Ups, arba Išlikimo dramos
Praėjusių metų rudenį po pasaulį pradėjo tiksėti „127 valandos“, šį kovą per „Kino pavasarį“ rodyklė pasiekė Lietuvą. Naujausias Danny Boyle’o filmas į neformalius pokalbius ir analizės lauką grąžino išlikimo temą. Tokiuose filmuose stebime vienatvę, tik ne bergmanišką, ne prie pietų stalo, ir ne tarkovskišką, be metaforų baseinu nešiojant žvakutę, ir be Orsono Welleso trilypių planų. Bet su daug fizinio skausmo, konkrečios, net gyvuliškai primityvios nežinomybės, ar tuoj pat nesiliaus plakti širdis. Ekrane ištirpsta visi buitiniai konfliktai, ir skandinaviškus filmus primenančios scenos skamba tik kaip gyvenimo trapumo įrodymų aidas. Čia galima rasti tą tuštumos įspūdį, kai supranti, kad tave gali apkabinti tik sniegas ar spygliuočių šakos.
Net jeigu stebėtume būrį pasimetusių vaikų negyvenamoje saloje iš filmo „Musių valdovas“ („Master of the Flies“, rež. Peter Brooke, 1963), vienatvės ir išlikimo temos nuskambėtų tyliai, kaip vieno smuiko garsai visam orkestrui griaudint simfonijos finalą.
Nerimas ir užuojauta gimsta kartu su pirmaisiais filmo kadrais, minutė po minutės slenka į mūsų pojūčių užkulisius ir užleidžia vietą apmąstymams apie žiaurią žmogaus prigimtį. Stebėdamas agresijos persunktą berniukų kelionę „policinės valstybės“ link, žiūrovas ne asociatyviai, bet vedamas intelektualinių impulsų tiesia paraleles su dabartimi, kurios, deja, taip ir nepasiekia asmeninės gyvenimo teritorijos. Plati ir itin kontekstiška alegorija prilygsta labai substancialiam, tankiai sunertam audiniui, kuriame emocijų paletė meistriškai persidengia su politinėmis ir istorinėmis įžvalgomis, tad vietomis net išnyksta. Todėl, užuot pamilę į bėdą patekusius vaikus, pradedame baisėtis, ir faktas, kad jie vieni negyvenamoje saloje, virsta socialinio eksperimento fonu.
Finale suskamba deux ex machina akordas, bylodamas, jog viskas, kas vyko prieš tai, tebuvo žaidimas, realybės šou, surežisuotas spektaklis, pagrindiniams aktoriams to nė nežinant. Taip šis pasakojimas dar aukščiau pakyla viršum „išlikimo“ istorijų ir praranda galias paveikti pirminius žmogaus emocinių refleksijų plotus.
Todėl palaikyti kitą grupę jaunuolių, kuri tik per stebuklą išgyveno sudužus lėktuvui Andų kalnuose, lengviau. Tiksliau, filmas „Išlikę gyvi“ („Alive“, rež. Frank Marshall, 1993) nereikalauja pastangų, o iš pradžių ir jokio proto įsikišimo. Tragedija ir vaikinų ryžtas emociškai įtraukia, lėkštai skambantys „gilūs“ pokalbiai, nors ir atrodo šaltoki, kuria išlikimo, o ne gyvenimo dramą.
Tačiau po truputį pasakojimas slenka prie moralinių ir etinių klausimų, neįveikiami kalnai, sniegas virsta ne fundamentaliu gyvybės antipodu, o žmogaus elgesio analizės mikstūra, kuri padeda nustatyti rezultatus, įprastomis sąlygomis nematomus. Intensyvią gyvybės ir mirties kortų partiją čia dažnai pertraukia tai, ką XX a. pradžios snobai būtų ironiškai vadinę „aukštomis materijomis“, o šių laikų jaunimas – „banalybėmis“. Dievo figūra pamiršusi daugtaškius klajoja verbaliniu pavidalu, o šeimos – kaip vienintelės prasmės gyventi – įvaizdis prieš akis iškyla jausmingais dialogais.
Dar labiau gyvybės temą moraliniais, o šiuo konkrečiu atveju – dramaturginiais triukais skiedžia dykumos istorija filme „Fenikso skrydis“ („Flight of the Pheonix“, rež. Robert Aldrich, 1965). Ir čia herojai mušasi, pykstasi, kažko nepasidalina, meluoja, tad išgyvenimo drama vėl tyliai pasitraukia į antrąjį planą, tiksliau, tampa dirbtiniu, bet originaliu pretekstu pasakoti vis tą pačią istoriją, tik kitaip.
Europietiškai atšiauri ir negailestinga dykuma danų „Dogmos ’95“ filme „Karalius gyvas“ („The King is Alive“, rež. Kristian Levring, 2000). Kita vertus, ji – aktyvi dramos veikėja. Nors smėlynuose pasiklydusios turistų grupės veiduose kiekvieną akimirką pulsuoja baimė palūžti, o intymūs kameros judesiai sukuria aktyvaus dalyvavimo įspūdį, režisieriui Kristianui Levringui išlikimo tematika įdomi tik tiek, kiek pastebimai ji minimalizuoja žmogaus kasdienybės poreikius. Stebime išnaudojimo ir vienas kito niekinimo aktus, seksualinio gyvuliškumo apraiškas, o troškimo išlikti gyviems alsavimas, sklisdamas pro apmąstymų apie meną ir beprasmybę audras, girdėti tik vos vos.
Tylus, Holivudo taisyklių iškankintas ir užguitas išlikimo motyvas vos virpa ir Kanados kalnynuose filme „Riba“ („The Edge“, rež. Lee Tamahori, 1997). Stebint Anthony Hopkinso ir Aleco Baldwino sunkią, išbandymų kupiną ir abstrakčių dialogų perkrautą kelionę, svarbesnis tampa dviejų vyrų santykis (vienas jų miega su kito žmona), o ne siekis išlikti ir taip kažkaip įvertinti patį gyvenimą.
Kyla įspūdis, jog išgryninti norą išlikti kino kūrėjams dažnai tiesiog per sunku, nes jis tarsi rūkas, kurio neįmanoma pagauti ir pavaizduoti ar jam kažkaip suteikti formą. Turbūt todėl ir šiame filme pasirodo priešas (lokys), nes tik tada žiūrinčiajam tampa aišku, su kuo veikėjai kovoja. Kitu atveju ta priežastis būtų efemeriška, tad pasiekiama tik susitelkus.
Moralaus ar etiško elgesio klausimas situacijoje, kai vienas žmogus ar grupė yra apleisti viso likusio pasaulio, visad valdingai pasisavina išlikimo istoriją. Kino kūrėjams įdomiau nagrinėti besikeičiančius žmonių tarpusavio santykius, nei išnaudoti jų silpnumą ir išmatuoti tą mažą atstumą iki mirties gyvenimo esmei pavaizduoti, jo trapumui pasverti. Išlikimo istorija dažnai turi moralinę pusę, kuri automatiškai akcentuojama suteikiant personažui amoralų priešą. Jo buvimas išlikimo filmą verčia beveik koviniu, kai pagrindinį herojų palaikome ne tik už jo asmenines savybes ir drąsą, bet ir dėl priešo amoralumo, manydami, kad herojaus pergalė (išgyvenimas) bus kartu ir laimėjimas prieš neteisybę ar baisią sistemą.
Todėl kai stebime neįtikėtinus Steve’o McQueeno bandymus pabėgti iš kalėjimų ir jo žvėrišką norą gyventi laisvėje (filmas „Drugelis“, „Papillon“, rež. Franklin J. Schaffner, 1973), nors ir žavimės pagrindinio veikėjo ryžtu, drąsa ir nenugalimumu, šiems mūsų jausmams sparnus suteikia žinia, jog yra žmogiška jėga, trukdanti jam tai padaryti. „Ei, jūs, šunsnukiai, aš vis dar čia“, – filmo pabaigoje rėkia pagrindinis veikėjas.
Aronas iš „127 valandų“, kaip ir kiti išlikimo filmų herojai, šių žodžių neturi kam ištarti, nes nekyla moralaus elgesio klausimas, nėra lengvai įvardijamo priešo. Nors tai skamba pernelyg paprastai ir kartu tragiškai, mes turime stebėti žmogų, kuris akis į akį su mirtim susiduria visiškai vienas. Tik tada įmanoma emociškai susitelkti į žmogiškąją išgyvenimo dramą.
Tačiau Danny Boyle’as neišnaudojo unikalios galimybės, ir vaikino, kuriam akmuo siaurame tarpeklyje prispaudė ranką, istoriją pavertė kinematografiniu žaidimu, jo spragas užkaišiojęs daugiaaukštėmis klišėmis ir „amžinomis“ vertybėmis. Nors klaustrofobiška pasakojimo vieta ir laikas yra tvirti pamatai žiūrovui pateikti skausmingą ir mąslų gyvybės ir mirties dialogo išrašą, režisierius, kaip pats mini ne viename interviu, kūrė filmą apie gyvenimo džiaugsmą (celebrating life), tarsi to gerokai subtiliau nebūtų padaręs Roberto Benigni filme „Gyvenimas yra gražus“ („Life is Beautiful“, 1997).
Tas džiaugsmas – tai ne tiek Arono herojiškas ryžtas, o jo haliucinacijos, kurios, paklusdamos dramaturginiams dėsniams, atspindi šeimą ir meilę, kertinius „gyvenimo džiaugsmo“ akmenis. Jų „127 valandose“ tiek daug, kad eidamas istorijos keliu nuolat kliūni, krenti ir galų gale pamiršti pačią esmę.
Panašus jausmas aplanko ir stebint citrinos rūgšties persmelktą Tomo Hankso ilgesį filme „Prarastasis“ („Cast Away“, 2000). Pagrindinio veikėjo vienatvė labai švari, beveik tvarkingai sukonstruota būsena (todėl įprasminama dialogais su kamuoliu), o nedylanti meilė žmonai tarsi užprogramuota, tad šalta kaip vadovėlinė tiesa. Robertas Zemeckis, kaip ir Danny Boyle’as, filmuoja ne išlikimo istoriją, o meilikauja žiūrovui žongliruodamas meilės ir šeimos įvaizdžiais, suteikdamas jiems ne trapumo, o amžinojo variklio savybių.
Po šių filmų žiūrovai prabyla sentencijomis: „Gyvenimas toks trumpas“, „Brangi kiekviena akimirka“; jas lydi „naujo gyvenimo“ deklaracijos, skambutis mamai, atgimsta ryžtas prisipažinti meilę. Tačiau šie jausmai tokie pat dirbtiniai kaip narkotikų sukelta euforija: trunka trumpai, o paskui entuziazmas krenta žemiau vidutinio lygio.
Kitokius, viduje iš lėto bręstančius jausmus sukelia santūrus, net šiek tiek šaltokas ir skausmingai neutralus Kevino Macdonaldo žvilgsnis į išlikimo temą filme „Prisiliesti prie tuštumos“ („Touching the Void“, 2003). Režisierius, iš toli stebėdamas dviejų alpinistų (viduryje filmo juos išskiria likimas) kovą už savo gyvybę, atsiriboja nuo visų vertybinių klišių. Jis nebijo rodyti kalbančių galvų ir neprovokuoja jų dirbtinai atvirauti. Įvykių dalyviai tiesiog pasakoja, o filmo autoriai kuo tiksliau bando atkurti, kaip viskas vyko.
Nežinomų aktorių veidai nusėti šalčio dovanotais randais, jų vienatvės kupinos akys tik akimirkai šmėkšteli bendrame plane, bet mirties alsavimą transliuoja tokiu žemu dažniu, kad jis vos girdisi, tačiau virpina visą kūną. Veikėjai nesikreipia į Dievą, neverkšlena priešais kamerą apie šeimą, o jų haliucinacijos – chaotiškos, erzinančios ir klaikios. Žiūrovai nėra uždaromi į vertybinę dėžutę, jie laisvai klajoja po herojų išgyvenimus, numanomą jų ilgesį keisdami savuoju.
Jokių finalinių „išsigelbėjimo“ būgnų ir muzikos, jokių fejerverkų ir persidengiančių vaizdų apie pergalingą susivienijimą su šeima. Filmo kūrėjai nesidalina su publika jų šeimų nuotraukomis, kitaip tariant, nebando tiesiogiai apeliuoti į jausmus, kad auditorija reaguotų taip, kaip jautresnės merginos aikčioja pamačiusios mažą šuniuką.
Jausmas, kad esi apleistas, pamirštas ir vienas, tutti suskamba ir Seano Penno papasakotoje istorijoje „Atgal į gamtą“ („Into the Wild“, 2007). Paskutinis filmo pusvalandis toks intensyvus, kad žiūrovas atlaidžiai žiūri į klišes („Laimė įmanoma tik tada, kai yra su kuo ja dalintis“), mat emociškai jos klojasi žiūrovo galvoje tokiu būdu, jog mintis „jis miršta“ nejučia virsta „aš mirštu“. Frazės kontekstas neutralizuoja banalų jos turinį, nes tai pagrindinio herojaus klyksmas, o ne išmąstyta tezė.
Panašių frazių, tik mažiau apibendrinančių, galima rasti ir visose „I Shouldn’t be Alive“ serijose. Televizijos kanalo „Discovery“ laidos apie žmones, kurie po katastrofų ar pasiklydę atšiauriuose gamtos kampeliuose vos ištrūksta gyvi, kupinos emocingų prisiminimų, kuriuos lydi frazės: „Bet aš dar norėjau pamatyti savo žmoną“ ir panašiai. Tai kontrastuoja su griežtai dokumentiniu stiliumi, sustabdytais kadrais, kai pasakotojai aiškina, kas vienu ar kitu atveju vyksta su mūsų kūnais. Todėl emociškai įsitraukti nėra sunku, bet kiekvienos istorijos poveikis apsiriboja nuostaba žmogaus fizinėmis ir proto galiomis.
Taip pat negana, kai jau vaidybiniame kine – filme „127 valandos“ – aktorius Jamesas Franco ištaria gailų „ups“. Norėtųsi, kad juosta ištęstų tą „ups“ į dramaturginę giją, nuvesiančią iki to trumpo ištiktuko šaknies. Regis, taip Jerzy Skolimowskis pasielgė su Vincentu Gallo filme „Neišvengiamas žudymas“ („Essential Killing“, 2010), pagrindinio vaidmens atlikėjui neskyręs nė vieno žodžio, tik skausmo riksmus ir nerimu bei noru išgyventi degančias akis. Gyvybė ir mirtis Lenkijos miškuose čia maišosi taip pat tirštai ir spalvingai, kaip kraujas su sniegu, bet Gallo personažas, siekdamas išlikti, nesustodamas žudo, ir filmas virsta poetine giesme, neryškiu aiktelėjimu tarp iškvėpimo ir įkvėpimo. Galbūt paskutinio.
