Mirtis ir realybės atspindžiai „Kino pavasaryje“

„Ar jau matei Vadink mane savo vardu?“ – klausia manęs kolegė, užkietėjusi kino teatrų lankytoja. „Ne, nemačiau“, – atsakau jai ramiai ir laukiu reakcijos, kuri lygiai tokia, kokios ir tikėjausi: „Būtinai pažiūrėk, būtinai! Šių metų hitas!“. Ir taip kiekvieną dieną, vis su kitu filmu, dvi savaites Forum Cinemas „Vingyje“, kovo mėnesį tapusiame namais kasmetinei kinomanų fiestai – „Kino pavasariui“.

Festivalio programa, kaip ir įprasta, plati, kurioje patinkantį filmą atras įvairiausio skonio lankytojas. Susidarau norimų pamatyti filmų sąrašą, bet įvyksta keistas dalykas – minia mane nuneša visai kitais keliais. Iš 112 ilgametražių filmų pamatau 12-a: 120 dūžių per minutę, Taksimo pokerį, Jūsų Vincentą, Geros dienos, Tolyn į kosmosą, Šventą vietą, Sūnaus globą, Meilės širdį, 24 kadrus, Dabar tai jau padėk man, dievuli, Tylią naktį bei Terapiją. Pristatau savo favoritus.

Asmeniniai favoritai

Tikruosius festivalio hitus, mano subjektyvia nuomone, pristatė kaimynai lenkai, eilinį kartą parodydami, kur mums, lietuviams, reikėtų tobulėti.

Europos debiutų konkursinėje programoje dalyvavusi Piotro Domalewskio „Tyli naktis“ – turbūt lietuviškai pasaulėjautai pats artimiausias filmas visoje festivalio programoje. Pasakojantis iš pažiūros lengvai atpažįstamą istoriją – emigranto grįžimą namo švenčių proga, šis lenkų filmas su ironija ir humoru pažvelgia į susiklosčiusią realiją. „Tylioje naktyje“, atrodo, kuriama dviguba realybė – lyg filme būtų kuriamas filmas. Dokumentiniam kinui artima maniera nufilmuota „Tyli naktis“ kartais leidžia suabejoti, ar tai vaidybinis ar dokumentinis filmas, kuriame pagrindinis veikėjas pats kuria filmą savo būsimam kūdikiui, fiksuodamas absurdiškus, bet iki skausmo pažįstamus kasdienybės momentus. Melodramatiniais vingiais per Kūčių vakarą pasukanti istorija išlaiko dėmesį iki pabaigos, vis papildydama siužetą naujais, situacijos blogumą pagilinančiais akcentais. „Tyli naktis“ – puikus pavyzdys, kaip apie šaliai būdingas realijas galima pasakoti ne jau visiems atsibodusia ir vis vienoda tragizmu persmelkta maniera, bet autoironiškai, pasijuokiant iš savęs ir nebandant į save žiūrėti pernelyg rimtai.

Kitas pernelyg mažai pastebėtas lenkų kūrinys – tai Lukaszo Rondudos „Meilės širdis“. Estetinį pasitenkinimą keliančiame filme pasakojama dviejų menininkų – Wojteko Bąkowskio ir Zuzannos Bartoszek meilės istorija. Kažkur tarp Varšuvos daugiaaukščių ir meno galerijų pasimetusi miestietiška meilė – kupina bandymo patenkinti savo ego per kitą, kūrybą, aklą pavydą. Raudonos, juodos ir baltos spalvų kupini kadrai, sustyguotas ritmas, muzikiniai intarpai kuria ilgo, šiuolaikiško muzikinio vaizdo klipo įspūdį ir padeda filmui pačiam supanašėti su šiuolaikinio meno centruose kuriamomis instaliacijomis. „Meilės širdis“ – universalus, atskleidžiantis, iš kur kyla nesveikai funkcionuojantys santykiai, bei leidžiantis į juos pažvelgti iš šalies. Nesmerkiant ir neteisiant, o pabandant suprasti.

Ganėtinai žaviai tarpusavyje susikalbėjo prancūzų „120 dūžių per minutę“ bei iraniečio kino meistro Abbaso Kiarostami „24 kadrai“. Kol „120 dūžių per minutę“ kviečia švęsti gyvenimą, mėgautis kiekviena akimirka, „24 kadrai“ priverčia sustoti ir apmąstyti laiką, jo tėkmę, visa ko trapumą bei laikinumą. „120 dūžių per minutę“ greito, žaismingo ritmo, itin spalvingų kadrų bei džiugios elektroninės muzikos apsuptyje pasakoja aktyvistų, siekiančių geresnių sąlygų AIDS sergantiems žmonėms istoriją. Nors ir tragiškose aplinkybėse, tačiau šis filmas kupinas nuoširdumo, drąsos ir troškimo gyventi. „24 kadrai“ – visiška priešingybė. Sudarytas iš 24 statiškai nufilmuotų maždaug 4 minučių trukmės nespalvotų kadrų, šis filmas atrodo lyg kontempliacija mirties ir sustojusio laiko temomis. Susidaro įspūdis, jog specialiai vengta filmuoti didmiesčių centruose, kad būtų galima užfiksuoti tikrąjį laiką ir gyvenimo ciklą, parodant gamtos poeziją ir gyvybės trapumą. Besisukantys aplink tą pačią – mirties temos – ašį, filmai parodo visiškai skirtingus požiūrius ir būdus apie tai kalbėti.

Neabejoju, kad programoje buvo dar daug puikių filmų, kurių man nepavyko pastebėti – milžiniškame pasirinkime lengva pasimesti arba nenumaldomos laiko skubos dėka – tiesiog nesuspėti. Man šis „Kino pavasaris“ – apie mirtį, realybę ir laiko tėkmę. Ir kitąmet jau kalbėsim apie kitus filmus, šiuos visiškai pamiršę.