Siekiamybė – nacionalinė filmoteka

Kalbamės su LKC paveldo išsaugojimo specialistu Vidu Grigoraičiu

Metai iš metų kino paveldas – viena opiausių mūsų kino problemų. Jis išblaškytas po įvairias vietas ir šalis, ne visada žinia, kur ir kaip saugomas, be valstybės skirto finansavimo jį surinkti, ištyrinėti, restauruoti, kopijuoti, saugoti ir rodyti neįmanoma. Visas šias problemas „paveldėjo“ Lietuvos kino centras.

Kuo rūpinasi Lietuvos kino centro paveldo padalinys, kokie jo tikslai ir uždaviniai?

Lietuvos kino centre yra Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyrius. Vienas iš LKC uždavinių – kaupti ir naudoti filmus nekomercinio rodymo ir edukacijos tikslams. Žinoma, kad įstaigos uždavinys bei tikslas aprėpia ir kino paveldą. O kas yra kino paveldas? Pagal LR dokumentų ir archyvų įstatymą, kino paveldas – tai nustatyta tvarka kaupiama, saugoma, dokumentuojama, restauruojama, prireikus švietimo, mokslo ir kultūros reikmėms naudojama originali filmų medžiaga arba medžiaga, iš kurios galima atkurti filmą.

Lietuvos kino paveldas yra išskaidytas, saugomas ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Kalbant apie fizinę kino paveldo pusę, t. y. apie saugomas analogines juostas, Kino centras, vykdydamas savo uždavinius, turi bendrų interesų ir bendradarbiauja su Lietuvos valstybės centriniu archyvu, LRT archyvu ir UAB „Lietuvos kinas“. Čia kino paveldas saugomas fiziniu pavidalu, t. y. kur tik filmų kopijos, kitur ir „lavandos“, „kontratipai“, fonogramos. Kino centrui reikia išsiaiškinti, ką ir kur turime, nes visos trys minėtos organizacijos turi skirtingą kiekį kopijų, jos skirtingos kokybės. Beje, yra net trys įstaigos, kur saugomas analoginis kinas, bet niekur neturime pilnos Lietuvos kino paveldo analoginio kino filmotekos: visų vaidybinių, dokumentinių, animacinių filmų. Ypač liūdnai atrodo originalių animacinio kino medžiagų saugojimas valstybės archyvuose. Iš 1966–1992 metų animacinio kino paveldo archyve saugomi tik 6 pavadinimų animaciniai filmai. Ir tai viskas. Vadinasi, Lietuvoje valstybės archyvuose beveik neturime nacionalinės animacijos paveldo. Kodėl? Matyt, klausimas skirtas tiems, kurie tada kūrė, saugojo, būdami apdairūs turėjo archyvams perduoti kopijas ar originalias filmų medžiagas. Nė viena iš minėtų institucijų neturi to, ką siektų ateityje turėti Lietuvos kino centras, – nacionalinės skaitmeninės filmotekos.

Kita kino paveldo dalis, su kuria teks dirbti, – tai paveldas, saugomas atminties institucijose: Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje, Literatūros ir meno archyve. Šiuo atveju LKC užtenka turėti išsamią informaciją apie ten esančius filmų montažinius lapus, dialogus, scenografiją, scenarijus, eskizus, nuotraukas, kostiumus ir kt. Lietuvos kino paveldas, kaip jau minėjau, labai išskaidytas – vieni archyvai saugo filmus, „popierinį“ paveldą apie kiną saugo kiti, o muziejus renka eksponatus.

Ta kino paveldo dalis, kuri saugoma ne valstybės institucijose, o pačių kino kūrėjų namuose, yra visuomenei visiškai nežinoma. Valstybės archyvuose vedama apskaita, aišku, kiek ir ko yra, tačiau tik peržiūrėjus konkrečią filmo kopiją galima tiksliai nustatyti vaizdo ar garso kokybę. Archyvui nėra privaloma tikrinti, pavyzdžiui, ar fonograma kokybiška, ar „lavanda“ ar „kontratipas“ tinkami kopijuoti. Archyvas gali pasakyti, kiek jis turi kino saugojimo vienetų, nes fondo matavimo kriterijus – saugojimo vienetas. O privačių asmenų kino archyvai visiškai nežinomi ir LKC ateityje dar laukia darbas.

Kokio laikotarpio filmai, saugomi minėtuose archyvuose, domina Lietuvos kino centrą?

Pradėkime nuo fakto, kad, pagal Sovietų Sąjungoje galiojusią tvarką, ir vaidybinių, ir dokumentinių filmų išeitinės medžiagos (ne išimtis ir Lietuvos kino studijos produkcija nuo pokario iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo) buvo perduodamos ir iki šiol saugomos Rusijos Federacijos valstybinio kino fondo (labiau žinomo kaip „Gosfilmofond“) saugyklose, apie 60 km nuo Maskvos nutolusiame miestelyje Belyje Stolbai. Su šia įstaiga sietinas dar vienas LKC uždavinys – bendradarbiauti su užsienio šalių kino paveldo apsaugos institucijomis ir įstaigomis. LKC siekia turėti skaitmeniniu formatu kuo daugiau kino paveldo iš Lietuvos kino studijos veiklos laikotarpio bei Lietuvos Respublikos tarpukario metų. „Gosfilmofond“ iš originalių filmų medžiagų buvo gaminamos filmų kopijos – t. y. rodymui kino ekranuose skirtos analoginės 35 mm kopijos. Šios juostos būdavo rodomos tol, kol susidėvėdavo, o tada būdavo nurašomos. Deja, Lietuvoje aptariamo laikotarpio originalių Lietuvos kino studijoje pagamintų vaidybinių filmų medžiagų beveik neturime.

1918–1945 m. sukurtos lietuviško kino produkcijos likimas daug liūdnesnis nei Lietuvos kino studijos laikotarpio: ji išblaškyta, žuvo karo audrose. Manytina, kad ir ši dalis turi teisę būti nacionalinės filmotekos objektu bei sudedamąja dalimi. Tai ne tik vaidybiniai, bet ir dokumentiniai, kronikos kadrai. Juos surasti daug sunkiau, jie labiau „pasislėpę“ ir, kaip žinia, ne tik lietuvių kino operatorių filmuoti. Kodėl taip sakau? Neseniai, vykdant bendrą Kultūros ministerijos ir LKC kino paieškų projektą, teko padirbėti Krasnogorske (Rusija) esančiame Valstybiniame kino ir fotografijos dokumentų archyve.

Kodėl būtent ten ieškojote tarpukario Lietuvos kino, kaip jis ten pateko?

Todėl, kad ten saugomi „trofėjiniai“ – karo grobio – fotografijos ir kino fondai, t. y. iš Europos atvežti fotografijos ir kino dokumentai. Dabar į valstybės archyvus originali kino medžiaga – kokybiškai atgaminta ir tiražuota, taip pat tinkama ilgalaikiam saugojimui (negatyvas, kontrolinė kopija, muzikos ir triukšmų fonograma ir kt.) patenka teisiniu būdu: perduodamas privalomasis egzempliorius, jį dovanoja kūrinio režisieriai ar operatoriai, jų artimieji.

Krasnogorske radau keletą su Lietuva susieto kino „aukso“ minučių, kurių Lietuvoje tikrai neturime. Apie mūsų šalį ten yra mažai naudotos kino medžiagos, gal tik kelis kartus panaudotos užsienyje sukurtuose dokumentiniuose filmuose. Radau ir kino juostų, kurių kopijų yra ir Lietuvoje. Akivaizdu, kad pokariu Rusijos archyve aprašant kino dokumentus privelta klaidų, daug netikslumų. Montažiniuose lapuose rašoma tiesiog tai, kas matoma ekrane, dažnai nesiejant vaizdo su ten užfiksuotais asmenimis ir vieta. Pavyzdžiui, peržiūroje matau Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kuris po medžioklės miške stovi su skranda ir šautuvu, šalia – Lietuvos kariuomenės kariškiai, ant sniego guli lapės, šalia stovi prezidento automobilis su išskirtiniais registracijos ženklais. O montažiniame lape parašyta: „Žmonės stovi šalia miško, žmonės stovi šalia lapių, automobilis išvažiuoja iš miško.“ Tokiu būdu aprašytuose kataloguose sunku rasti mums reikalingų kino kadrų, o tai svarbi Lietuvai istorinė medžiaga, kur užfiksuotas vieno iš prezidentų laisvalaikis. Arba žiūrime po 1940-ųjų vasaros liūdnųjų įvykių Kaune organizuotas parodomąsias demonstracijas, o montažiniuose lapuose rašoma: „Darbo žmonių atstovai mitinge su plakatais remia Tarybų valdžią.“ Tokių dokumentinio kino kadrų Lietuvoje nėra, bet juos reikia ten surasti ir reikia čia turėti. Dirbant tenka išsiugdyti tam tikrą „uoslę“, kad galėtum užsisakyti reikiamą kino medžiagą ir tik vėliau peržiūrėdamas atrinkti.

Netikėtai nustebino ten surastos operatoriaus Stepono Uzdono 1942 ar 1943 m. Vilniuje nufilmuotos dvi dokumentinio filmo dalys. Matome Vilniaus senamiesčio dalis, kurių karui baigiantis neliko, jos sudegė ar buvo sugriautos. Žiūrint šią filmuotą medžiagą pasirodė keista, kad tie karo meto kadrai visai nepropagandiniai, ne „kariškas“ miesto matymas, o ramūs, gražūs vaizdai. Ar jie Lietuvoje kam nors žinomi? Nežinau, bet gal jų reikia kino tyrinėtojams, Vilniaus miesto restauratoriams, edukacijai, mūsų atminčiai? Beje, Lietuvai svarbių dokumentinių kadrų yra „Sojuzkino“ dokumentinio kino žurnaluose, kino medžiagose, nepanaudotose kuriant dokumentinius filmus.

Dar vienas iš LKC kino paveldo srities darbų – užsienio kino archyvų tyrinėjimas su aiškiu tikslu turėti informaciją. Reikia ištirti ne tik Krasnogorsko archyvų fondus, bet ir padirbėti Baltarusijoje, Dzeržinskyje įsikūrusiame valstybiniame kino archyve. Žinoma ir tokių atvejų, kai lietuvių kino kūrėjai, užsakę savo kūrinio kopiją Minske, originaliąsias filmo medžiagas palikdavo Baltarusijos kino studijoje. Dabar LKC reikia pasirūpinti, kad originaliosios filmo medžiagos grįžtų į Lietuvą ir būtų saugomos valstybės archyvuose. Svarbu žinoti, kokius dokumentinio kino kadrus saugo latvių, estų, lenkų, čekų, vokiečių kino saugyklos, o esant galimybei ir įsigyti, jei tai susiję su Lietuva, jos istorija. Ateityje gal vertėtų patikrinti išeivijos kino archyvus bei JAV nacionalinio archyvo kino dokumentų fondus. Žinoma, kad Amerikos lietuviai Kaune tarpukaryje filmavo. Kur tie kino dokumentai yra dabar, vargu ar kas gali atsakyti.

O kur dar Atgimimo laikotarpio kinas – „pilkosios žemės plotelis“ kino paveldo srityje? Labai juntama, kad šio laikotarpio filmų originaliųjų medžiagų valstybės saugyklose nėra. Nepriklausomybės pradžioje pradėjo kurtis mažos atskiros studijos. Kaip, kur jos saugo savo pagamintų filmų originaliąsias medžiagas, nėra aišku. Tie filmai tarsi žinomi, fiziškai yra, bet pagaminti skaitmeninę kopiją iš blogos kokybės juostos beveik neįmanoma. Tuo irgi reikės pasirūpinti.

Ir ką Lietuvos kino centras ketina daryti su šiais archyvais, visa tai ištyręs, suradęs?

Lietuvos kino centro siekiamybė būtų nacionalinės filmotekos atsiradimas: šiuolaikiškos institucijos su daugiafunkcine konferencijų sale, edukacinėmis klasėmis, pritaikytos kino paveldui kaupti, rodyti, tyrinėti. Tam, aišku, reikia lėšų. Jau dabar LKC pradėtas pasiruošimas LKS vaidybinių filmų skaitmeninimui. Šiuolaikinis kinas reikalauja visai kitos kokybės, o analoginis kino paveldas turi būti saugomas tinkamomis drėgmės ir temperatūros sąlygomis (jos yra tik valstybės archyvuose), jo kopijos turėtų būti pagamintos rodyti skaitmeninio kino ekranuose. Įprasto analoginio kino gamybos ir platinimo era pasibaigė. Dabar standartinis skaitmeninis kinas pasiekia iš „Blue-Ray“ arba DCP. Tam, kad iš analoginės kino juostos padarytume geros kokybės skaitmeninę, gaminti iš senų kino kopijų neverta, nes jos labai sudėvėtos, kiekvieno kadro restauravimas užima daug laiko, pastangų ir kainuoja nemažai lėšų. Ekonomiškai pagrįstas variantas būtų tik Lietuvoje gaminti skaitmeninę kopiją iš analoginės kopijos, pagamintos iš išeitinių kino medžiagų, uždėti subtitrus pagrindinėmis Europos kalbomis, ir taip kaupti nacionalinę skaitmeninę filmoteką.

Ar tokie darbai jau vyksta?

Taip, šiokia tokia pradžia yra, nors pasigirti dar neturime kuo, nėra nė vienos skaitmeninės kopijos su subtitrais, kurią galėtume šiandien pristatyti. Bet darbai vyksta, ir tikėtina, kad šiemet turėsime bent vieną lietuviško filmo 2K raiškos skaitmeninę kopiją.

Kokiais filmų atrankos kriterijais vadovaujasi Lietuvos kino centras, skaitmenindamas lietuvių kino paveldą? Ar visi filmai bus pervesti į skaitmeninį formatą, ar tik pasirinktos juostos?

Gal kas sakytų, kad reikia turėti absoliučiai visus suskaitmenintus lietuviškus filmus. Galbūt kai kas tartų, kad kai kurie filmai nėra tokie reikšmingi meniniu požiūriu ir neverti skaitmeninio formato, tačiau bet kuris iš jų yra svarbus kaip praėjusio laiko ar kino istorijos tėkmės faktas, reikšmingas kino istorikams. Galbūt svarbu nacionalinėje filmotekoje turėti net ne vieną filmo skaitmeninę kopiją, nes kai kurių filmų analoginių kopijų būta net trijų: viena skirta respublikiniam kino ekranui, kita – sąjunginiam ekranui, o kai kurių filmų – net ir užsieniui. Tada turėtume visą kino filmo pateikimo skirtingam žiūrovui panoramą, kuri būtų labai vertinga kino istorikams, edukacijai. Tačiau valstybė dabar nėra tokia turtinga ir negali viso to finansuoti. Tad gal vertėtų apsibrėžti, kad dabar būtina turėti vieną gerą skaitmeninę kopiją su lietuviška fonograma ir kelių Europos kalbų subtitrais.

Tad ar jau pasirinkti filmai, ar dar diskutuojama apie tai?

Prieš keletą metų, kai dar nebuvo LKC, kino ekspertai pasiūlė skaitmeninti penkiolika filmų, kurie sudarytų lietuvių kino filmotekos „aukso fondo“ pradžią: „Gražuolė“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmai“, „Sadūto tūto“ ir kt. Taigi, pati pradžia būtų tie penkiolika filmų. Jeigu viskas vyks sėkmingai, o skaitmeninimas nėra paprastas ir greitas procesas, jis priklauso ir nuo valstybės išgalių finansuoti šią veiklą, tai šis sąrašas ateityje turėtų būti kino ekspertų svarstomas ir papildomas.

Kiek kainuoja suskaitmeninti filmą?

Galiu pailiustruoti sėkmingo, ką tik įgyvendinto Lietuvos dokumentinio kino projekto „Kino inkliuzai“, atlikto VšĮ „Meno avilys“, pavyzdžiu, kai buvo restauruoti ir suskaitmeninti septyni dokumentiniai filmai, t. y. 142 minutės ekrano laiko. Projekto pristatyme buvo įvardinta rėmėjo, URM išleista suma – 125 000 Lt. Tad galime skaičiuoti, kad viena restauruoto kino minutė, pervesta iš analoginio formato į skaitmeninį, kainuoja 880 Lt. Daug ar mažai? Su kuo lyginsi... Tačiau skaitmeninis formatas ne tik suteikia puikų vaizdą žiūrovui, bet ir turi kitų privalumų, lyginant su analoginėmis juostomis.

Ar visi šie darbai atliekami Lietuvoje? Ar pakanka kvalifikuotų specialistų ir geros technikos?

Lietuvoje reikalinga skaitmeninimo įranga disponuoja dvi institucijos ir tik viena jų gali skaitmeninti tokia raiška, kurios reikia. Tai Lietuvos valstybės centrinis archyvas, jis už ES lėšas yra įsigijęs skaitmeninimo techniką, turi kvalifikuotų specialistų ir reikiamos patirties. LKC bendradarbiauja su šiuo archyvu, nes archyvui LR Kino įstatymo nustatyta tvarka privalu priimti ir saugoti originalias filmų medžiagas. Filmo gamintojas yra įpareigotas perduoti saugoti originalią filmo medžiagą, jei filmui gaminti buvo skirtas valstybinis finansavimas.

Ar jaučiamas užsienio kino institucijų, televizijų ar pavienių tyrinėtojų susidomėjimas lietuvių kino paveldu?

Taip, žinoma. Negaliu kalbėti apie visą tokių interesų lauką, tačiau noras pamatyti Lietuvos kino paveldo filmus tikrai yra, nors ir ne toks intensyvus, kokio norėtume. Tačiau dažniausia visiems reikia tik skaitmeninių kino kopijų, kurių mes dar negalime pasiūlyti. Pavyzdžiui, ARTE televizija norėtų rodyti „Niekas nenorėjo mirti“, Čekijos kino atstovai domėjosi kai kuriais Raimundo Banionio filmais. Būtų gerai, kad ateityje LKC turėtų filmotekoje visų kino filmų skaitmenines subtitruotas kopijas ir galėtų jas pateikti. To ir reikėtų siekti.