Ekstazė (Climax)

Režisieriaus Gasparo Noé „Ekstazėje“, rodos, esama nemažai ankstesnių jo filmų bruožų: čia ir „Nesugrąžinamo laiko“ („Irréversible“, 2002) atmosfera bei siaubo nuojauta, nešvanki „Meilės“ („Love“, 2015) erotika ir filmo „Pasinerk į tuštumą“ („Enter the Void“, 2009) narkotikų haliucinacijos. Noé lieka ištikimas savo temoms ir „Ekstazėje“ žiūrovą pakviečia į fantasmagorišką kelionę po LSD paveiktą sąmonę.

Filmo centre – spalvingos šokėjų trupės, besiruošiančios gastrolėms JAV, po repeticijos surengtas vakarėlis. Kaip įprasta dideliems vakarėliams, čia netrūksta alkoholio, garsios ir trankios elektroninės muzikos, šokių bei santykių aiškinimosi. Chaosu pulsuojanti atmosfera palengva virsta isterišku, paranojišku košmaru, mat pradeda veikti kažkieno LSD „pagardinta“ sangrija.

Filmas prasideda nuo post factum kadro – juodos, kraujuojančios moters figūros, krentančios į baltą sniegą. Vėliau viskas ima tamsėti – po trumpų interviu su trupės šokėjais, pasakojančiais, ką jiems reiškia šokis (kitaip sakant, trumpo prisistatymo), persikeliama į izoliuotą, pilną siaurų koridorių patalpą, apšviestą pritemdytų spalvotų šviesų. Kuo siauresnis, ilgesnis ir painesnis koridorius, tuo sudėtingesnė ir labiau sumišusi veiksmo dalyvio būsena.

Prasidėjęs nuo pogrindžio pobūvių kultūros (ball culture) įkvėptų vogue šokių, vakarėlis įgauna pagreitį – muzika skamba vis garsiau, dalyviai susiskirsto į grupeles, prasideda pokalbiai: apie seksą, narkotikus, simpatijas ir antipatijas.

Šiame košmariškame vakarėlyje niekas nėra saugus – sangrijos paragavo visi (išskyrus nėštumą nuo kolegų slepiančią merginą), tad po truputį dalyviai ima netekti proto. Vienus ištinka paranoja, kiti nebesugeba savęs valdyti, dar kiti atsiduoda pirminiams instinktams – karštligiškai ima ieškoti, su kuo praleisti naktį. Nuo racionalumo pereinama prie destruktyvios, išlaisvintos pasąmonės.

Ilgi kadrai, nenuilstamai veikėjus sekiojanti kamera ilgainiui apsvaigina ir patį žiūrovą: nuolat skambanti muzika, spalvų paletė, kamera, tarytum nardanti po persekiojamo personažo vidų, padeda atspindėti jo vidinį chaosą, tad galima arba mėgautis šiuo vizualiniu „desertu“, arba pasiduoti jo siaubui.

Apie veikėjus, jų priešistorę žinoma labai nedaug – Noé rūpi, kad kartu su jais žiūrovas įsijaustų į šią akimirką ir patirtų esamojo laiko atmosferą, tad visiškai nesvarbu, kuo buvai ir ką veikei iki šiol: akimirka reikalauja visiško atsidavimo ir tik atsisakius priešintis galima patirti ekstazę. Baisiausias haliucinacijas (tripus) išgyvena tie, kurie pradeda panikuoti suvokę, kad juos apsvaigino. Tad iki tol išgyventa maloni patirtis tampa siaubu. O tie, kurie nekreipdami dėmesio į aplink tvyrančią paniką šoka toliau, palaimingai išgyvena iki pabaigos.

Mėgstantiems paveikios vaizdo estetikos, pojūčius stimuliuojančius filmus „Ekstazė“ turėtų patikti – vaizdas čia svarbesnis už pačią istoriją, kuri tarnauja tik kaip pagalbinė priemonė psichodeliškiems, iškreiptos realybės vaizdiniams kurti. Jautresnį žiūrovą drebantis, besisukantis, klaustrofobiškas, elektroninėje muzikoje paskendęs filmo pasaulis gali net pykinti, tad norėsis iš seanso išeiti. Tačiau to ir siekia Gasparas Noé, stebėdamasis, kad iš „Ekstazės“ seanso Kanuose išėjo tik šeši žmonės, kai paprastai išeina bent ketvirtadalis salės.