Pelėdų kalnas
Varom į pokarį
Bet kad jau taip, tai pažvelkime į dovanas ir kitas aukštumas. Neabejoju filmo scenaristo Prano Morkaus talentu ieškoti, galvoti ir kurti istorijas. Neabejoju pirmine siužeto idėja, kurios labai blankūs atspalviai vis dėlto išplaukia kažkur virš kino teatro ekrane matomų vaizdų. Atrodo, kad unikalus pasakojimas apie jaunųjų miestiečių kartą ir jų likimus pokario Kaune (pati visada idealizavau tarpukario istorijas) turėjo perspektyvų tapti įdomiu, jaudinančiu ir turinčiu prasmę filmu. Kas kaltas, kad filmas pavirto nėriniuotomis kelnaitėmis (tai ne metafora, apie jas vėliau) apmautu plakatišku klišių kratiniu – ir vėl neatsakytas klausimas. Tik liūdna praktika (o gal manymas, kad „toks jau sukurtas / finansuotas“) rodo, kad naujo lietuviško filmo, bandančio apčiuopti panašią temą, laukti teks dar ilgai.
Filmo pradžioje pagrindinis herojus ir visų kauniečių merginų svajonių jaunikis Šmelingas degina ant sienų išklijuotus sovietinius plakatus. Suprask, patriotas ir rezistencinio judėjimo dalyvis. Po to jis pabėgs nuo bukų enkavėdistų, įsiverš į futbolo stadioną ir aistringai pabučiuos Ritą. Po bučinio ši mylės jį iki pat mirties. Ak, kiek nedaug gi tai meilei tereikia... O iš tikrųjų meilei filme nereikia nieko, nes jos ten tiesiog nėra. Nėra ir filmo herojų bei jų pasakojimų, vadinasi, nėra ir istorijos (įvairiomis šio žodžio prasmėmis). Fragmentuotas filmo naratyvas (vaikiškai nepristatantis filmo herojų, vietų ir datų) savaime nėra nei yda, nei viso ko kaltininkas. Sekame filmo herojų likimus nuo 1947 m. iki pat Stalino mirties. Tėvynėje – vienas juodžiausių istorijos periodų, trėmimai ir NKVD persekiojimai. Čia likęs jaunimas vaikšto į kino teatrus (kur rodomos sovietinės kino kronikos), linksminasi, klauso „Amerikos balso“, dalyvauja rezistencinėje veikloje, o zoologijos sode užsislėpę partizanai planuoja kirsti sieną ir galų gale perduoti Vakarų pasauliui dokumentus apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje. Laiko tarpas – ne toks ir menkas, įvykis seka įvykį, tačiau filmo veikėjų mes taip ir nepažįstame – besiplėtojant siužetui jie nesikeičia, išlieka tokie pat šabloniški, kokie ir buvo filmo pradžioje, ir tai nepalieka erdvės kalbėti apie bet kokį įmanomą herojų psichologizmą. Kaip ir apie jų skirtybes. Dauguma jaunųjų tokie vienodi, kad besibaigiant filmui ir vėl išnirus veikėjui, matytam ankstesniuose epizoduose, stebint verksmingus jų susitikimus, jau esi pamiršęs, kas jis toks, ką galvojo ir kodėl kiekvienas atsidūrė ten, kur yra. Belieka kliautis herojams ant kaktos priklijuotu vieno žodžio epitetu ir lavoną pamačiusia alpstančia mergina – visi užaugo, visi mylėjo ir pokaris sužalojo visus.
Filmo amžiaus cenzas – N-16, matyt, dėl sekso scenų, kurių filmo kūrėjai nepagailėjo. Jei panoro įrodyti, kad ir mūsų aktoriai gali imituoti orgazmą ekrane, – veikiausiai jiems pavyko. Kita vertus, seksas dėl sekso nėra nei įdomu, nei gražu. Oralinio sekso scena kino teatre, sukant žurnalą apie Stalino laidotuves, o filmo herojei Ritai dūsaujant ir žiūrint ne į jaunystėje ja besižavėjusį Tadą, bet į mirusio Šmelingo nuotrauką, gėdinga ne dėl savo intymumo, o dėl priartėjimo prie autoparodijos.
„Pelėdų kalno“ kūrėjai visais įmanomais būdais stengiasi kritikuoti sovietų ideologiją – ko vertos vien „Tarybų Lietuvos“ kino kronikos kaip kontrastas laužomiems veikėjų likimams. Ironiška, kad atvirkštinės propagandinės klišės filme lipa viena ant kitos. Vienaplaniai herojai suskirstyti į juodus ir baltus, gerieji kalba lietuviškai (yra ir vienas pagalbininkas prūsas), blogieji – rusiškai. Gerieji dvasingi, taurūs ir net bėgdami iš Lietuvos Kūčias švenčia dainuodami apie mergužėlių rūtų darželius. Blogieji – gyvuliški primatai, mušantys ir prievartaujantys moteris, besikraustantys į svetimus namus ir tempiantys ten trofėjines briedžių galvas. Blogieji niekina Bažnyčią ir religiją, o kunigai klausyklose skelia patriotines kalbas ir atleidžia geriesiems nuodėmes. Vienas pagrindinių filmo herojų meilę moteriai iškeis į meilę kompart..., atsiprašau, tėvynei, antrasis, spjovęs į užsienį, į kurį taip veržėsi ir net kelionės metu pražudė draugą, ir pareiškęs, kad „ten nieko nėra, nei Paryžiuj, nei Londone, nei Stokholme“, grįš į sovietinę Lietuvą vien tam, kad pasiklausytų „Amerikos balso“. Po to jis, tiesa, taikliais šūviais paklojęs keletą okupantų, monumentaliai susisprogdins miesto aikštėje, su savimi nusinešdamas dar tuziną valstybės priešų. Finalui – blogųjų dėmesį nuo gerųjų visada nukreipsi šūkiu „Tegyvuoja Stalinas!“ ir buteliu degtinės.
Pompastiškos muzikos lydimų monumentalių scenų filme netrūksta ir daugiau. Bebaimis anonimas Šmelingas (mergiotės vis dūsavo, kad „štai – jau ir vaikas yra, o tikrojo jo vardo taip ir nežinau“), save po grumtynių įvardijęs lietuviškuoju Johnu Wayne’u, išvengia NKVD kariškių šūvių, pats iššaudo pilną jų automobilį, o ant grindinio pabyra obuoliai... O kur dar iš aukštai nufilmuotas bažnyčios bokštas, sulėtintai žengiantys partizanai, nusprendę buvusios Prūsijos žemėje palaidoti sovietų nužudytą moterį. Tokios scenos bendroje filmo dinamikoje tik primena, koks netolygus yra filmo siužetas ir kaip labai nėra ką rodyti.
Filme yra ir tokia detalė. Į veikėjo Tado namus įsikrausčiusi rusė Tamara – spekuliantė, aprūpinanti vokiškomis prekėmis, gabenamomis iš tuo metu jau Kaliningradu pervadinto Karaliaučiaus. Tai ir meno kūriniai, ir deficitinės prekės, tarp kurių šilkinės nėriniuotos kelnaitės. Jomis Tamara aprūpino visą (mažų mažiausiai) Kauną. Jas meilės išsiilgęs Tadas movė ir nuo rusų kapitono žmonos Lidijos, ir nuo Ritos (o ši paaiškino, kad „dabar visos tokias turi“). Taip jau išėjo, kad nėriniuotos kelnaitės iš Kaliningrado teliko vieninteliu visus filmo herojus vienijančiu leitmotyvu...
P. S. Deja, nesu kompetentinga įvertinti populiariųjų kelnaičių pretenzijas į autentiškumą. O ir istorines imitacijas, bandydama ieškoti filmo visumos, praleidau pro akis. Tebūnie tokia pokario vaizduotė. Bet kino teatruose vis šmėžuojantis filmo „Ignotas grįžo namo“ plakatas, mieli kūrėjai, jau visiška gėda. Filmas buvo sukurtas 1956 metais.
