Kapitalizmo kritika ir vergų moralė

 

Michaelo Douglaso Gekas įkūnija grobuoniško, turtingo biržos maklerio stereotipą. Jis yra savo srities ekspertas, be skrupulų stumia kitus žmones į pražūtį ir naudojasi neteisėtais metodais, kad sukauptų kuo didesnį turtą. Remiantis jo personažo paveikslu, turtingiems žmonėms niekada nebus gana.

 

Rainerio Zitelmanno tyrimas[1] parodė, kad turtingi veikėjai kine dažniausiai vaizduojami kaip neigiami – tai savanaudžiai asmenys, kuriems rūpi tik pinigai ir kurie yra pasirengę veikti be jokių moralinių skrupulų ir perlipti per lavonus, kad gautų tai, ko nori. Tačiau turtuoliai, kitaip nei neturtingi personažai, nors dažniausiai vaizduojami kaip moraliai smerktini, yra kompetentingi, išradingi, drąsūs ir vizionieriai.

 

Nors tokios reprezentacijos niekur nedingo, kaip ir vadinamoji turto pornografija, pastarųjų metų filmuose ir serialuose ryški kita tendencija – privilegijuotųjų klasių atstovų ir jų papročių satyros, kuriose turčiai vaizduojami kaip būtybės be jokios sąžinės graužaties, gyvenančios paralelinėje tikrovėje, o kompetencijos neliko nė lašo. Tai narcizai ar tiesiog kvailiai, keliantys pavojų visuomenei, demokratijai ir net planetos išlikimui.

 

Tikriausiai tokią tendenciją būtų galima sieti su pakitusiu kultūriniu klimatu, pandemijos akivaizdoje tik dar labiau išaugusia socialine nelygybe. Nors, aišku, tokie veikėjai kaip Elonas Muskas, besielgiantys kaip peraugę vaikai, patys siūlo medžiagą scenaristams. Šiuo atveju nereikia būti labai išradingam.

 

Ne veltui Anna Delvey (Anna Sorokin), teista už sukčiavimą ir aplink pirštą vyniojusi visą Niujorko „grietinėlę“, tapo popkultūros heroje ir ikona. Tik Lietuvoje dėl nesuprantamų priežasčių korumpuoti verslininkai ar žemės ūkio magnatai iki šiol traktuojami kaip tautos ir valstybės avangardas bei gelbėtojai.

 

„Stiklinis svogūnas“, „Meniu“, „Liūdesio trikampis“, „Penktoji aveniu“, „Palikimas“, „Baltasis lotosas“ – tik keli satyrų apie turtuolius pavyzdžiai. Ar šie populiariosios kultūros tekstai siūlo kritinį diskursą, ar tik įtvirtina status quo? Tai dar viena pelninga mada, skatinama turto fetišo (malonumas patiriamas stebint žmones, kurie tiesiogine prasme gali daryti bet ką)? O gal šie filmai ir serialai atlieka kairiųjų idėjų populiarinimo misiją?

 

Technologijų genijaus mito žlugimas

 

Riano Johnsono „Stiklinis svogūnas“ („Glass Onion: A Knives Out Mystery“, „Netflix“, JAV, 2022 ), kaip ir jo pirmtakas „Ištraukti peiliai“ (2019), – klasikinio detektyvo konvencijų pastišas, derinamas su socialine satyra. Čia taip pat pasirodo garsusis detektyvas Benua Blankas, kurį su akivaizdžiu malonumu vaidina Danielis Craigas, yra nusikaltimas, įvykdytas turtingųjų ir privilegijuotųjų pasaulyje, bei nedidelė grupė žmonių, kurių kiekvienas turi motyvą, galimybes ir priemones jį įvykdyti. Tačiau net neįpusėjus filmui Benua Blankas yra pasibjaurėjęs ir netgi pasipiktinęs savo atradimu. „Kaip kvaila!“ – sušunka Blankas. Į tai viena iš veikėjų atsako: „Taip kvaila, kad net genialu.“ Tačiau Blankas ryžtingai atsidūsta: „Ne! Tai tiesiog kvaila.“

 

Pasirodo, žudikas yra privačioje saloje vykstančio vakarėlio šeimininkas Mailsas Bronas (Edward Norton), naujųjų technologijų pramonės milijardierius. Tai jis į savo ekstravagantiškus rūmus pasikvietė draugų, tiksliau, nuo jo pinigų priklausomų oportunistų. Ši vieta liudija visišką jo skonio stoką – čia pilna meno kūrinių, kurių jis nesugeba įvertinti ir kabina aukštyn kojom. Rezidenciją vainikuoja didžiulis stiklinis kupolas. Tačiau filmo pavadinimas referuoja ne tik šį architektūrinį elementą. „Stiklinis svogūnas“ – objektas, sudarytas iš daugybės skaidrių sluoksnių, atskleidžiantis tai, ką turėtų slėpti, – gali būti viso filmo metafora. Mat filme tiesa, kurios atradimas yra pagrindinė kiekvieno detektyvo užduotis, yra paviršiuje. Dėl to tokią frustraciją patiria Blankas – viskas pernelyg akivaizdu.

 

Bronas yra pusgalvis, kuris įtikėjo esąs genijus, filantropas, įžvalgus mąstytojas, įstatymų leidėjas ir žmonijos lyderis, parodysiantis jai kelią į geresnę ateitį. Tačiau jis gyvenime nėra nieko pats sukūręs, tik vagia kitų idėjas, o jo kristalinis kuras apskritai gali sukelti katastrofiškų padarinių. Akivaizdu, kad „Stiklinio svogūno“ kūrėjai nusitaikę į milijardierių (ypač Silicio slėnio), kurie, anot jų pačių ar įvairiausio plauko sekėjų, turėtų padaryti pasaulį geresnį, kultą. Pasak gausių garbintojų, tokie žmonės kaip Steve’as Jobsas, Markas Zuckerbergas ar Elonas Muskas yra neįtikėtinų gabumų genijai, kurie praturtėjo, nes buvo protingesni už kitus, kėlėsi anksčiau, dirbo daugiau ir metė mokyklą ar universitetą. Bet kokia jų nesąmonė, paskelbta socialinėse medijose, tampa tuo „taip kvaila, kad net genialu“.

 

Dar negailestingiau Johnsonas taikosi į visus, kurie sudaro sąlygas tokiam kultui. Tarp Mailso draugų ir bendraminčių, pakviestų į salą, be akivaizdžiai groteskiškų personažų, kaip kad vyrų teisių gynėjas, kuris gyvena su motina ir iš rūsio transliuoja savo mizoginijos evangelijas, yra ir tokių, kurie, regis, nėra kvailiai, pavyzdžiui, mokslininkas Lionelis Tusainas (Leslie Odom jaun.) ir politikė Klerė Debela (Kathryn Hahn). Ir vis dėlto visi jie, priklausomi nuo Brono pinigų, remia blogiausią jo elgesį, idiotiškiausias ir pavojingiausias idėjas, absurdiškiausius teiginius ir iliuzijas. Niekas neturi drąsos pripažinti akivaizdžios tiesos, matomos kaip stiklinio svogūno vidus: karalius yra nuogas, t. y. idiotas.

 

Galima sakyti, kad taip filme keliamas klausimas, ar tam tikras turto lygis tiesiog neturėtų būti pasiektas. Mailso turtai ne tik iškreipė jo paties tikrovę, bet ir kitų žmonių suvokimą apie jį, dėl ko net protingi žmonės nesugeba įžvelgti akivaizdžių dalykų ir kartu su milijardieriaus kvailumu tampa pavojingi, o tai gali būti pasaulinio masto pavojus.

 

Šiuo požiūriu Mailsas primena Piterį Išervelą iš Adamo McKay’aus „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“, 2021) – milijardierius ir savamokslis genijus įtikina JAV vadovybę, kad, užuot pakeitus į Žemę skriejančio asteroido kryptį, reikėtų jį suskaldyti į mažesnes dalis, kurios be didesnės žalos nukristų į vandenyną. Viskas tam, kad asteroido retuosius metalus būtų galima panaudoti komerciniais tikslais. Tačiau technologija, kurią Išervelas naudoja šiam tikslui, pagrįsta nepatikrintomis teorijomis. Kai milijardieriaus projektas žlunga, jau per vėlu ką nors padaryti – žmonija pasmerkta katastrofai. Taip Johnsonas ir McKay’us be užuolankų sako: arba mes iš tiesų pakeisime mūsų visuomenės sandarą, arba dabartinė jos forma prives prie katastrofos.

 

Šiuolaikiniai pusdieviai

 

Nekeista, kad Adamas McKay’us yra ir vieno sėkmingiausių HBO serialo „Palikimas“ („Succession“, 2018–2023, JAV) apie iki kaulų smegenų supuvusią Rojų šeimą prodiuseris. Jesse’o Armstrongo serialas, kuris įkvėpimo semiasi iš Murdochų, Maxwellų ir Redstone’ų dinastijų, atsako į pagrindinį Marxo pradžiamokslio klausimą: ar būtis nulemia sąmonę, ar atvirkščiai? Ar personažai gali tapti bjaurūs ir apgailėtini dėl to, kad yra turtingi, o gal priešingai? Nors, reikia pripažinti, Armstrongas tai daro kur kas įdomiau nei Rubenas Östlundas „Liūdesio trikampyje“, kuriame, regis, taip pat bandyta atsakyti į šį klausimą. Ko verti vien dialogai.

 

„Palikimas“ pasakoja apie Loganą Rojų (Brian Cox), kuris konstruojamas kaip karaliaus Lyro ir Čarlzo Fosterio Keino hibridas, ir keturis jo vaikus, kovojančius dėl valdžios (t. y. dėl tėvo meilės ir pripažinimo) milijardinėje žiniasklaidos imperijoje. Jai priklauso bulvariniai leidiniai, televizijos kanalai, kino studijos, pramogų parkai, kruizai, interneto svetainės etc. Rojų imperija nuo pat pirmojo sezono pradžios susiduria su problemomis. Tradicinė žiniasklaida, televizija ir spauda patiria didelę krizę – ją naikina internetas, o kaip iš to prasmingai uždirbti, vis dar neaišku. Žiniasklaidos konglomeratas panašus į laivą, praradusį savo kryptį, o kiekvienas žmogus, galintis perimti vairą, yra silpnaregis, jei ne aklas. Kadaise Loganas – kuris valdo jėga, patriarchališkai: meluoja, gąsdina, šantažuoja, manipuliuoja, daro spaudimą, su žmonėmis, įskaitant savo paties vaikus, elgiasi kaip su tarnais, – neabejotinai buvo vizionierius, pradėjęs verslą nuo nulio. Tačiau jis akivaizdžiai nesupranta dabartinių laikų.

 

Logano vyriausias sūnus Konoras (Alan Ruck) yra tikra parodija. Jis gyvena fantazijose, neturi jokių gabumų, tačiau nori dalyvauti prezidento rinkimuose, skelbdamas pažiūras, kurios skamba kaip Ayn Rand dvylikamečiams. Jauniausias Logano sūnus Romanas (Kieran Culkin) elgiasi kaip sociopatas juokdarys, kuris į nieką negali žiūrėti rimtai. Šivona (Sarah Snook) iš pradžių atrodo gabiausia iš visų, tačiau, politiką iškeitusi į šeimos verslą, akivaizdu, patenka ne į savo žaidimo aikštelę, o jos viešai demonstruojamas moralumas bei susirūpinimas valstybės ateitimi, regis, tik dangsto aidinčią tuštumą.

 

Bene tragiškiausias personažas Kendalas (Jeremy Strong) bando mesti iššūkį tėvui. Tačiau jis yra silpnas, priklausomas nuo narkotikų ir pirmojo sezono pabaigoje praranda viską, ką galėjo prarasti. Visą laiką stebime, kaip jis bando atitrūkti nuo tėvo pavadžio, suprasdamas, kad galiausiai arba pats suduos Loganui smūgį, arba bus prarytas tėvo ir jo imperijos.

 

Nors Rojai mėgsta kalbėti apie šeimos vienybę ir svarbą, jų santykiai toksiški. Visi ir kiekvienas kariauja tylų ir nepaliaujamą karą dėl padėties imperijoje ir Logano pripažinimo. Čia nėra nė menkiausios užuominos apie užuojautą, empatiją ar norą nuoširdžiai pasikalbėti su kitu žmogumi. Užauginti despotiško ir bekompromisio tėvo, jaunosios kartos atstovai yra priklausomi nuo jo malonės tarsi feodalo dvaro vergai. Iškalbinga, kaip mažai kalbama apie emocijas – visą tiesą atskleidžia maži gestai, nerviniai tikai, mikčiojimas per svarbius debatus. Būtent šios iš pažiūros nereikšmingos detalės leidžia žiūrovui suprasti tikruosius personažų jausmus. „Palikimas“ išties puikiai parodo, kaip dabartinė kapitalizmo versija net vadinamuosius laimėtojus paverčia emociniais invalidais, impotentais ar net psichopatais.

 

Rojų šeimos etosas – radikalus socialinis darvinizmas. Visi serialo veikėjai remiasi principu „siek savo tikslų“. Jie supranta, kad kiekvienas turi daryti viską, ką gali, kad išsiveržtų į priekį; kiekvienas iš jų ieško naudos sau ir tiki, kad viskas, kas daroma dėl savęs, yra „sąžiningas žaidimas“. Moralė serialo veikėjams nesvarbi. Jiems idealas yra grynas egoizmas. Tiems, kurie kvestionuoja, kad kažkas yra moraliai neteisinga, liepiama „užaugti“.

 

Seriale „vieno procento“ turtingųjų pasaulis vaizduojamas kaip vieta, kurioje išliko feodalinės valdžios logika, nepaliesta formaliai vyraujančios demokratijos, pilietinių teisių ar teisinės valstybės principų. „Palikime“ matome elito atstovus, kurie ne tik puikiai suvokia savo galią bei nepelnytas privilegijas, bet ir, atrodo, jomis mėgaujasi iškreiptu, cinišku būdu. „Nežinau, ko nori normalūs žmonės, – sako Romanas. – Man pramoga – išsinuomoti apartamentus pačiame brangiausiame viešbutyje ir uostyti kokainą nuo moterų, kurios dar nežino, kad yra prostitutės, kūnų.“ Kai Loganas svarsto, ar nereikėtų įmonės parduoti naftos magnatui, juokaujama, kad jis tikriausiai avi batus, „pagamintus iš žmogaus teisių gynėjų odos“.

 

Viena iš pagrindinių antrojo sezono gijų sukasi apie skandalą, kuris ištinka Rojų imperiją: žiniasklaida išsiaiškina, kad šeimai priklausanti Karibų kruizų linija daugelį metų slėpė seksualinio priekabiavimo atvejus ir nelaimingus atsitikimus jūroje, ypač kai aukomis tapdavo nelegaliai įdarbinti migrantai arba sekso darbuotojos. Įmonės dokumentuose tokie nelaimingi atsitikimai vadinami santrumpa NRPI – Non Real Person Involved, joks realus asmuo – teisėtas darbuotojas ar klientas – nenukentėjo.

 

Rojų imperija ne tik uždirba pinigus: per vietinius laikraščius ir naujienų televiziją (labai jau primenančią „Fox News“) formuoja politinę Jungtinių Amerikos Valstijų tikrovę. Kaip piktdžiugiškai sako Logano dukra Šivona, „tėtis taip gerbia žiniasklaidos nepriklausomybę, kad ji sako būtent tai, ką jis nori girdėti“: propaguoja mažus mokesčius, ribotą valstybės kišimąsi į ekonomiką, socialinių išlaidų mažinimą ir konservatyvią-populistinę kultūrinę darbotvarkę.

 

Matome, kaip prieš šią žiniasklaidos galią politika dažnai pasirodo esanti bejėgė. Kai antrojo sezono pabaigoje Rojų imperiją ištinka problemos, Loganas labiau bijo akcininkų reakcijos nei svarstymo Kongrese. Galiausiai trečiajame sezone Loganas net renka kandidatą į prezidentus ir ciniškai sprendžia šalies likimą.

 

„Palikimas“ ne tik inscenizuoja šiuolaikinės oligarchijos begėdiškumo ekscesus. Jis žengia dar toliau: parodo mums, kaip giliai iracionali išlieka socialinė santvarka, kaip dažnai tie, kurie savo rankose laiko paprastiems mirtingiesiems neįsivaizduojamus išteklius, iš tikrųjų patys nežino, ką daro. Pasirodo, piramidės viršūnėje yra visiškai neatsakingi, ciniški ir galintys padaryti didžiausias niekšybes žmonės.  

 

Rojai nebaudžiami, teisingumo ranka jų niekada nepasiekia. Jie meluoja, sukčiauja, šantažuoja, pardavinėja fake news prisidengdami „populiarios televizijos kūrimu“, kišasi į politiką. Jų pasaulyje, kuriame nėra jokių gėrio apraiškų, viskas parduodama ir perkama, reikia tik pasiūlyti tinkamą kainą. Rojai pusdieviai, todėl jų beveik niekada nepamatysi tarp „paprastų“ žmonių. Veikėjai važinėja automobiliais tamsintais langais, o kiekviename epizode galime matyti, kaip juoda kavalkada keliauja gatvėmis, arba stebėti, kaip Loganas ir kiti persėda iš vieno lėktuvo į kitą. Jei tai uždara erdvė, tai tik korporacija arba brangus loftas, jei atvira erdvė – ji atitverta nuo žmonių.

 

Alternatyvos nėra

 

Ne ką mažiau „sugedę“ ir nebaudžiami yra Mike’o White’o „Baltojo lotoso“ („The White Lotus“, HBO, 2021–2023, JAV) personažai, tik mažiau įtakingi. Jie negeba džiaugtis tuo, ką turi, nežino, kam sukaupė turtus, negali ramiai atostogauti prabangiuose viešbučiuose Havajuose ar Sicilijoje. Galų gale net negeba užmegzti santykio su kitu žmogumi, nes jiems viskas – finansinė transakcija. Arba yra tiesiog narcizai, lepūnėliai iš turtingų šeimų, paskendę saviapgaulėje, negalintys susitaikyti su tuo, kad negavo geriausio kambario viešbutyje.

 

Lengvas serialo tonas gali užliūliuoti, tačiau White’as talentingai įpina kolonializmo, liberalios sėkmės filosofijos, woke ideologijos ir kitas temas.

 

„Baltasis lotosas“ – tai satyra apie žmones, kurie mėgaujasi savo privilegijomis ir nesupranta, kad taip kenkia kitiems. Tiesą sakant, kiekvienas serialo epizodas skirtas vis kitai situacijai, iš kurios aiškiai matyti, kad nelygybė egzistuoja visais lygiais – tai sąlygoja pasaulėvaizdį, santykį su savimi ir kitais. Finansiniai klausimai tėra ledkalnio viršūnė.

 

Todėl „Baltajame lotose“ nėra nė vieno santykio, kuris nebūtų paženklintas smurtu. Jis pasireiškia žodiniais ginčais, ciniškais pasišaipymais, įžeidinėjimais ir praeities nuodėmių priminimu. Turtuoliai niekuo nesididžiuoja, nes jiems to nereikia. Kol vargšai slepia savo emocijas ir problemas (geriausias pavyzdys – darbuotoja, kuri niekam nesakė apie savo nėštumą, bijodama, kad jos nepriims į darbą), „grietinėlė“ daro viską, kas jai patinka. Meluoja, žarsto pažadus, išsilieja ant mažiau pasiturinčių. Kuo labiau jie gniuždo savo oponentus, tuo geriau jaučiasi.

 

Vyras uždirba daugiau už jauną žmoną, jos žurnalistės darbas vertas tik trumpo juoko pliūpsnio; vyras uždirba mažiau už žmoną, todėl vienintelė jo prarasto vyriškumo liekana – prisiminimas apie išdavystę (dėl kurios jis, aišku, labai gailisi). Šeinas (Jake Lacy) kovoja su viešbučio administratoriumi Armondu (Murray Bartlett), mat sumokėjo už kitą kambarį, nei gavo. Regis, Šeinui nėra nieko maloniau, kaip žeminti Armondą. (Spoiler: Šeinas laimės dvikovą, bet jo svajonių kambarys pasirodys esąs mažesnis nei buvęs.)

 

Dviejų merginų, priklausančių skirtingoms socialinėms klasėms, draugystė taip pat paremta nelygiaverčiu santykiu: „Mes draugaujame tol, kol ji turi daugiau nei aš“, – sako Paula (Brittany O’Grady).

 

Žavusis Armondas jau pirmosiose serialo scenose pamoko darbuotoją, kad ši neakcentuotų savo asmenybės, kaip jis sako, „egzotiško kabuki teatro“. „Neapibrėžtumo atmosfera“, – priduria jis. Seriale tarsi refrenas kartojasi scena, kurioje darbuotojai „užsideda“ netikrą, žavią šypseną ir eina link klientų, tų svarbesnių už juos žmonių, kurie turi jaustis gerai. Svarbesnių už Lani (Jolene Purdy), kuri gimdo darbe, svarbesnių už Belindą (Natasha Rothwell), SPA centro vadovę, kuri akimirką patikėjo, kad jos likimas gali pasikeisti, svarbesnių už Armondą, kuris išnaudoja ir pats yra išnaudojamas.

 

White’as parodo didžiulę prarają tarp dviejų žmonių rūšių – tų, kurie didžiąją dienos dalį turi ką nors džiuginti ir plačiai šypsotis, ir tų, kurie gali būti blogos nuotaikos, skųstis, ko nors reikalauti, kuo nors piktintis. Esate privilegijuotas, jei didžiąją gyvenimo dalį jums nereikia sakyti: „Kaip praėjo Jūsų diena? Gražiai atrodote!“, – sako „Baltojo lotoso“ kūrėjai.

 

Kartu White’as nuo pat pradžių postuluoja, kad permainų tikimybė mažai tikėtina. Šis pasaulis sukurtas taip, kad geresnė socialinė padėtis užtikrina geresnę gyvenimo kokybę. Ir kas maištauja prieš šias taisykles, bus nubaustas. Net ir Paula, bandydama atkurti bent šiokią tokią pusiausvyrą, pridaro tik dar daugiau bėdos. Regis, White’as įsitikinęs, kad vienintelė įmanoma transgresija – tai prostitucija (bent jau sprendžiant iš antrojo serialo sezono).

 

Eat the Rich

 

Dar viena sala pasirodo Marko Mylodo „Meniu“ („The Menu“, „Disney+“, JAV, 2022). Joje įsikūręs prabangus restoranas „Havtorn“, kuriam vadovauja pasaulinio garso virtuvės šefas Slovikas (Ralph Fiennes). Restorane patiekiamos tik kelių patiekalų vakarienės, kurių kaina vienam asmeniui siekia 1250 dolerių, o staliuko tenka laukti kelis mėnesius.

 

Iš laimingųjų, kuriems pavyko patekti į šią išskirtinę vietą, tik Margo (Anya Taylor-Joy), atsitiktinai pakviesta gurmanu save laikančio Tailerio (Nicholas Hoult), nustemba dėl kainos. „Ar valgysime „Roleksą“?“ – klausia ji. Pasirodo, ne, jie nevalgys brangių laikrodžių, iš tikrųjų jie apskritai nevalgys. Jie patirs.

 

„Havtorn“ nėra restoranas, kuriame galima pavalgyti ar, neduok Dieve, praleisti laiką malonioje kompanijoje. Tai vieta, kurioje turite pasirodyti ir pasigirti, kad buvote išrinktas. Pats Slovikas tai įrodo: restorane jau kelintą kartą matomos turtingos sutuoktinių poros jis klausia, ką jie valgė praėjusį kartą, o šie negali atsakyti. Jie atėjo, nes yra turtingi ir nuobodžiaujantys, todėl turi kur nors išleisti pinigus.

 

Slovikui tokie žmonės jau įsipyko. Maža to, jis pyksta ir ant savęs, kad leido sau prarasti maisto gaminimo džiaugsmą ir paaukojo ilgus metus, kad įvaldytų amatą dėl žmonių, kurie to negeba įvertinti. Galiausiai Slovikui trūko kantrybė ir jis nusprendė savo svečiams surengti „paskutinę vakarienę“ – nubaus juos už melą, apgaules, išdavystes ir tuštybę, kartu nubaus save už tai, kad parsidavė. Į šią vakarienę pakviesta kruopščiai atrinktų svečių grupė. Tarp jų – garsi maisto kritikė, galinti paversti virėją žvaigžde arba sugriauti jo karjerą vos viena recenzija, ir žurnalo, kuriame ji publikuoja savo tekstus, redaktorius. Grupė triukšmingų, vulgarių jaunuolių, siekiančių karjeros korporacijoje, priklausančioje „Havtorno“ investuotojui. Buvusi kino žvaigždė, bandantis atgaivinti savo karjerą, ir jo padėjėja (Slovikas nekenčia aktoriaus, nes, turėdamas vienintelę laisvą dieną, išvaistė laiką žiūrėdamas jo kvailą filmą). Galiausiai – pernelyg entuziastingas Sloviko gerbėjas Taileris, kuris laiko save dideliu virtuvės žinovu ir vargina savo partnerę nuolatinėmis banalybėmis apie kulinarijos meną ir Sloviko genialumą.

 

Vakarienė nuo pat pradžių pasisuka netikėta linkme. Jau nešant antrą patiekalą Slovikas pasako didžiulę pagiriamąją kalbą duonai, pagrindiniam neturtingų žmonių maistui, kurią užbaigia kreipdamasis į svečius: „Jūs, kaip nepaprasti žmonės, šiandien duonos negausite.“ Svečiams patiekiamos tuščios lėkštės su aliejumi ir įvairiomis užtepėlėmis, kurias reikia tepti ant nesamos duonos. Taileris žavisi „genialia koncepcija“, o kritikė įsitikinusi, kad Slovikas visada naudojo maistą kaip socialinės nelygybės komentarą ir dabar grįžta prie savo mėgstamos temos.

 

Slovikas primena genialų menininką, kurio darbai, sulaukę sėkmės, tampa turtingųjų prestižo kūrimo įrankiu – net kalbėdami apie socialinę nelygybę bei klasinius konfliktus. Taip pat sužinome, kad Slovikas ilgai konfliktavo su „Havtorno“ investuotoju, gindamas savo meniu, kulinarinio meistriškumo standartus ir produktų kokybę.

 

Prabangaus restorano pasaulis primena kitų kūrybinių industrijų tikrovę. Jame kiekvienas svajoja tapti antruoju Sloviku ar bent jau patekti į jo spindesio orbitą, tačiau kad ir kaip sunkiai dirbtų, pavyksta tik nedaugeliui – nebent turi talentą arba tiesiog pasiseka. „Havtorno“ komanda ne tik rafinuotai keršija savo klientams, bet ir patiria savo #metoo momentą – lyčių ir galios dinamika prestižinėje virtuvėje pasirodo esanti gana panaši į vyraujančią kino industrijoje.

 

Už Sloviko keršto puotos slypi ne tik klasinis pyktis, bet ir egzistencinė neviltis, prasmės gaminti maistą, ką garsus virėjas moka geriausiai, praradimo jausmas. Filmas klausia: kas atsitiko, kad vartotojiškoje civilizacijoje, kuri deda tiek daug pastangų patenkinti visus ypatingiausius, labiausiai netikėtus vartotojų, galinčių už tai sumokėti, norus, praradome gebėjimą jausti paprastą džiaugsmą, malonumą? Ne tik maisto ir jo gaminimo, bet ir viso kito.

 

„Meniu“ siužete Margo, kuri, kaip galime suprasti iš užuominų, yra prostitutė, atlieka „paskutinės merginos“ vaidmenį. Ji į šią vakarienę patenka atsitiktinai ir vienintelė nepriklauso elito pasauliui. Mergina pirmoji pastebi Sloviko beprotybę ir neketina į ją įsivelti – ieško išeities. Ji elgiasi protingiausiai iš visų filmo veikėjų, nes yra pašalietė turtų, privilegijų ir perdėto rafinuotumo pasaulyje, žengiančiame į savidestrukciją. Margo kontrastuoja savo jaunyste, grožiu, noru išgyventi ir paprasto džiaugsmo troškimu. Ji vienintelė netaps čirškintu zefyru...

 

Quand le peuple n’aura plus rien à manger, il mangera le riche.[2]

 

***

 

Nors visi aptarti filmai ir serialai bando pasiūlyti daugiau ar mažiau rafinuotą šiuolaikinio pasaulio ir kapitalizmo kritiką, sunku atsikratyti įspūdžio, jog šie išpuoliai vykdomi tik norint įtikinti, kad kapitalistinės paradigmos neįmanoma pakeisti. Nė vienas nesiūlo kitokio pasaulio vizijos ar bent šiokios tokios vilties, kad įmanomas teisingesnis ir geresnis pasaulis. Greičiau, prisimenant Friedrichą Nietzsche, įtvirtinama vergų moralė, kuri mums leidžia pasijusti viršesniais, geresniais žmonėmis, nors kenčiame ir vos suduriame galą su galu.

 

„Tik tie, kurie kenčia, yra geri, tik vargšai, bejėgiai, nuolankieji yra geri; kenčiantys, nuskriaustieji, ligoniai, bjaurieji yra vieninteliai pamaldūs žmonės, vieninteliai išgelbėti, tik jiems skirtas išganymas, o jūs, turtingieji, kilmingieji ir galingieji, esate amžinai nedori, žiaurūs, geidulingi, nepasotinami, bedieviai, jūs taip pat būsite amžinai nelaimingi, prakeikti ir pasmerkti!“[3]