Lietinga diena Vilijampolėje

 

Demokratų gatvėje stūksantis devynaukštis tekstilės institutas transformuotas į 10-ojo dešimtmečio Lietuvos radijo ir televizijos komitetą. „Ieškojome tokios vietos, kurią visą būtų galima panaudoti 360 laipsnių kampu, su televizijos pastatu, daugiabučiais ir tarp jų pastatytu badautojų nameliu“, – pasakoja Kaupinis. Filmavimo aikštelės aplinka iš tiesų sukėlė lengvą nuostabą – jau ir šiaip pakankamai sovietišką Slabodkės atmosferą papildė gatvėje stovintys žiguliukai, autobusas išdaužtais langais, suknežinta „Lada“. Tikra Brežnevo laikotarpio aplinka. Režisierius norėjęs, kad filme būtų galima atpažinti 1991-uosius (estetiką, kostiumus, architektūrą, automobilius ir miestovaizdį), bet konkretų miestą – ne. Tačiau bandant perkelti praėjusį laiką į vaidybinį kiną kyla sunkumų: „Tai, kas atrodo gerai dokumentiškai, fikcijai netinka. Atsiradus kapitalistinėms prekėms, padaugėjo spalvų, eklektikos. Taip pat ir vaidyboje. 1991-aisiais žmonės buvo naivūs, nuoširdūs, pirmąkart pasakojo, ką jaučia, nesirinkdami žodžių, tiesiog atverdami širdį. Daug idealizmo ir optimizmo. Bet jeigu ir vaidinama tokia maniera, išeina parodija. Mes taip nebegyvename. Turime daugiau ironijos, cinizmo, tiesiog taip nebesijaučiame. Dėl to reikia rasti kitą raktą – stilizuoti. Rasti atsitraukimą“, – svarsto režisierius.

 

„Badautojų namelis“ yra istorija apie tris LRT komiteto darbuotojus, kurie, sovietų kariuomenei užgrobus jų pastatą, protestavo surengdami bado akciją. Tiesa, pati bado akcija filme tėra tik aplinkybė. O kaip jaustis žmonėms, kurie tokiose aplinkybėse atsidūrė? Kaupinis pasakoja, kad pirmosios sumanymo užuomazgos atsirado jam dirbant žiniasklaidoje ir klausantis kolegų, tėvų bei senelių pasakojimų: „Tuo metu buvo daug nežinojimo, ką daryti.“ Sumanymas plačiau vystėsi prasidėjus pandemijai, kai „žmonės atsidūrė uždaroje erdvėje, skyrėsi, tuokėsi, jų gyvenime vyko dideli virsmai. Patekus į tokias aplinkybes, kurių negali pakeisti, atsiveria tai, kas viduje buvo laikyta ilgai. Filmo veikėjai irgi atsiduria tokiose aplinkybėse, kurių niekaip negali pakeisti, ir gali daryti tik tai, kas jokios įtakos neturi, bet taip jie kovoja su savo bejėgiškumu. Be to, jie dar turi savo asmeninių išgyvenimų. Filmas yra apie vienišus nepažįstamus žmones, kurie vienas su kitu suartėja, nes yra priversti praleisti daug laiko kartu. Apie tai, kaip jie su savimi tvarkosi, ką galvoja, kas jiems iš tikrųjų skauda tokiose egzistencinėse sąlygose, kai rytoj nieko neliks.“ Prasidėjus karui istorija pasipildė net paralelėmis su šiandiena: „Ukraina – tarsi ta užimta televizija, siaubiama ir naikinama. Vakarų Europa – tarsi tie kitapus gatvės stovintys daugiabučiai, jų gyventojams nei šilta, nei šalta, kažkas įsitraukia, bet dauguma toliau gyvena sau. O mes esame tarp, kaip tas badautojų namelis. Net jei televizija nebus apginta, žmonėms namelyje norisi, kad įvykiai bent jau neateitų iki jų.“

 

Aktorių sąrašas solidus, dauguma veidų teatro ir televizijos žiūrovams pažįstami: Ineta Stasiulytė, Arvydas Dapšys, Albinas Kėleris, Algirdas Dainavičius, Paulius Pinigis, Jelena Juščenko-Kirejeva. Režisierius nenori kurti filmo vien su jaunais aktoriais, kurių pasirinkimas didelis: „Jeigu tau reikia dvidešimtmečio, gali rinktis iš trisdešimties aktorių, bet šešiasdešimt penkerių veikėjui – tik iš penkių. Nesvarbu, ką, kur ir kaip jis vaidino. Jei paimsi aktorių jam tinkamam vaidmeniui, tai kaip tik gali būti virsmas – daug žinantis aktorius ir tau duoda dovaną, ir pats ją gauna, galėdamas atlikti kitokio tipo vaidmenį. Mano uždavinys yra žinomą žmogų perkurti į personažą taip, kad jį ir atpažintume, ir kartu matytume jame nepažįstamą personažą.“

 

Šiandien pamainos aikštelėje planas – nufilmuoti keturias scenas eksterjeruose. Kai ateinu, komanda jau pradėjusi 23-iąją. Veiksmo centre – ramus, impozantiškas LRT komiteto direktorius Mykolas (Arvydas Dapšys) ir valkatą-vienuolį primenantis Ikasala (Algirdas Dainavičius). Įsitaisęs prie lauželio, Ikasala pjaustinėja medinį Rūpintojėlį. Jam už nugaros – Laisvės varpas. Gatve atžingsniavęs Mykolas pasiūlo jam užvalgyti. Prie įėjimo į komiteto pastatą budi ginkluoti sovietų kareiviai, keičiasi replikomis. Nuotaika slogi. Aplink mėtosi aplūžę baldai, vaizdajuostės ir visoks šlamštas.

 

Susipažįstu su diktore Daiva – Ineta Stasiulyte. Tokio jai svarbaus vaidmens aktorė laukė ilgai. „Kai paklausiau Karolį, koks tas mano vaidmuo, jis apibūdino: „Tai moteris, ieškanti meilės.“ Jai – amžiaus krizė, jaučia, kad geriausias laikas praėjo. Tačiau televizijos užgrobimas Daivai yra šiaudas, kurio galima griebtis, prasmė, viltis, kad ji gali būti kažkuo naudinga, – pasakoja Stasiulytė. – Yra viena scena, kurioje aš griebiu skudurą ir bandau juo išvaryti sovietų kareivius, šaukiu okupantai, lauk, eikit iš čia. Tą tekstą sunkiausia pasakyti, nes iš kur imsi to ryžto? Mes visi esame patriotai, nes norime gyventi laisvoje Lietuvoje, tačiau kol kiekvienas savyje neatradom asmeninės dramos, tie žodžiai skamba tuščiai, netikrai.“

 

Dar iki filmavimo aktoriai du mėnesius gvildeno savo vaidmenis repeticijose, per kurias personažus „maitino“ savo asmeninėmis istorijomis ir savybėmis. Taip filmo veikėjai mažiau ar daugiau tapo pačių aktorių atspindžiais. Klausiu Stasiulytę, kaip sekasi susigyventi su savo vaidmeniu: „Mes gana skirtingos. Aš ekspresyvesnė, energingesnė, daug pozityvesnė ir sąmoningesnė. Ir šitam vaidmeniui man reikia grįžti į tas traumas, kurių nesu išsprendusi. Man tai reiškia susitarti su savo kūnu, nes kai iškeliu kokias nors ankstesnes emocijas ar skaudžias situacijas, mano kūnas labai reaguoja. Reikia daug pastangų prigesinti save.“

 

Režisierius sako, kad scenarijus buvo perrašomas kelis kartus, vis pritaikant jį konkretiems žmonėms. Prieš tai jis dar domėjosi tuose politiniuose įvykiuose dalyvavusių žmonių istorijomis: „Ėmiau iš jų interviu. Pasakodami apie tai, ką darė, žmonės nejučia išsiduoda, kodėl tai darė. Kažkas tiesiog norėjo išeiti iš namų, nes jam ten buvo labai negera. Po ta patriotine laisvės, nepriklausomybės gaida dažnai slėpėsi kas nors konkretaus. Galbūt nežinojimas, ką daryti. Matau čia ir absurdo, komedijos, žinoma, nesiekiu daryti parodijos. Bet absurdas įdomus, kai išplaukia iš rimto pagrindo.“

 

23-ioje scenoje mainosi planai, rakursai. Kelissyk prišoku prie operatoriaus Simono Glinskio kameros ir ekrane matau aktorių veidus, kurių išraiškos kalba be žodžių. Svarbus kiekvienas žvilgsnis, antakio krustelėjimas ir lūpos virptelėjimas. Visa komanda atrodo susigrojusi, tempas greitas. Tenka keltis tai į vieną, tai į kitą gatvės pusę. Filmuojant nuo televizijos pastato, fone matosi penkiaaukštis. Langų rėmai apklijuoti, kad nesimatytų balto plastiko, o asistentai turi užtikrinti, kad užuolaidos languose būtų atitrauktos.

 

Režisierius neslepia problemų dėl mažo biudžeto. „Iš pradžių Sausio 13-ojoje man buvo įdomi parlamento pasiruošimo neginkluotai gynybai tema. Kitas variantas – „Kaspervizija“, įsivaizdavau tos propagandinės televizijos neįgalumo absurdą. Jie nemokėjo naudotis pastatu, kurį užvaldė. Bet supratau, kad tai ne to biudžeto istorijos. O jei pasirinksiu ne to biudžeto istoriją, atrodys tragiškai. Negaliu daryti filmo apie karaliaus rūmus, bet galiu daryti apie karaliaus miegamąjį. Nuo to filmas nesuprastėja, tiesiog tam turi būti pritaikyta istorija. Jei mažėja veiksmo apimtis, erdvė, tuomet turi stiprėti tarpusavio dramaturginiai ryšiai.“

 

23-ią sceną užbaigia į vidinį televizijos kiemą įvažiuojantis sovietinis tankas. Kita, 22-oji scena, įrengiama prie metalinio vagonėlio, kuris ir yra badautojų namelis. Užkuriamas laužas, ant kurio bus kepamos bulvės, o aktoriai dar repetuoja su režisieriumi. Prie Daivos ir Mykolo prisijungia Simuntis (Albinas Kėleris), „LRT poezijos skaitovas ir patriotas, sibirietis vaikas ir idealistas, – kaip apibūdina aktorius. – Man personažas prie dūšios, aš tų dienų dalyvis.“ Prisipažįsta, kad išvydus filmavimo aikštelę jį netgi ištiko déjà vu.

 

Laisvą valandėlę pakalbinu Paulių Pinigį: „Mano personažas Sigis – paprastas žmogelis, daugiabučio gyventojas, kuris netikėtai prisijungia prie šios bado akcijos. Tai jaunas žmogus, dar neįsitvirtinęs aktorius, turintis profesinių svajonių. Jis bando atrodyti kietas, savimi pasitikintis, bet tai tik slėpimasis.“ Pauliui nesunku transformuotis į Sigį: „Viskas atrodo natūralu, labai arti manęs... Galbūt visi šie badautojai turi savo antrąjį dugną, jie nelaimingi, neišsipildę“, – mano jis. O improvizacijos „Badautojų namelyje“ nedaug. Visi aktoriai unisonu sutinka, kad Karolio darbo metodas labai tikslus, jis žino, ko nori. „Aišku, norisi daugiau improvizuoti, kad išlaikytum gyvumą. Tada bandai vieną kitą žodį sukeisti vietomis ar įterpti kokią kalbinę šiukšlę, kad išlaikytum toną“, – pasakoja Pinigis.

 

Daiva stebi į teritoriją įvažiuojantį tanką, rūko. Tai labiausiai kvapą gniaužiantis šiandienos kadras. Paskutinėje, 25-oje scenoje ji susipažįsta su Sigiu. Užtrunka surepetuoti jų susitikimą, nes režisieriaus netenkina abiejų veikėjų tarpusavio dinamika. Vėliau Karolis reziumuoja, kad trijų vaidybinių scenų vienai pamainai galbūt yra per daug. „Ko tikiesi iš žiūrovų?“ – klausiu režisieriaus. „Kad žiūrėtų šį filmą kaip istorijos interpretaciją, atsiplėštų nuo to, kas vyko iš tikrųjų, įsijaustų į filmo pasaulį, estetiką, – sako jis. – Taip, buvo bado akcija. Niekas nežino, ką badaujantieji veikė tame namelyje, kiek laiko ten praleido, kas vyko jų gyvenime. O čia tam yra erdvė.“

 

Baigdamas pokalbį Karolis pamini Tomo Vaisetos knygą „Nuobodulio visuomenė“. „Filme ir vyrauja tas nuobodulio laikas. Galų gale jis pradeda tirpti, eižėti, laisvėti. Filme visi stengiasi išsilaikyti nevalgę ir galų gale apsivemia, apsiverkia, viską aplyja lietus, teka vandenys. Ledas atsileidžia. Net gamta dabar tą diktuoja. Ištirpo dar naktinėse scenose buvęs sniegas.“

 

Režisierius tikisi, kad nieko neveikimas filme turėtų tapti svarbiausiu veiksmu, jei tą pateisins vaidyba ir siužetas. „O jei ne, bus tiesiog neįdomu“, – juokauja jis.