Diunkerkas (Dunkirk)

Kai žiūrovas jau sudomintas, metas atskleisti užuolaidą ir parodyti sceną: Diunkerkas. Tuščiomis gatvėmis bėga būrys kareivių, pasipila šūviai, vienas iš eilinių (IMDb sako, kad Tomis, bet tai visai nesvarbu) pasprunka ir pasiekia paplūdimį – pagrindinę veiksmo areną. Kopų ir jūros griežtai atskirtoje erdvėje viskas ir vyks. Čia jau būriuojasi kareiviai. Dalis voromis išsirikiavę paplūdimyje, kiti stumdosi ant molo, laimingieji jau lipa į laivus. Vyksta evakuacija.

Dabar pats metas nustatyti laikmatį. Veiksmas sausumoje truks savaitę, vandenyje gelbėjant kareivius – dieną, o danguje atsišaudant nuo priešų – valandą. Kad laikmatis veiktų tiksliai, t. y. kad žiūrovas visą laiką girdėtų įtampą keliantį tiksėjimą, kuris kartais pereina į laivų sraigtų garsą, o kartais, rodos, širdies plakimą, pasamdomas bene garsiausias šių dienų kino kompozitorius Hansas Zimmeris. Jis darbą atliks nepriekaištingai ir, panašu, už nenutrūkstamą sudėtingą simfoniją sulauks dar vienos „Oskaro“ nominacijos.

Dabar belieka pasirūpinti, kad žiūrovas nenustotų aikčioti ir stebėtis, gaudytų kvapą arba, priešingai, jį sulaikytų. Ir metamas visas kinematografinis arsenalas. Plačiaekranė kamera, įvairios optikos, garso ir vaizdo efektai (sako, sprogimai tikri, nekompiuteriniai), montažas, spalvos. Tikslu ir meistriška. Panašiai viską apgalvodavai, kai žaisdavai kareivėliais vaikystėje.

Ir tikrai – veikėjai yra tie žaisliniai kareivėliai, kuriuos Nolanas stumdo po paplūdimio smėlį, nardina į vandenį, įkalina laivo triume, pasodina į ankštą lėktuvo kabiną ir verčia išgyventi klaustrofobiją, baimę ir desperaciją. Nieko nesužinome apie veikėjų praeitį: iš kur jie, kaip čia pateko, kas jų laukia namuose. Nė vienas kareivis neišsitraukia medaliono iš po kaklo su nublukusia Rozos-Meri-Eleonoros fotografija, nebučiuoja jos ir nerodo nelaimės draugams. Nėra net meilės laiškų. Tik viena už kitą beviltiškesnės situacijos.

Paradoksalu, bet geriausiai beviltiškumą jauti ne tada, kai su kareiviais esi apšaudomas lėktuvų ar kai skęsti uždarytame laive su dešimtimis kitų. Netgi ne tada, kai esi po vandeniu, o virš tavo galvos užsidega jūra. Beviltiškumas skleidžiasi tyliai. Apgaulingai ramiai. Vos keliose scenose. Tam pakanka vėjo gairinamo Diunkerko paplūdimio. Jūros suplaktos ir bangų į krantą suneštos purvinos putos. Šlapiame smėlyje sėdinčių kareivių. Ir to vieno, kuris brenda į bangas, paneria ir dingsta.

Štai čia, man rodos, Nolanui pavyko tai, ką sugebėjo vos saujelė kūrėjų pasaulyje: parodyti pragarą. Tą beveik dantišką, nuolat sugrąžinantį į tą patį tašką.

Ir pagaliau, kai žiūrovas jau prikaustytas prie kėdės, o širdis plaka pagal laikmatį, įvyksta klaida. Į sceną pateikiama sentimentalumo ir patoso. Tikrai kitoks karinis filmas virsta eiliniu perl harboru.

Štai kompozitorius ima ir padrąsina styginius. Juodą tragediją keičia švelni lyrika. Kennetho Branagh akyse kaupiasi ašaros. Viltingai nušvinta raudonas kryžius baltoje medicinos sesers prijuostėje. Sugrįžusius kareivius pasitinka tauta, o per gelbėjimo operaciją beprasmiškai žuvęs jaunuolis paskelbiamas herojumi. Žiūrovas lengviau atsikvepia. Net kažkiek susigraudina.

Jau galima užtraukti užuolaidą, bet ne. Dar kažkas virpa danguje. Tomas Hardy’s mojuoja lėktuvo sparnais iš aukštybių. Dar jis turi degalų, dar skrenda. Pas priešą. Kad pažiūrėtų jam tiesiai į akis.

Kaip britas vokiečiui.