Zuikis Džodžo (Jojo Rabbit)

Tai viena pirmųjų scenų, įvedančių į Naujosios Zelandijos režisieriaus Taikos Waititi filmo „Zuikis Džodžo“ siužetą. Kaip turbūt jau galima suprasti, filmas nėra melodrama. Jame nepamatysite aktorių, bandančių pakartoti Liamo Neesono mimiką iš „Šindlerio sąrašo“, bene svarbiausio Holivudo filmo apie Holokaustą.

„Zuikis Džodžo“ – apie asmenybės formavimąsi blogio persmelktoje sistemoje. Kaip vaikas bręsta visa apimančios neapykantos akivaizdoje? Ar jam yra vilties užaugti žmogumi? Viena filmo veikėja vokiečiui pasako, jog žydai „yra kaip jūs [vokiečiai], tik žmonės“. Galbūt ji teisi?

Minėtoms temoms atskleisti Waititi pasirenka pasakojimą apie mažą berniuką Johanesą, augantį nacistinės Vokietijos neapykantos sistemoje. Svarbus čia ir Johaneso santykis su pačiu savimi, atrandant pirmąsias gyvenime tikras moralines dilemas. Visa tai skleidžiasi režisieriui būdingu šmaikščiu, tačiau jautriu ir šiltu tonu. Čia būtų galima apžvalgą ir pabaigti, nes „Zuikį Džodžo“ tiesiog reikia pamatyti ir įvertinti patiems.

Tačiau klausimų apie filmo vertę, o ypač toną, tikrai gali kilti. „Zuikis Džodžo“ patiks ne visiems. Nors filmas apie nacizmą, jo nuotaika labiau primena vasaros stovyklų (angl. summer camp) ar brendimo (angl. coming of age) komedijas, rodomas šeštadienio rytais per televiziją. Maža to, jame yra ir komiškas Adolfo Hitlerio personažas, kurį suvaidino pats filmo režisierius, turintis žydiškų šaknų. Tai filmas su juodojo humoro scenomis, iš kurių galima pasijuokti. Pasityčiojimas! Turint visa tai omenyje, turbūt nestebina, jog „Zuikis Džodžo“ susilaukė nemažai kontroversiškų kritikų vertinimų.

Ne vienas kritikas prikibo prie tariamo istorinio tikslumo stokos. Tokia kritika yra suprantama kalbant apie tokius filmus kaip jau minėtas „Šindlerio sąrašas“, pretendavęs tapti bene pagrindine Holokausto reprezentacija didžiajame ekrane. Tačiau abejotina, ar tokį pat tikslą turėjo Waititi, kurdamas „Zuikį Džodžo“. Pastarajame į pasaulį žvelgiama nekaltomis akimis ir bandoma užčiuopti žmogiškumo mezgimąsi. Jo paieškos, beje, skleidžiasi per įdomią priešpriešą tarp įsivaizduojamo Hitlerio veikėjo, diegiančio „teisingus“ idealus, ir Johaneso motinos – bene pagrindinio ramsčio, saugančio be tėvo likusio Johaneso vaikystę.

Tokioms temoms nebūtina sertifikuota Antrojo pasaulinio karo Vokietijos inscenizacija. Tad ir kaltinimai dėl istorinio tikslumo stokos atrodo pagrįsti tiek pat, kiek būtų pagrįsti priekaištai kitam puikiam Waititi filmui „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“, 2014) dėl nepakankamai tikslaus, pavyzdžiui, vampyrų buities ir biologijos reprezentavimo.

Kita, subtilesnė kritika akcentuoja tariamai netinkamą filmo toną ir istorinės tragedijos trivializaciją. Ne vienas apžvalgininkas teigia, jog „Zuikis Džodžo“, nors ir pristatomas kaip neapykantos satyra, kartais savo kandžiu humoru iš tiesų nugludina aštresnius diskusijos kampus, o ne priverčia apie juos susimąstyti giliau. Šios kritikos pagrįstumas abejotinas. Mažų mažiausiai keista tikėtis, kad kiekvienas vokiečių berniukas patyrė tai, ką patyrė jaunas baltarusis Fliora šiurpiame ir sukrečiančiame filme „Eik ir žiūrėk“ („Idi i smotri“, rež. Elem Klimov, 1985). Tad kritika dėl filmo tono atrodo panašesnė į kritikų asmeninį įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti filmai apie nacius, o ne paremta kokiais nors tvirtesniais argumentais. Nacių rasistinio bukumo šaržavimas automatiškai nekuria nepagarbos nacių aukoms. Priešingai, kai kuriais atvejais netgi paryškina jų tragediją.

Taika Waititi turbūt žinojo, ko iš jo tikėsis kino kritikai, gerai „išmanantys“, kokio tipo / žanro filmus galima kurti. Ir, žinoma, jis galėjo pasukti pigokos eksploatacijos keliu, kaip padaryta filme „Berniukas dryžuota pižama“ („The Boy in the Striped Pajamas“, rež. Mark Herman, 2008). Tačiau Polinezijos žydu save vadinantis kūrėjas nusprendė likti ištikimas sau ir daryti tai, ką moka geriausiai, – šmaikščiai, kartu jautriai atskleisti moralinius ir egzistencinius sopulius iš dar nesusidūrusiųjų su pasaulio blogiu perspektyvos. Tai netgi galima laikyti motyvu, būdingu visai Waititi kūrybai. „Zuikis Džodžo“ – originali studija apie nekaltybės susidūrimą su brutalia neapykanta Kitam.