Istorinio laikmečio autentiškumas Audriaus Juzėno filme „Pelėdų kalnas“

Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ buvo turbūt vienas laukiamiausių filmų šiais metais. Lietuvos šimtmečio minėjimo švenčių fone vasario 16-ąją dieną pasirodęs filmas paliečia mūsų šaliai itin svarbų – partizaninio judėjimo – laikotarpį, šitaip bandydamas užpildyti kiaurymę, susidariusią lietuviškų istorinių filmų skiltyje. Apeliuodamas į tautiečių patriotinius jausmus „Pelėdų kalnas“ nostalgiškai nukelia į po Antrojo Pasaulio karo okupuotą Lietuvą bei jos kovą dėl išsvajotos ir išsiilgtos laisvės. Pro akis plaukiant romantizuotam šalies istorijos paveikslui, natūraliai kyla klausimas: ar „Pelėdų kalnas“ yra partizaninio judėjimo laikmečio atspindys ar viso labo tik šio laikmečio stilizacija? Kitaip tariant, ar šį Audriaus Juzėno filmą galima laikyti autentišku pasirinktam istoriniam laikui?

Turbūt derėtų pradėti nuo fakto, kad visiškai autentiško istorine prasme filmo negali būti (nebent tai dokumentika, fiksuojanti atitinkamą laiką) kadangi pats kino menas – tai reprodukcijos menas. Kalbėdamas apie meno kūrinio tikrumą ir jo aurą Walteris Benjaminas straipsnyje „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo amžiuje“ (1936 m.) iliuziją įvardija kaip prigimtinę kino savybę, nulemtą montažo, kuri skirtingai negu teatre, nueina į antrą planą, kadangi leidžia mums patikėti jos tikrumu ir nėra akivaizdžiai iliuziška. Vadinasi, istorinio filmo atveju svarbiu tampa gebėjimas realistiškai atkurti pasirinktą laiką, žiūrėjimo metu priverčiant žiūrovus pamiršti apie tai, kad filmas sukurtas šią dieną.

„Pelėdų kalnas“ yra iš karto pasmerktas būti labiau laikmečio variacija negu įtikinama jo reprodukcija pirmiausia dėl pasirinktų spalvinių filtrų. Kiekvienas filmo kadras – gražiai sukomponuotas ir suretušuotas. Post-produkcijoje video medžiagai suteiktas apipavidalinimas – tarytum žvilgsnis į tai, kas užfiksuota per rūką, lyg nardant po atmintį ir prisiminimus, jų segmentus parodant daug gražesnius ir estetiškesnius negu būta iš tiesų. Šilti rudos ir geltonos spalvų tonai kuria sendintos fotografijos įspūdį, kadrams suteikdami nostalgiškumo pojūtį ir sufleruodami romantizuotą kūrėjų požiūrį į pasirinktą temą ir laiką.

Spalvinės gamos pradėtą romantizavimo motyvą papildo kostiumai ir interjerai. „Pelėdų kalno“ dailės departamentas leido sau atsirinkti gražiausia, ką gali pasiūlyti pokario laikmetis ir iš surinktų detalių kurti bendrą vaizdą. Bendro kostiumų ir rekvizito bei interjerų ansamblio negalima pavadinti autentišku, kadangi tai – koliažas, sudėtas iš detalių, kuriančių atmosferą, bet nebūtinai istoriškai teisingų (pavyzdžiui atidesnių žiūrovų pastebimas filmo „Ignotas grįžo namo“, sukurto 1956 metais – 4 metai po filmo pabaigos, plakatas). „Pelėdų kalno“ veiksmas apima laikotarpį tarp 1947 – 1952 metų, tačiau išorinių pokyčių tarp laiko šuolių nematome. Išorinis estetiškai gražus fasadas – universalus, neleidžiantis jo priskirti konkretiems metams, glamūrinis pokario variantas (kažkuo net panašu į 2013 metais sukurtą „Didžiojo Getsbio“ – amerikietiškos literatūros klasikos – ekranizaciją, kurioje antrasis dešimtmetis buvo pateiktas per gryno glamūro prizmę; bet kas leidžiama literatūros ekranizacijai nebūtinai tinka istoriniam filmui). „Pelėdų kalnas“ paskęsta detalėse ir jų grožyje, šlovindamas dailiąją laikmečio pusę.

Išorinės detalės ir estetinis apipavidalinimas tarnauja kaip atmosferos kūrėjai. Visgi, filme patys svarbiausi yra personažai, kurių istorijas sekame ir kurie gali tapti geriausiai istorinį autentiškumą transliuojančiais objektais. Jau ankščiau minėtas Walteris Benjaminas pastebi, kad filme aktorius, stodamas akistaton su aparatūra, vaidina pats save. Nuo 1936 metų situacija daugeliu atveju turbūt jau spėjo pasikeisti (galima prisiminti Holivudinių filmų atvejus, kuriuose aktoriai iš esmės kuria savo personažus perkurdami patys save: pavyzdžiui, amerikiečių aktoriaus Jared Leto filme „Dalaso klubas“  sukurtas transvestito Rayon vaidmuo, kuriame sunku atpažinti patį aktorių dėl fizinės transformacijos, sukurtų manierų), tačiau Lietuvoje, atrodo, aktorių buvimo savimi tendencija vis dar gaji. „Pelėdų kalne“ mes veikiau matome ne personažus, o aktorių impresijas pokario tema, naikinančias visas įmanomas istorinio autentiškumo apraiškas. Atrodo, kad aktoriai neieško savo personažų, nebando jų sukurti, o tiesiog gražiai aprengti ir padažyti, pastatyti prieš kameras nuo savęs pasako jiems skirtą tekstą ir viskas. Aktorių kalba – šiandieninė. Scenose, kuriose dominuoja jaunieji aktoriai susidaro įspūdis, kad atėmus iš jų visą estetinį apipavidalinimą matytume įprastinį gatvės vaikinų susibūrimą.

„Pelėdų kalnas“ – viso labo impresija pokario tema. Bandydamas apsimesti istoriniu filmu, jis paskęsta išorinėse detalėse, tačiau iki vaizduojamo pokario esmės ir auros neprisikasa. Teigiu, kad šis filmas bando apsimesti istoriniu filmu dėl to, kad režisieriaus darbas su aktoriais kuriant personažus byloja, kad kūrėjams nėra svarbu sukurti autentiškus, pokario manierą perimančius personažus. Istoriškumo elementų galima rasti scenarijuje, tačiau jie tampa antraeiliais, kuriančiais pokario foną kartu su išorine estetika. Istorinis laikmetis „Pelėdų kalne“ tampa detale, svarbia vizualiajai filmo pusei, tačiau nėra esminis. Šis filmas galėtų save pozicionuoti kaip dramą, kurios veiksmas vyksta tam tikru metu. Istorinio filmo etiketė jam nebūtina, nes papildomos prasmės suteikia mažai – nebent veikia kaip viešųjų ryšių manevras, padedantis pritraukti daugiau publikos į kino salę.

Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ buvo turbūt vienas laukiamiausių filmų šiais metais. Lietuvos šimtmečio minėjimo švenčių fone vasario 16-ąją dieną pasirodęs filmas paliečia mūsų šaliai itin svarbų – partizaninio judėjimo – laikotarpį, šitaip bandydamas užpildyti kiaurymę, susidariusią lietuviškų istorinių filmų skiltyje. Apeliuodamas į tautiečių patriotinius jausmus „Pelėdų kalnas“ nostalgiškai nukelia į po Antrojo Pasaulio karo okupuotą Lietuvą bei jos kovą dėl išsvajotos ir išsiilgtos laisvės. Pro akis plaukiant romantizuotam šalies istorijos paveikslui, natūraliai kyla klausimas: ar „Pelėdų kalnas“ yra partizaninio judėjimo laikmečio atspindys ar viso labo tik šio laikmečio stilizacija? Kitaip tariant, ar šį Audriaus Juzėno filmą galima laikyti autentišku pasirinktam istoriniam laikui?

Turbūt derėtų pradėti nuo fakto, kad visiškai autentiško istorine prasme filmo negali būti (nebent tai dokumentika, fiksuojanti atitinkamą laiką) kadangi pats kino menas – tai reprodukcijos menas. Kalbėdamas apie meno kūrinio tikrumą ir jo aurą Walteris Benjaminas straipsnyje „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo amžiuje“ (1936 m.) iliuziją įvardija kaip prigimtinę kino savybę, nulemtą montažo, kuri skirtingai negu teatre, nueina į antrą planą, kadangi leidžia mums patikėti jos tikrumu ir nėra akivaizdžiai iliuziška. Vadinasi, istorinio filmo atveju svarbiu tampa gebėjimas realistiškai atkurti pasirinktą laiką, žiūrėjimo metu priverčiant žiūrovus pamiršti apie tai, kad filmas sukurtas šią dieną.

„Pelėdų kalnas“ yra iš karto pasmerktas būti labiau laikmečio variacija negu įtikinama jo reprodukcija pirmiausia dėl pasirinktų spalvinių filtrų. Kiekvienas filmo kadras – gražiai sukomponuotas ir suretušuotas. Post-produkcijoje video medžiagai suteiktas apipavidalinimas – tarytum žvilgsnis į tai, kas užfiksuota per rūką, lyg nardant po atmintį ir prisiminimus, jų segmentus parodant daug gražesnius ir estetiškesnius negu būta iš tiesų. Šilti rudos ir geltonos spalvų tonai kuria sendintos fotografijos įspūdį, kadrams suteikdami nostalgiškumo pojūtį ir sufleruodami romantizuotą kūrėjų požiūrį į pasirinktą temą ir laiką.

Spalvinės gamos pradėtą romantizavimo motyvą papildo kostiumai ir interjerai. „Pelėdų kalno“ dailės departamentas leido sau atsirinkti gražiausia, ką gali pasiūlyti pokario laikmetis ir iš surinktų detalių kurti bendrą vaizdą. Bendro kostiumų ir rekvizito bei interjerų ansamblio negalima pavadinti autentišku, kadangi tai – koliažas, sudėtas iš detalių, kuriančių atmosferą, bet nebūtinai istoriškai teisingų (pavyzdžiui atidesnių žiūrovų pastebimas filmo „Ignotas grįžo namo“, sukurto 1956 metais – 4 metai po filmo pabaigos, plakatas). „Pelėdų kalno“ veiksmas apima laikotarpį tarp 1947 – 1952 metų, tačiau išorinių pokyčių tarp laiko šuolių nematome. Išorinis estetiškai gražus fasadas – universalus, neleidžiantis jo priskirti konkretiems metams, glamūrinis pokario variantas (kažkuo net panašu į 2013 metais sukurtą „Didžiojo Getsbio“ – amerikietiškos literatūros klasikos – ekranizaciją, kurioje antrasis dešimtmetis buvo pateiktas per gryno glamūro prizmę; bet kas leidžiama literatūros ekranizacijai nebūtinai tinka istoriniam filmui). „Pelėdų kalnas“ paskęsta detalėse ir jų grožyje, šlovindamas dailiąją laikmečio pusę.

Išorinės detalės ir estetinis apipavidalinimas tarnauja kaip atmosferos kūrėjai. Visgi, filme patys svarbiausi yra personažai, kurių istorijas sekame ir kurie gali tapti geriausiai istorinį autentiškumą transliuojančiais objektais. Jau ankščiau minėtas Walteris Benjaminas pastebi, kad filme aktorius, stodamas akistaton su aparatūra, vaidina pats save. Nuo 1936 metų situacija daugeliu atveju turbūt jau spėjo pasikeisti (galima prisiminti Holivudinių filmų atvejus, kuriuose aktoriai iš esmės kuria savo personažus perkurdami patys save: pavyzdžiui, amerikiečių aktoriaus Jared Leto filme „Dalaso klubas“  sukurtas transvestito Rayon vaidmuo, kuriame sunku atpažinti patį aktorių dėl fizinės transformacijos, sukurtų manierų), tačiau Lietuvoje, atrodo, aktorių buvimo savimi tendencija vis dar gaji. „Pelėdų kalne“ mes veikiau matome ne personažus, o aktorių impresijas pokario tema, naikinančias visas įmanomas istorinio autentiškumo apraiškas. Atrodo, kad aktoriai neieško savo personažų, nebando jų sukurti, o tiesiog gražiai aprengti ir padažyti, pastatyti prieš kameras nuo savęs pasako jiems skirtą tekstą ir viskas. Aktorių kalba – šiandieninė. Scenose, kuriose dominuoja jaunieji aktoriai susidaro įspūdis, kad atėmus iš jų visą estetinį apipavidalinimą matytume įprastinį gatvės vaikinų susibūrimą.

„Pelėdų kalnas“ – viso labo impresija pokario tema. Bandydamas apsimesti istoriniu filmu, jis paskęsta išorinėse detalėse, tačiau iki vaizduojamo pokario esmės ir auros neprisikasa. Teigiu, kad šis filmas bando apsimesti istoriniu filmu dėl to, kad režisieriaus darbas su aktoriais kuriant personažus byloja, kad kūrėjams nėra svarbu sukurti autentiškus, pokario manierą perimančius personažus. Istoriškumo elementų galima rasti scenarijuje, tačiau jie tampa antraeiliais, kuriančiais pokario foną kartu su išorine estetika. Istorinis laikmetis „Pelėdų kalne“ tampa detale, svarbia vizualiajai filmo pusei, tačiau nėra esminis. Šis filmas galėtų save pozicionuoti kaip dramą, kurios veiksmas vyksta tam tikru metu. Istorinio filmo etiketė jam nebūtina, nes papildomos prasmės suteikia mažai – nebent veikia kaip viešųjų ryšių manevras, padedantis pritraukti daugiau publikos į kino salę.