Jaučiu trauką laikui, kuriame negyvenau
Pokalbis su režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi
Pokalbis su režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi
Gal galite trumpai pristatyti, apie ką pasakos „Izaokas“?
Filmas kalba apie tris draugus, kurie buvo išskirti istorinių aplinkybių: karo, emigracijos. Jie visi susitinka po dvidešimties metų ir bando susigrąžinti prarastą laiką, tačiau supranta, kad to padaryti neįmanoma.
Ar viskas prasidėjo nuo Antano Škėmos apysakos? Kuo Jus patraukė šis pasakojimas ir kada nusprendėte, kad imsitės kurti filmą?
Antanas Škėma yra mano mėgstamiausias lietuvių rašytojas, man regis, todėl, kad jis nelietuviškas. Kažkur skaičiau, kad jeigu jis būtų rašęs angliškai, būtų tapęs labai garsus. Man jis primena bitnikus – Alleną Ginsbergą ar Williamą S. Burroughsą, nors savo geriausius kūrinius parašė anksčiau nei jie. Škėma mane patraukė savo kūrinių siurrealistine, nihilistine poetika, modernia kūrinio forma, struktūra. Perskaičius apysaką „Izaokas“, mane šokiravo „Lietūkio“ garažo žudynės. Pagrindinis herojus Andrius Gluosnis karo isterijos įkarštyje nužudo žmogų. Po daugelio metų kaltės jausmas jį vis dar slegia, veda beprotybės link. Ši beprotybės tema, labai mėgstama Škėmos, artima ir man, ją jau bandžiau nagrinėti savo trumpametražiuose filmuose. Taigi Škėmos kūrinyje radau tą literatūrinį pagrindą, kurio seniai ieškojau savo pirmajam ilgo metražo filmui.
Prisimenant trumpametražį filmą „Tardytojas“, panašu, kad Jus domina „tamsioji“ Lietuvos istorijos pusė. Kuo traukia praeities erdvės ir kaip jas mato režisierius, pats negyvenęs tais laikais? Ar svarbus istorinis autentiškumas, ar, priešingai, – tai laisva interpretacija?
Mane visada traukė laikas, kuriame negyvenau. Jis teikia erdvės mano vaizduotei ir įvykių interpretacijai. Kurdamas šį filmą daugiau dėmesio skyriau interpretacijai, norėjau sukurti pasaulį su jo taisyklėmis ir principais, kur įstrigęs žmogus ieško kelio į atleidimą. Taip dariau tam, kad labiau susitelkčiau į siužetą, kuris, mano manymu, yra universalus ir galėtų būti pasakojamas ir tada, ir dabar.
Kokio išankstinio pasiruošimo (įvertinant ir tai, kad tema gana kontroversiška) reikėjo ir ką tai davė filmui?
Rašant filmo scenarijų konsultavomės su įvairių sričių specialistais. Kartu su filosofu Nerijumi Mileriumi dirbome Lietuvos ypatingajame archyve, kur studijavome Vilijampolės ir kitų žudynių bylas. Ypač gilinomės į aukos ir žudiko santykį, jo specifiką mums padėjo suprasti psichologai. Taip pat dalyvavome psichologiniuose šeimos konsteliacijų seansuose. Scenarijų skaitė ir komentavo Irena Veisaitė, kurios dėdė Jurgis Štromas buvo nužudytas „Lietūkio“ garaže.
Kas buvo svarbiausia renkantis filmavimo grupę – nuo operatoriaus iki aktorių?
Filmavimo grupė pradėjo burtis dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijų metais, ten susipažinau su operatoriumi Narvydu Naujaliu ir prodiuseriu Stasiu Baltakiu. Vėliau dirbdamas pas Šarūną Bartą susipažinau su filmo dailininku Pauliumi Aniču. Perrašant scenarijų reikėjo dar vienos ar dviejų nuomonių, taip į komandą įsijungė Nerijus Milerius ir Saulė Bliuvaitė, ji vėliau perėmė scenarijų į savo rankas. Man atrodo, visi šie žmonės atėjo neatsitiktinai, nes mus traukia panašūs dalykai, panašiai galvojame ir apie kūrybą. Tad viską galėjome jungti, vienas kitą papildyti. Kai kuriuos aktorius vaidinant filme įsivaizdavau jau seniai, kai kuriems specialiai rašiau vaidmenį jį ar ją pažinodamas. Svarbiausia renkantis žmones – kad tarp jų vyktų dialogas, nes šnekėti monologu labai sunku, tai atsibosta.
Škėmos apysaka pasižymi savo nuotaika, scenarijaus autorius, operatorius, aktoriai ir kiti taip pat turi savo požiūrį. Kaip pavyko viską suderinti? Kokius reikalavimus kėlėte filmo operatoriui ir dailininkui (kuriant filmo erdvės nuotaiką, estetiką)? Kaip vyko darbas su aktoriais?
Taip, kiekvienas žmogus turi savo požiūrį, bet dirbama kartu tikriausiai dėl to, kad vizijos yra artimos viena kitai. Labai džiaugiuosi visomis naujomis pažintimis, kuriomis apdovanojo šitas filmas. Rašant scenarijų vyksta didžiausias darbas, nes turi parengti veiksmų planą visiems žmonėms, kurie vėliau ateis ir kurs erdvę, nuotaiką, charakterį. Matyt, dėl to scenarijaus rašymas užtruko keletą metų, o galbūt ir dėl to, kad tai pirmas filmas, į kurį norisi sudėti viską, ką turi sukaupęs. Todėl dirbdamas su Saule Bliuvaite ir Nerijumi Mileriumi sugebėjau išsigryninti savo mintis ir įsileisti jų idėjas, o po to jau radome bendrus sprendimus. Su operatoriumi Narvydu ir dailininku Pauliumi dirbu jau ganėtinai seniai. Esame sutarę, kad niekada nestatysime dekoracijų, filmuosime ten, kur žmogus gyvena, ir taip, kaip mums padiktuos mizanscenos. Tad ieškodami tinkamo kadro ar įrengdami kambarį bandome įsivaizduoti, kad čia gyventume patys, pagauti gražiausiai krintančią šviesą. Šis užsiėmimas man yra didžiausias malonumas, priverčiantis įsijausti į kuriamą personažą ir galbūt geriau jį suprasti bei sugebėti patarti aktoriui.
Penkeri metai – pakankamai ilgas laiko tarpas vieno filmo kūrimui. Ar bėgant metams pirminiai sprendimai keitėsi? Ar paskutiniais metais nekilo noras pakeisti to, kas buvo nufilmuota anksčiau?
Filmavome dvejus paskutinius metus. Prieš tai rašėme ir perrašinėjome scenarijų, bandydami gauti pinigų filmo gamybai. Iš tikrųjų, kuo ilgiau sėdi prie vienos minties ar idėjos, tuo greičiau tau ji atsibosta ir norisi ją perrašyti. Kartu su Nerijumi Mileriumi sudarėme scenų planą, kuriuo stengsimės vadovautis filmuodami, o su Saule Bliuvaite rašėme scenas pagal tai, kas buvo nufilmuota ir ko dar, mūsų galva, trūko ar į ką viskas turėjo krypti. Taigi šio filmo scenarijus buvo gyvas ir visus šiuos metus keitėsi.
Kuo Jums svarbi filmo tema ir kodėl manote, kad apie ją svarbu kalbėti, kodėl apskritai tai reikia perkelti į ekraną? Kaip, jūsų nuomone, žiūrovas turi tai suvokti?
Manau, kad tema universali ir kiekvienas mūsų galime atpažinti save panašioje situacijoje, kai norisi sugrįžti į tą laiką, kai buvome laimingi, ištrinti, nuslėpti blogas emocijas. Ir nors suprantame, kad to padaryti neįmanoma, vis tiek bandome, ir toliau bandysime. Nes šita iliuzija mus stumia pirmyn, skatina keistis. Labai svarbu, kad apie filmą žiūrovas turėtų aiškią nuomonę. Ir nesvarbu, ar ji teigiama, ar neigiama, tai reikštų, kad filmas tave palietė.
