Vienatvė už kadro, vienatvė kadre

Su Antonu Charitonovu – pagrindiniu filmo personažu, režisierė Liubovė Arkus susipažino 2008-aisiais metais, perskaičiusi berniuko rašinį „Žmonės“. Lygiai taip pat netikėtai, kaip ir ši pažintis su autizmu sergančiu vaiku, iš kinotyrininkės L. Arkus pavertė režisiere, kuriančia dokumentinį filmą apie Antono akistatą su gyvenimu. Filmas „Antonas čia, šalia“ (Антон тут рядом, Rusija, 2012) išsako autorės poziciją, kuri sąmoningai nevengia sentimentalaus ir asmeniško žvilgsnio.

Iš pirmo žvilgsnio filmo pasakojimas susitelkia į Antono istoriją, tačiau per ją atskleidžia tiek aplinkinių požiūrį į kitokio t.y. sergančio vaiko situaciją, tiek socialines šalies problemas ar visuomenės trūkumus. Išties, debiutinis Liubovės Arkus filmas balansuoja tarp dokumentinio ir avangardinio kino. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl režisierė renkasi tarpininkės poziciją – profesinė. Kino kritikė filmą traktuoja kaip kalbą, kamera čia provokuoja, kalbina, klausia aktorių. Ir nors filmas turi reikšmingą socialinę potekstę, jame neatsisakoma pagrindinių sudedamųjų dalių: herojų Antoną, teigiamų (tokių kaip Liubovė, Antono mama) ir neigiamų (socialinių įstaigų darbuotojai) personažų, aplinkos įtakos, išorinių kliūčių, nesėkmių, dramatinės įtampos, kulminacijos (Antono mamos mirtis ir Antono „ištrėmimas“ iš globos namų), atomazgos (Antono tėvo pasikeitimas) ir daugiau mažiau laimingos pabaigos. Tai, žinoma, techninis žvilgsnis į jautrų ir itin skausminga tema prabylantį filmą. Tačiau visi šie struktūriniai dalykai įeina į vidinį siužeto montažą, kuris, mano galva, dokumentinį filmą priartina prie meninio, avangardinio kino. Pačiame L. Arkus filme netiesiogiai apsvarstoma kino reikšmė: kamera priverčia prabilti Antono tėvus, seni vaizdo įrašai gražina prisiminimus. Tačiau svarstau, ar pernelyg subjektyvus kameros (žinoma, ir režisierės) žvilgsnis nesuplanuoja dirbtinių žiūrovo reakcijų ir nekuria jam vienareikšmės nuomonės, dalinai atsisakant kritinio vertinimo. Tiesa, kritikos filme apstu – sistemai, požiūriui, institucijoms, ideologijai, Arkus tai daro subtiliai ir neprimityviai. Kaip meninė jausmų išraiška kinas veikia dvejopu savo priemonių panaudojimu: kaip veiksnio ir paties veikimo, kitaip tariant, kaip formos ir turinio.

Aptariant filmą „Antonas čia, šalia“ labiau norisi krypti į turinio pusę. Visų pirma, dėl emociškai „apkrautos“ temos – autizmu sergančio vaiko gyvenimo kelionė (banali frazė tampa kertiniu raktu filmo analizei). Antonas keliauja po skirtingas įstaigas, kurios jį tarsi laukinį žvėrelį vienu atveju bando prisijaukinti, kitu – sumedžioti. Aplinkybių ir aplinkinių plėšomas Antonas užsisklendžia ir užslopina savo talentą rašyti, o tai režisierė (nederėtų pamiršti, jog ir kino kritikė) akcentuoja. Antono istorija pasakojama tam tikru jo gyvenimo periodu, ji laike aiškiai įvardinta įvykiais, tačiau chronologinę reginio struktūrą sujaukia poetiniai, emociškai sodrūs filmo intarpai bei įrėminimai. Vienatve, liūdesiu ir šalčiu gyvas Antono pasaulis stipriausiai juntamas riksmu. Ši išraiškos priemonė filme įgauna simbolinę prasmę, nors ji ir yra tiesioginė Antono akistata su aplinka. Liubovė Arkus renkasi asmenišką kalbėjimo toną, todėl žiūrovai mato nemažai „negražių“ ir grubių scenų, kinematografiškai netaisyklingų ir „laužytų“ kadrų. Apima keistas jausmas, tarsi žiūrėtum „juodraštinį“, nepagražintą gyvenimą, kuriame viltis nėra „išpranašauta“, o tik laukiama.

Kuo vertingas ar kuo menkavertis Liubovės Arkus filmas? Sunku atsakyti, ar jo reikšmingumas nustelbia jo netobulą formą ir ar jo formos novatoriškumas (avangardiškumas) išpildo sunkų turinį. Visgi, tai kelionės fiksavimas, kuri, norėtųsi, jog būtų iliuzinė ir fiktyvi, o tėra tik kinematografiška.