Atsitiktinumai ir gudrybės

Filme „Sztuczki“ režisierius Andrzej Jakimowski žaismingai pasakoja brolio ir sesers, Stefeko ir Elkos istoriją, jų pastangas apgauti arba privilioti sėkmę keistiems nepažįstamiesiems, o taip pat ir sau.

Filmo pradžioje matome Stefeką (akt. Damian Ul) ir Elką (akt. Ewelina Walendziak) nerūpestingai valgančius arbūzą. Dar nežinodami, koks ryšys jiedu sieja, dėl ryškaus amžiaus skirtumo galime daryti prielaidas, jog tai artimi giminaičiai: mama su sūnumi, brolis su seserimi. Šis epizodas įveda į bendrą filmo nuotaiką, o prie jos kūrimo prisideda švelni spalvų paletė kadruose, žaisminga muzika.

Stefekas nuolat žaidžia traukinių stotyje. Tiksliau, žaidimu pavirsta Stefeko laukimas, kada iš traukinio išlips pažįstamas vyras – jo tėtis (akt. Tomasz Sapryk). Iš užuominų sužinome, jog Stefeko ir Elkos tėtis juos paliko, išsikraustė į kitą miestą, o čia, traukinių stotyje, pasirodo tik kaip tarpinėje stotelėje pakeliui į darbą. Jį atpažinęs, Stefekas ima žaisti sėkme, bando atkreipti jo dėmesį smulkmenomis, kol pagaliau pavyksta. Atsitiktinumo dėka berniuko mėtomos monetos (dar vienas triukas) ant bėgių prišaukia eilinį girtuoklį, kuris labiau už viską susidomėjęs keliasdešimčia pažirusių monetų, nė nemato atvažiuojančio traukinio. Šio įvykio stebėtoju tampa Stefeko tėtis, kuris iššoka iš važiuojančio traukinio, norėdamas perspėti ant bėgių stovintį vyrą. Tačiau, laimei, šis spėja nulipti nuo platformos, o Stefeko tėtis lieka stotyje, nebepavijęs traukinio. Kito atsitiknimumo dėka, jis nebesuspėja ir į sekantį traukinį. Visai dienai pasilikęs mieste, Stefeko ir Elkos tėtis nusprendžia aplankyti senus draugus, pažįstamus, užmirštas gatves. Galutine pasivaikščiojimo stotele tampa parduotuvėlė, kurioje dirba jo buvusi mylimoji. Kurį laiką Stefekas ir Elka stebi, kaip jų tėtis su gėlėmis rankoje, prieš tai stebėjęs jos lange savo buvusią žmoną, dabar nedrįsta užeiti į parduotuvę. Jis vis dėlto išdrįsta užeiti, tačiau per atsitiktinumą, jiedu nesusitinka. Atsitiktinumas ir sėkmė – dalykai, kuriuos Stefekas bando suprasti ir pergudrauti ir, kurie tampa pagrindiniu „Sztuczki“ leitmotyvu.

Filme randasi dar keletas svarbių detalių, kurios kartojasi ne vieną kartą: ant bėgių dėliojami Stefeko žaisliniai kareivėliai, balandžiai, išleidžiami iš narvo, kad apskridę apylinkę sugrįžtų atgal, traukinių stoties vaizdas, iš kurios nuolat išvyksta arba į kurią atvyksta traukiniai. Visi šie vaizdiniai sukelia ilgesio, laukimo nuotaiką, kuri taip pat tampa „Sztuczki“ jungiančia dalimi.

Stefeko žaisliniai kareivėliai dažniausiai dėliojami ant bėgių. Keistas žaidimas – tikrinti, kurio kareivėlio figūrėlė nukris nuo atriedančio traukinio sukeliamo žemės drebėjimo. Atrodytų, jog tampa savaime nuspėjama, ką Stefekas „tikrins“ su kareivėliais, padėdamas juos prie užeigos įėjimo. Tačiau netikėtai nustebina, kai sugrįžęs berniukas, paklausia Jerzy, saugojusio įėjimą į užeigą ir jo tėtį viduje, kodėl kareivėliai susikeitė vietomis. Mažos smulkemos, prie kurių žiūrovui neleidžiama priprasti.

Balandžių paleidimas iš narvo kartojamas keletą kartų. Pirmą sykį juos paleidžia pagyvenęs šeimininkas. Antrą sykį juos bando paleisti Stefekas, slapčiomis nudžiovęs šeimininko lazdą, atidaryti narvui. Trečią kartą berniukas užsimauna ir šeimininko kepurę su snapeliu, tačiau nei viens iš šių bandymų nebūna sėkmingas. Paskutinį kartą berniukas prie visų jau turimų šeimininko imitavimo aksesuarų, prisideda dar ir cigaretę. Užsilipęs ant kėdės, kad pasiektų narvą ir išniręs iš dūmų debesies, Stefekas atidaro narvą ir spragteli prištais, o balandžiai pakyla.

Elka tarsi norėdama suaugti, mokosi italų kalbą, nuolat eina į darbo pokalbius. Ji siekia pakeisti  savo aplinką, savo dabartinį darbą, savo draugus, savo lūkesčius. Elka stotyje neatpažįsta iš traukinio išlipusio savo tėvo. Tai neįtikimas melas, kurį mergina pasako savo mažajam broliui. Atsikrayti praeities, kad galėtų pakeisti ateitį. Tačiau dėl savo tikslo ji nėra apsiprendusi, dvejoja, ar gali pergudrauti savo likimą. Abu vaikai nori suaugti. Jų priemonės skirtingos, tačiau tikslas vienas. Ir nors tai akivaizdu, abu vaikai taip pat nori likti vaikais, pažinti savo tėvus, jų neklausyti ir mokėti išskristi, kad apskridę apylinkę sugrįžtų atgal.

Traukinių migravimas stotyje yra bene svarbiausias leitmotyvas, kuriantis filmo nuotaiką ir atmosferą. Laukimas, skubėjimas, sugrįžimas, ilgesys – visa tai Stefeką provokuoja veiksmui. Nors jo veiksmas vaikiškas, tačiau turintis rimtų pasėkmių. O galbūt ir tai atsitiktinumas ir likimo gudrybė. Žaismingais ir nuotaikingais kadrais bandomi nuspėti atsitiktinumus, prisivlioti ir pergudrauti sėkmę. Sunku pasakyti, ar tai įmanoma. Galbūt tai tik atsitiktinumas.