Žmonių genijus

Pastaraisiais metais pastebimas biografinių filmų antplūdis, todėl nekeista, kad personažu tapo ir Alfredas Hitchcockas. Jis jau seniai yra viena geriausiai atpažįstamų masinės kultūros ikonų. Tai prasidėjo, kai režisierius ėmė dalyvauti televizijos filmų cikle „Alfredas Hitchcockas pristato“, bet labiausiai prie visuotinės šlovės prisidėjo 1960 m. pasirodęs filmas „Psichopatas“. Nespalvotas, nebrangus, labiau televizijos filmą primenantis „Psichopatas“ paveikė ir kino istoriją, ir Holivudo raidą. Iki šiol tai vienas dažniausiai aptarinėjamų, aprašinėjamų, prisimenamų filmų. Tiesa, režisieriaus biografija ne tokia dramatiška kaip jo filmai. Bet pasikapsčius ir joje šį bei tą galima rasti, pavyzdžiui, pavydą, kurį sužadino žmonos Almos Reville susižavėjimas vienu gražiu scenaristu.
 

Filmas apie trumpą, bet svarbų Hitchcocko gyvenimo tarpsnį ir dar paremtas, ko gero, pačia kompetentingiausia šios srities knyga – Stepheno Rebello „Alfredas Hitchcockas ir „Psichopato“ sukūrimas“ („Alfred Hitchcock and the Making of Psycho“, 1990), – žadėjo sėkmę. Deja, sėkme Sachos Gervasi „Hičkoko“ („Hitchcock“, JAV, D. Britanija, 2013) pavadinti liežuvis neapsiverčia. Greičiau tai filmas „žmonėms“ apie siaubo kino genijų, kuris, pasirodo, taip pat buvo žmogus.
 

Toks įspūdis, kad Gervasi ima pagrindu ne konkretų Hitchcocką, o masinės kultūros sukurtą režisieriaus pastišą. Tą įspūdį sustiprina ir režisierių įkūnijęs Anthony Hopkinsas. Nei kruopštus grimas, nei pavyzdingai imituojama impozantiška režisieriaus figūra negali užgožti visiško vidinio personažo ir aktoriaus neatitikimo. Hopkinsas vaidina ne režisierių, savo filmuose analizavusį dviprasmišką, šaltą, pavojingą, kupiną įvairiausių grėsmių pasaulį ir teigusį, kad save jis išreiškia stiliumi, o ne filmų siužetu. Hopkinsas vaidina ekscentrišką anglą Holivude, kuris puikiai įvaldė viešųjų ryšių technologijas ir dėl norimo rezultato gali padaryti viską. Pagyvenusį vyriškį, kuris labai prisirišęs prie savo žmonos, bet pradeda jos pavyduliauti, kai ši skiria daug dėmesio kitam. Kūrėją, kuris pastato ant kortos karjerą ir turtus, kad sukurtų neįprastą filmą. Trumpai tariant, tą išorinį apvalkalą, kuris iš esmės nepasako nieko. Nežinau, ar filmo kūrėjai sąmoningai siekė, kad ekspresyvi Hopkinso mimika nuolat primintų žinomiausią aktoriaus personažą – intelektualą kanibalą Lekterį. Gal ir ne, bet panašaus įspūdžio atsikratyti sunku.
 

Gervasi nuolat atskiedžia filmą epizodais, patvirtinančiais žiūrovų įsivaizdavimą apie didį režisierių: perskaitęs knygą, pagal kurią statys „Psichopatą“, Hitchcokas liepia visas supirkti, kad potencialūs žiūrovai nesužinotų pabaigos. Tai – viena iš gausių filmą iki šiol supančių legendų, kurias naudoja Gervasi, nors iš tikro Hichcockas liepė filmo plakatą stilizuoti pagal knygos viršelį. Toks įspūdis, kad Gervasi daro viską, kad filmas būtų suprantamas žurnalų skaitytojams. Jis nori padaryti Hitchcoką „žmonių režisieriumi“, panašiai kaip princesė Diana kadaise tapo „žmonių princese“.
 

Iš dalies tokiam požiūriui pasipriešina tik Helen Mirren. Jos Alma – sudėtingesnė, dviprasmiškesnė už kitus filmo personažus. Aktorė sugeba atskleisti, kodėl Alma buvo tokia svarbi Hitchcocko gyvenime. Bet užtenka „paaiškinančio“ monologo apie tai, kad žmona visą gyvenimą sąmoningai likdavo vyro šešėlyje, ir Almos motyvai bematant redukuojami iki populiarių moterų žurnalų temų.
 

Panašiai ir pasakojimas apie vieno svarbiausių kino istorijoje filmų sukūrimą tampa istorija apie šeimyninį siaubo kino meistro gyvenimą bei jo asmenines baimes. Patys idiotiškiausi filmo epizodai yra tie, kai režisierių sapnuose (ar vizijose) ima persekioti „Psichopato“ personažo prototipas – žudikas ir kanibalas. Hitchcokas nuo ankstyvos jaunystės lankė teismo procesus, kur buvo teisiami panašūs nusikaltėliai, domėjosi jų psichologija, todėl sunku patikėti panašiomis „sukrėstomis vizijomis“ sulaukus brandaus amžiaus. Manau, kad tai vėl duoklė šiuolaikiniams žiūrovams, kuriems būtina viską paaiškinti. Ir kuo paprasčiau, tuo geriau. Iš noro viską paaiškinti ir atsirado pačios prasčiausios „Hičkoko“ scenos. Ta, kai Hitchcockas pro skylę sienoje žiūri į nusirenginėjančią aktorę Verą Miles, ar kai Anthony Perkinsas pasakoja apie savo motinos mirtį ir po to Hitchcockas jį patvirtina Normano Beitso vaidmeniui. Iš tikrųjų „Psichopato“ scenarijus buvo rašomas jau turint omenyje Perkinsą ir jo kontroversišką įvaizdį. O kai filmuojant garsiąją dušo sceną Hičkokas kaip pamišęs mojuoja peiliu, tarsi sublimuodamas savo pavydą žmonai ir jos dėmesį užkariavusiam scenaristui, darosi net juokinga. Tarsi žiūrėtumei ne biografinį filmą, o „Monty Python“ skečą.
 

Tačiau Gervasi nepaaiškina to, kas tikrai svarbu. Juk Hitchcocko kova su Holivudo cenzoriais, draudusiais rodyti nuogą kūną, atvirą prievartą, žiaurumą, transvestitizmą, nesantuokinį seksą ir kitokius „iškrypimus“, „Psichopate“ baigėsi režisieriaus pergale. Ji ir atvėrė kelius moderniam amerikiečių kinui, kurį visi gerai žinome. Ta pergalė pasireiškė net tuo, kad „Psichopate“ pirmą kartą stambiu planu buvo parodytas unitazas, iki tol tai buvo draudžiama.
 

Išsamios Hitchcocko biografijos autorius Patrickas McGilliganas yra pastebėjęs, kad „Psichopatas“ tapo savotiška Hitchcocko apmąstymų apie Ameriką ir jos visuomenę kulminacija. Pasak McGilligano, cikle „Alfredas Hitchcockas pristato“ režisierius pradėjo gilintis į tamsiąją Amerikos svajonės pusę – dirbtinumą, veidmainystę, prievartą ir blogį, tūnančius biuruose ir miegamuosiuose.
 

Pagalvojau, kad „Hičkoko“ primityvumo priežasčių reikia ieškoti režisieriaus debiutanto Gervasi biografijoje ir labai nustebau. Pasirodo, šis žurnalistas ir pripažintas scenaristas užaugo Anglijoje, intelektualų šeimoje, gavo puikų išsilavinimą. Tarp jo artimųjų – žurnalistai, viešųjų ryšių specialistai, prezidento Johno Kennedy ekonomikos patarėjas ir Oksfordo universiteto dėstytojas, sovietų slaptųjų tarnybų ekspertas, jis pats jaunystėje dirbo pas garsųjį poetą Tedą Hughesą, tyrinėjo Samuelo Becketto kūrybą, vėliau, jau įsikūręs Los Andžele, turėjo įtakos net Stevenui Spielbergui, o prieš porą metų vedė garsios giminės palikuonę Jessicą de Rothschild.
 

Kino anekdotas apie Hitchcocką – filmas „Hičkokas“ viso tai niekaip neatspindi. Ar Gervasi pristigo talento, ar jis tiesiog yra konformistas, nedrįstantis pasipriešinti komercinio kino taisyklėms, ko gero, ir neverta klausti. Bet tendencija aiški – gyvename pasaulyje, kurio naujuosius mitus kuria ne žmonės, o žurnalai, televizijos laidos ir filmai „žmonėms“.