Apsėdimas
(Obsession)

Nepaisant pavadinimo lietuviško vertimo, „Apsėdimas“ beveik neturi okultizmo elementų, neskaitant stebuklingos gluosnio šakelės ir jos nepaaiškinamo veikimo. Filmas iš pradžių net galėtų nuvilti aštresnių pojūčių išsiilgusius žiūrovus, nors vis tiek laiko kaip ant adatų, pasitelkdamas kartais išradingus grimo triukus, taip pat apšvietimo, vaizdo sprendimus, tokius kaip sulėtinimas ar atgal judantis vaizdas. Tačiau „Apsėdimas“ neapsiriboja šiuo stiliumi ir galbūt tai yra viena iš filmo sėkmės priežasčių – įpusėjus atsiranda smurtinių slasheriui būdingų elementų, vedančių į efektingą kulminaciją.

Sėkmės raktą galima įžvelgti ir žanro bei temos kombinacijoje. Atslūgus pirmajai #metoo filmų bangai, supurčiusiai iki šiol nekvestionuotus lyčių lygybės bei galios santykius, antroji banga imasi tyrinėti vyrų ir moterų reakcijas į šiuos pokyčius – ir apskritai ar norimi pokyčiai įvyko. Optimizmo siužetuose nedaug. Moterų lygybės siekis susiduria su priešiškumu, bandymais jas pažeminti ir paversti priklausomomis nuo vyro. Šie siužetai, deja, yra realybės bei jaunų moterų išgyvenamo nerimo atspindys. Čia savo filmo „veidrodį“ ir nukreipė režisierius Curry Barkeris, klausdamas: ar vyras galėtų priversti moterį jį beprotiškai pamilti?

Galima nutuokti, kad pagrindinis veikėjas netrukus taps antiherojumi. Aktoriaus Michaelo Johnstono įkūnytas personažas pravarde Lokys – itin drovus, susikaustęs vaikinas, dirbantis muzikos prekių parduotuvėje ir įsimylėjęs savo kolegę Niki. Jo baimė prisipažinti apie savo jausmus galėtų atrodyti kaip mielas bruožas, jeigu jis būtų paauglys. Bet tai jau suaugęs vyras, gyvenantis giliame sąstingyje ir iliuzijose, atsiskleidžiančiose subtiliomis detalėmis. Senamadiškas Lokio namų interjeras, gėlėti tapetai ir senų vaistų prikimšta vonios spintelė leidžia suprasti, kad veikėjas gyvena mirusios močiutės namuose ir nežada nieko keisti. Viskas aplink palikta likimo valiai ir nuo jo tarsi nepriklauso, o močiutės vaistų pririjusi ir nugaišusi katė irgi atrodo kaip nelaimingas atsitikimas. Vis dėlto pradžioje Lokys nėra vienareikšmiškai neigiamas ar karikatūriškas: nerimą keliančios detalės paliekamos fone, veikėjo jausmai bei troškimas juos išsakyti tarsi verti užuojautos. Tebūnie nerangiai, nesulaukiant atsako.

Deja, prisipažinimo nebus. Filmo lūžiu, po kurio nėra kelio atgal, tampa Lokio perlaužta stebuklinga gluosnio šakelė ir ištariamas noras: kad Niki mylėtų jį labiau už viską pasaulyje. Žiūrovui, jau supažindintam su Niki, akivaizdus šio noro beviltiškumas. Ji drąsi, komunikabili, tvirto charakterio ir siekianti savo tikslo. Tačiau sulaužius šakelę mergina kardinaliai pasikeičia – tampa netikėtai lipšni ir miela, prisiriša prie Lokio. Siaubo daugėja po truputį, pradedant nuo keistų veikėjos elgesio detalių. Žiūrovas žino, kad Niki nemeluos, norėdama nakvoti pas Lokį, ar nelaikys apverstos knygos, apsimesdama, kad skaito. Ar neištrauks katės lavono iš šiukšliadėžės, kad ją palaidotų.

Katė – dažnas filmo motyvas, o interpretacijos gali nuvesti toli. Galima įžvelgti sąsajų tarp to, kaip Lokys rūpinosi savo augintine, ir to, kaip rūpinasi Niki. O kartais atrodo, kad Niki pavirto kate – priklausoma nuo šeimininko, siekianti jo meilės, šilumos, dėmesio, nerimastingai laukianti jo grįžtančio iš darbo ir nežinanti kur dėtis... Taip pat ji nemiega naktį ir savo elgesiu gąsdina Lokį. Aišku, katė taip pat išnaudojama siaubui kurti – ypač makabriškas jos „altorius“ bei katienos sumuštinis.

Jauna aktorė Inde Navarette įtikinamai perteikia staigų Niki pokytį ir išlaiko šios būsenos vientisumą. „Apsėstojoje“ Niki telpa ir tikros jos esybės likučiai, ir beviltiškas prisirišimas, ir destruktyvus, desperatiškas įniršis, ir visiška apatija. Veikėjos portretas nė akimirką neatrodo juokingas, greičiau primena liūdną bei pažįstamą alegoriją moters, praradusios savastį ir savarankiškumą vien todėl, kad vyras nusprendė ją „turėti“.

Pasakojimo kulminacija filme pasiekiama ne šokiruojančiais vaizdais ar gąsdinimais, o pašnibždomis kalbamu dialogu. Naktį bandydamas nepastebimai išsmukti iš namų, Lokys netikėtai išgirsta tikrosios Niki balsą – vos girdimą, lyg per miegus, – prašantį užbaigti jos gyvenimą. Prašymas, supratus, kaip viduje kenčia veikėja, kad mirtyje mato išsigelbėjimą, skamba šiurpiai. Tačiau dar šiurpesnis yra Lokio atsakymas: „Kas gi čia blogo būti su manim?“ Nors ir ankstesni siužeto vingiai rodė, kad veikėjui svarbesnės jo iliuzijos, o ne tikrovė ir artimųjų jausmai, šiame klausime telpa visa jo prigimtis ir net filmo tema. Juk nemažai šansų, kad kino salėje pasitaikys žiūrovas, kuris paklaustų taip pat.