Baltas kaspinas
(Das Weiße Band – Eine deutsche Kindergeschichte)

Šiandienos filmas


Režisierius ir scenarijaus autorius Michael Haneke | Operatorius Christian Berger
Vaidina Christian Friedel, Ernst Jacobi, Leonie Benesch, Ulrich Tukur, Ursina Lardi, Fion Mutert, Michael Kranz, Steffi Kühnert, Maria-Victoria Dragus, Leonard Proxauf
2009, Prancūzija, Italija, Austrija, Vokietija, 144 min. Platintojas Lietuvoje Planetos filmai


Vasarą būna tokių valandų, kai viskas nuščiūva. Ore kybo sunkūs, lietaus pritvinkę debesys; tvanku; žemę slegia aiški, nenumaldoma audros nuojauta, – visa gamta, žmonės sustingsta ir sulaikę kvapą klausosi tylos.

Labai panašus įspūdis apima žiūrint Michaelio Haneke’s filmą „Baltas kaspinas“. Dviejų su puse valandos trukmės nespalvotame, lėtame stulbinančios įtampos filme pasakojama apie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse viename mažame protestantiškame Vokietijos miestelyje vykusius keistus, bauginančius įvykius, kurie, pasakotojo supratimu, „galėtų paaiškinti tai, kas vėliau nutiko Europoje“.

Pasakotojas jau senas, ir praeities prisiminimai, jo žodžiais, šiek tiek sumišę, apsiblausę, – jais pasikliauti nelabai išeina, bet nepapasakoti irgi negali. Nuosekliai ir, sakyčiau, su užsispyrimu, nuo pradžios ligi galo išlaikomas specifinis lėtas tempas, dar labiau paryškinantis įspūdį, kad klausaisi seno žmogaus kalbėjimo: balsas pavargęs, bet atkaklus. Iš jo plūstanti keista jėga apsiaučia visą filmą, nuolat juntama būtinybė – reikia papasakoti šitą istoriją, kitaip tariant, reikia sukurti šį filmą, reikia, kad jį pamatytų.

Istorija pradedama nuo to, kad vieną dieną miestelio daktaras nukrinta nuo arklio ir stipriai susižeidžia: prie pat jo namų tarp medžių kamienų kažkas įtempė ploną, bet stiprią vielą, kurios, kaip ir kaltininko, niekas nesuranda. Vėliau nutinka kur kas baisesnių dalykų – per derliaus nuėmimo šventę dingsta baronienės sūnus – auksaplaukis berniukas, jis vėliau randamas nuplaktas miške. Po kelių mėnesių tai pasikartoja dar baisesne forma – sužalojamas akušerės, daktaro namų šeimininkės (ir meilužės, jei galima taip pasakyti) sūnus, sergantis psichine liga, „niekam nieko blogo nedarantis“ vaikas. Maža to, prie jo randama kortelė su ištrauka iš Senojo Testamento: „nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams iki trečiosios ir ketvirtosios kartos“.

Panašu, kad tai tęstųsi toliau, bet karo pradžia viską nuplauna (paradoksalus įspūdis) ir pasakotojas daugiau nebepamato miestelio žmonių. Filme nepateikiamas vienas atsakymas, jame išvis sunku jų rasti. Yra faktai ir nebylūs spėjimai. Viena dažniausiai pasikartojančių frazių, kuria, beje, ir prasideda filmas, „Ich weiß nicht“ (aš nežinau), įgauna keletą prasmių – žmonės arba slepia tiesą, arba nedrįsta net spėti apie ją. Kai pasakotojas – dar jaunas ir įsimylėjęs mokytojas idealistas – pradeda įtarti, kad nusikaltimus įvykdė vaikai, ir bando išgauti iš jų tiesą, kiekvienas jo klausimas atsimuša į mandagaus atsakymo sieną – „Ich weiß nicht“, galų gale jis pats tai pasako.

Mandagumas ir geros manieros „Baltame kaspine“ tampa neatsiejamos nuo žiaurumo, – kone visi žmonės juda lėtai, nedaro staigių judesių, pagarbiai nudelbia akis, jų veido išraiškos dažniausiai bejausmės ir šaltos. Veidai tampa sienomis. Visi yra gerai išauklėti. Visi atrodo tvarkingai, dailiai ir vienodai (ypač merginos – juodos puritoniškos suknelės ir kietai į kuodelius susukti šviesūs plaukai), ir nuo viską persmelkiančios drausmės po truputį pradedi dusti.

Kuo toliau, tuo labiau apima baimė – tiek tvarkingų kambarių, tiek tuščių, atvirų erdvių, plynių, kuriose nėra kur pasislėpti, nėra jokios saugios vietos; pagaliau – nespalvoto vaizdo sukeliamas diskomfortas, – spalvos tarsi uždusintos, kas dar labiau prisideda prie bendro ankštumos įspūdžio. Kafkiškos, tamsios, suspaustos erdvės, tylūs juodi kambariai, kuriuose rutuliojasi veiksmas, paslėptas veiksmas, dažnai nematomas, o tik girdimas, daugybė veiksmo už durų, daugybė tik nuspėjamo veiksmo.

Uždarumo motyvas kartojasi per visą filmą, – už durų rykšte plakami vėlai iš kažkur grįžę pastoriaus vaikai, už durų daktaras „veria ausis“ savo keturiolikmetei dukrai, už durų (o pabaigoje uždaromi net langai) klausomasi svetimų pokalbių. Už namų durų turi likti visos šeimų paslaptys ir nusikaltimai. Man regis, vienas keisčiausių „Balto kaspino“ epizodų – kai atrakinamas staiga paliktas akušerės namas. Mokytojas ir dar keli žmonės vaikšto po tuščią, tamsų, uždarytais langais namą ieškodami sužaloto Karli, bet name nieko nėra. Anot pasakotojo, jam buvę keista ir nejauku landžioti be leidimo po svetimą namą. Tikriausiai būtent tą akimirką visų „Baltame kaspine“ vaizduojamų žmonių pasidaro gaila, nes jie visi, visi visi, labai bijo.

Bet kokia drąsa ar pasipriešinimas, kad ir juokingas, jaunatviškas įsimylėjusio mokytojo idealizmas, yra užgniaužiami, uždusinami, tyliai, lyg su pagalve. Tuomet jau mokytojas sako „Ich weiß nicht“ tarsi prisidengdamas nežinojimu, abejone, suklydimo galimybe, lygia galimybei, kad jis gali būti teisus. Kaskart, kai grįžtama prie jo meilės linijos, apima įspūdis, kad atsidūrei šviesioje, vaiskioje ir vasariškoje periferijoje, o centre kažkas neatšaukiamai kaupiasi. Iš dalies jo meilės linija – lyg ir šviesos, laisvės galimybė, bet kita vertus, ji apkartinta kaltės. Ji trikdo. Ji taip ir lieka asmenine gerų norų turėjusio žmogaus istorija. Neišsipildo ir neatpildo, neatsveria centro. „Geras“ veikėjas visiškai neturi galios ir nieko nepakeičia; vienintelis prieinamas būdas yra viską įsidėmėti ir jau kur kas vėliau paėmus veidrodį parodyti šią istoriją. Manau, kad neatsitiktinai ši situacija primena apskritai kūrėjo vaidmenį laike ar istorijoje. Jis tik vėliau – nes esamuoju laiku įžvelgti esmę yra tikriausiai neįmanoma – atspindi, išspinduliuoja tai, kas buvo. Bet ar galima sakyti, kad „Baltas kaspinas“ yra apie tai, „kas buvo“ ten, konkrečiame laike ir konkrečioje vietoje, ir kad tai paaiškina tą konkretų ir baisų nusikaltimą?.. Ar nebūtų per paprasta? Man atrodo, kad tai veikiau yra forma, į kurią filmas įvilktas, padedanti sukurti atstumą, – iš arti viskas liejasi, iš toliau vaizdas aiškesnis; be to, be šio atstumo žiūrovui tikriausiai būtų neįmanoma ištverti.

O tokioje aplinkoje auga vaikai; bet vaikiškumo filme nedaug. Vaikai – tik pastoriaus ir daktaro penkerių šešerių metų amžiaus vaikai, „nepilno proto“ akušerės sūnus Karli, mokytojo pamilta baronienės vaikų auklė ir gal pats mokytojas. Dauguma vaikų – dar žiauresni nei virš jų tvyrantis žiaurumas.

Filme vis kartojasi paukščio simbolis. Pastoriaus kabinete stovi narvelis su paukšteliu, kuris „buvo užaugintas tokiomis sąlygomis ir nepažįsta laisvės“, todėl, suprask, jam neliūdna jame gyventi. Vėliau pastorius randa savo paukštelį perdurtą žirklėmis ir dailiai padėtą ant rašomojo stalo. Taip už neteisingą bausmę ar, veikiau, nesusipratimą jam atkeršija vyriausia duktė. Taigi užuot laisvinę paukščius, kurie dėl nieko nekalti, vaikai juos pradeda žudyti.

Bet būtų klaidinga ką nors absoliutinti. „Baltame kaspine“ yra ir gyvų vaikų, ir labiau už žiaurumą sukrečia būtent gyvybės, nuoširdumo, judesio protrūkiai, pavyzdžiui, daktaro dukters šypsena jam grįžus iš ligoninės, arba kaip sužėri pastoriaus sūnelio akys, kai šis leidžia jam gydyti rastą sužeistą paukštelį. Gyvybė vis dėlto prasimuša, kartkartėmis ištrūksta į erdvę ir sukrečia savo tikrumu, nesąmoningumu, natūralumu. „Baltame kaspine“ keista matyti gyvą vaiką.

Viename pirmųjų filmo kadrų kalbasi daktaro dukra ir mažasis jos brolis. Virtuvėje, bevalgant sriubą vaikas staiga sužino, kad visi mirs: „Visi, bet ne tu?“ – sako sesei. – „Ir aš, visi mirsim.“ – „Bet ne tėtis?“ – „Ir tėtis.“ – „Bet ne aš?“ – „Ir tu, visi, visi mirsim.“ Vaikas negali patikėti, kad nėra būdų kovoti su mirtimi, jam tai nesuprantama; jis, gal penkerių metų žmogus, ryžtingai išeina pėsčiomis nežinia į kur aplankyti tėvo; vaikas negali suprasti, kad jo tėvas yra blogas ar kad sesuo yra to blogio dalis, vaikui baisu ir jis kol kas dar nebijo parodyti, kad yra išsigandęs, silpnas ir nesaugus. Vaikas negali valdyti savo reakcijų, jis kaip lakmuso popierėlis iš karto reaguoja į kiekvieną įvykį ar ištartą žodį, o jo veidas viską išduoda.

Vaikas stipriau, gyviau jaučia pasaulį ir jį supančius žmones. Paprastai ir taikliai įvardija dalykus. Po to, kai duktė nužudo pastoriaus paukštį, jo mažasis sūnus nedrąsiai įeina į tėvo kabinetą su narveliu, kuriame tupi jo išgydytas paukštelis. Jis atiduoda, paaukoja pastoriui savo paukštį, nes jis „toks liūdnas“. Tai tikriausiai skaudžiausia „Balto kaspino“ scena, labai gražus poelgis, bet kita vertus, dar vienas paukštis atsiduria narve, o pastorius, nors ir susigraudina, nepakeičia griežtų savo nuostatų. Pats pastorius primena vargšą įkalintą paukštį pakumpusiu snapu.

Baltas kaspinas, jo žodžiais, turintis vaikams priminti tyrumą, tarsi įvaizdina jo bergždžias, klaidingas pastangas, nes bausmė nešioti baltą kaspiną kelia tik dar didesnę jų neapykantą. Vaikai trokšta ištrūkti iš moralės ir elgesio normų pančių, bet tarsi nebėra kur. Kita vertus, visas filmas yra lyg tas baltas kaspinas, griežtai ir skaudžiai verčiantis iš naujo permąstyti, kas iš tikrųjų yra gyvybė, laisvė ar drąsa.

Apie „Baltą kaspiną“ sunku pasakyti kažką galutinio, statiško. Čia skirstymas į „gera“ ir „bloga“ tik paklaidintų, kas tikriausiai ir įvyksta filme vaizduojamiems vaikams (juk jie žino, jie išmokyti, arba patys nusprendę, kas yra teisinga). „Baltame kaspine“ viskas prieštaringa, persipynę, susimaišę ir labai panašu į realybę, ne „to meto“, bet apskritai. Negali įsprausti jo į kažkokį glaustą aprašymą ar pagrindinę mintį, bent jau man to padaryti nesinori.

Aš tik tikiu, kad Haneke primena dar vieną, tikriausiai pačią svarbiausią „nežinau“ prasmę, apie kurią, kaip apie įkvėpimo prigimtį, atsiimdama Nobelio premiją kalbėjo Wisùawa Szymborska:

„Įkvėpimas, kad ir kas tai būtų, kyla iš amžino „nežinau“. <...> Kiekvienas žinojimas, kuris nesukelia naujų klausimų, greit miršta, praranda gyvybę palaikančią temperatūrą. <...> Todėl aš taip vertinu trumpą žodelį „nežinau“. <...> Jis išplečia mūsų gyvenimo erdves – erdves, kurios telpa mumyse, ir erdves, kuriomis plaukia mūsų mažutė žemė. <...> Poetas, jei jis yra tikras poetas, taip pat privalo nuolat kartoti sau „nežinau“. Kiekvienu kūriniu jis bando į tai atsakyti, bet vos tik padeda tašką, vėl jį apninka abejonės, jis vėl pradeda suvokti, kad atsakymas yra laikinas ir jo visiškai nepakanka.“

Reikia pamatyti šį filmą.