nebeturėjo pinigų, nes vakarienė dvylikai asmenų ten kainuodavo dešimt tūkstančių frankų. Tačiau sutrikusioms seserims ėmus priekaištauti, kad neturėjusi dėl jų išleisti visko, išdidžiai atsikirto esant didelė menininkė, mokėjusi padaryti žmones laimingus, nes kai į savo meną įdėdavo visą širdį, jie pasiekdavo laimės viršūnę.
1. Vėžlienos sriuba, patiekiama su sausu „Amontillado“.
2. Demidovo blyneliai su juodaisiais ikrais, patiekiami su „Veuve Cliquot“ šampanu.
3. Putpelės sarkofage, įdarytos žąsų kepenėlėmis ir triufeliais, patiekiamos su „Clos de Vuogeot Pinot Noir“.
5. Romo pyragas su figomis ir cukruotomis vyšniomis, patiekiamas su šampanu.
Nepakartojamą Babetės vaidmenį filme suvaidino Chabrolio ir Buñuelio aktorė Stephane Audran. Generolą Liovenhjelmą – Bergmano aktorius Jarlas Kulle. Seseris ir senukus – Carlo Theodoro Dreyerio filmuose vaidinę aktoriai.
Tai mėgstamas popiežiaus Pranciškaus filmas.
Greta Vilnelė
Pavakarieniauti norėčiau su Guillermo del Toro. Nors prie stalo turbūt tvyrotų keista atmosfera, mat tarp mūsų beveik keturiasdešimties metų skirtumas. Tarsi eičiau vakarienės su seneliu... Be to, kad praktiškai užaugau su „Pragaro vaikiu“ (abu filmus esu mačiusi mažiausiai po aštuonis kartus), būtų be galo įdomu prie vieno stalo sėdėti su „Vandens formą“ sukūrusiu režisieriumi. Ar jo ryto rutina tokia pat monotoniška kaip Elizos? Smalsu, kaip jis kalba, apie ką svajoja, ką sapnuoja. Tačiau ir baugu – pabendravusi su juo galiu atrakinti Pandoros skrynią. Išnyktų jo filmų mistiškumas, kuris mane taip traukia ir žavi, ir jo autoriteto didybė... Tad dar kitais metais pasikviesčiau mažiau žinomą, jauną, niekam neįkandamo kino kūrėją iš Lietuvos.
Ilona Vitkauskaitė
Labai nemėgstu small talk’ų, apskritai bet kokia socialinė interakcija kelia nemažai panikos. Tikriausiai kaip ir daugeliui iš šio būrelio. Tokia jau profesinė liga, vien mintis apie vakarą, praleistą su nepažįstamu žmogumi, gali sukelti ne pačias maloniausias asociacijas. Iš karto prieš akis iškyla scenos iš „Hanibalo“ arba Greenaway’aus „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“.
Tačiau labai mėgstu bambėti, manau, rumunas Radu Jude galėtų būti puikus kompanionas. Galėtume „pakrauti“ ant politikų, isteblišmento, įvairiausių visuomenės papročių bei prietarų, veidmainiškumo, davatkų bei religinių fanatikų. Žodžiu, socialinė tikrovė peno duoda daugiau nei reikia. Be to, režisierius turi puikų humoro jausmą, kas yra tiesiog būtinybė norint išlaikyti bent šiokį tokį sveiką protą šiame absurdiškame pasaulyje. O tarp Rumunijos ir Lietuvos rastume daugiau panašumų nei skirtumų. Tai akivaizdu iš Jude šių metų filmo „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, kuris laviruoja tarp rimtumo ir klounados, tragizmo ir juoko. Kaip viename interviu sakė pats režisierius: „(...) tik fun neužtenka, kad ką nors sukurtum. Juk ir filme yra tokia citata: „Žmogaus gyvenimas yra kartu tragedija ir komedija.“ Manau, tai tinka kiekvienai meno rūšiai. Visiems visada atrodo, kad kinas atsirado kaip mugės pramoga. Diskusijose apie kino pradžią dažnai pamirštama, kad savo ištakose, o gal iš pat pradžių, kinas buvo ir pažinimo įrankis. Pirmųjų judančių paveikslėlių kūrėjai Étienne’as-Jules’is Marey ar Eadweardas Muybridge’as – didieji kino pradininkai – šį įrankį naudojo tikrovės studijoms. Jie neketino suteikti žmonėms pramogos. Dabar man artimiausia idėja sutaikyti tuos du požiūrius. Sujungti sociologinę diagnozę su parodija, išsidirbinėjimu, kvailiojimu.“
